Джойс Оутс: Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Iš anglų kalbos vertė

Virgilijus Čepliejus

Turinys

I Žydrynėje

II JARO LEIKE

III Kiti metai

Skiriu Gloriai Whelan

Įžanga

Kažkur pradingau, o kai grįžau, mamos nebebuvo.

Tai ne mano kaltė.

Mes važiavom per Tapan Zi tiltą į vakarus. Į akis plieskė saulė. Ji buvo panaši į šiurpią akį tarp blyškių debesų. Atspindys nuo variklio gaubto akino. Mamos mašina ant tilto aukštai virš Hudzono upės, — čia junti, kaip mašiną krato net tomis dienomis, kai nėra vėjo, — noriu įdėti į grotuvą plokštelę, aparatas diskelio nepriima, taip kartais būna, imu nervintis, vėl spaudžiu diskelį, galų gale jis įtraukiamas, aš prisidengiu akis nuo akinamos saulės ir staiga ant kelio priekyje pamatau elniuką! — o gal šunį! — mama to į šešėlį panašaus padaro nemato, išsigandusi šaukiu Mama! Atsargiai! ir (galbūt) griebiu vairą arba mėginu sugriebti, arba pati mama pasuka vairą (galbūt), nes aš šaukiu, o gal ir mama pamato tą elniuką arba šunį, o gal tai buvo didelis paukštis, vanagas arba žąsis...

Ir mašinai užauga sparnai, ji skrenda.

Skrenda! Taip, skrenda.

IŽydrynėje1

Žydrynėje mes skridom kaip žąsys.

Tos didelės baltaplunksnės snieginės žąsys skrenda pulku. Skrendam išsirikiavusios V raidės pleištu, ilgi kaklai ištiesti priekin, akys — siauri plyšeliai keistuose baltuose plunksnuotuose veiduose. O mūsų sparnai!

Kad būtumėt matę, kaip mūsų sparnai plaka orą. Plaka orą, gaudo vėją.

Keli šimtai metrų virš upės, įnirtingai rėžiame sparnais orą, kad gyventume.

Į galvą atklysta daina.

Maciau, kaip sparnais sunkiai moja žąsys,

Ir supratau, kad šiam pasauly nelengva.2

Tai buvo užmaršties metas.

Laiko žydrynėje buvo begalės, norėjosi, kad jis niekad nesibaigtų.

Ilgai miegi. Sapnuoji, bet nieko neprisimeni.

Tarsi išjungęs garsą spaudytum televizoriaus pultelį šokčiodamas per 101 kanalą. Kai visus perbėgi ir vėl atsiduri pirmajame, neprisimeni ničnieko, ką matei, tada spaudai iš naujo. Arba nespaudai. Sviedi pultelį šalin.

Tuo metu galvoje sukosi daug dainų. Jos krito iš dangaus ir leidosi mano galvoje. Vėliau jas visas pamiršiu. Išskyrus vieną.

Žydrynės šalyje

Pamiršk tu mane3

...tokiu linksmu balsu ji sako: Žinoma , myliu tave, Džena, mano mamute pupyte Džena. Ir atleidau tau.

Aš būdavau įvairaus amžiaus. Žydrynėje galima pasirinkti. Man ketveri metai, mano plaukai šviesūs, kone balti ir papurę, tai ne šie peleniniai. Mama vakare po vonios skaito man knygą su paveikslėliais, tėtis, kai būna namie, — irgi skaito, nuo svorio, kur jis sėdi, lovos kraštas įdubęs (mama sakydavo, kad tėtis turbūt geros nuotaikos, o taip būdavo ne visada), paskui į mane lekia švieselės, panašios į drugelius, taigi mane jau ima miegas, tikra palaima.

Tuo metu Džena niekad nepadarydavo nieko, kas būtų bloga ar neteisinga.

Džena neužtraukdavo jokių nelaimių.

Džena niekad nesuteikdavo kitam žmogui skausmo. 4

...ką tu atsimeni , Džena? Ar gali pasakyti mums , kas atsitiko?

Ant tilto, Džena. Prieš tą...

...prieš tą įvyki Džena? Tą avariją.

Užsimerkusi matau tą kitą vietą. Virš galvos stūksančios tilto sijos. Kažkas danguje liepsnoja, tarsi ugnis. Matau, kaip mano pirštas spusteli kompaktinį diskelį ir laukia, kol vėl bus išstumtas, piktai murmu: Velnias! nelabai garsiai, kad mamai nereikėtų švelniai priekaištauti: Na jau, Džena.

Staiga išgirstu skardų snieginių žąsų girgsėjimą. Kur jos skrenda? Jau beveik tamsu, plieskianti raudona dangaus akis merkiasi. Tiltas dreba nuo drėgno, šalto vėjo. Atrodo, tas vėjas sulaužytų bet kokį tiltą, sutraiškytų bet kokias konstrukcijas, sulamdytų ir nublokštų į upę, kur jos be pėdsakų bemat nuskęstų.

Kaip norėjau skristi su jomis! Troškau nuplasnoti su tomis snieginėmis žąsimis, tik niekaip neišlaisvinau rankų, mano galva, visai kaip mamos, buvo kietai aptvarstyta.

Džena, pasistenk neužmigti. Pasistenk būti atsimerkusi ir į ką nors žiūrėti. Džena, labai svarbu, kad būtum atsimerkusi...

Ar tu mus matai , Džena? Ar matai mane, Džena?

Sumirksėk akimis, Džena. Jeigu mus girdi...

Vienas tų balsų — moters. Keistas balsas. Nekenčiau jo! Norėjau šaukti, verkti. Ne tą balsą norėjau išgirsti.

Į mane pūtė smarkus vėjas! Net dusino. Aš priešinausi jam, nepasidaviau. Kitos žąsys jau tolo nuo manęs, ir nors stengiaus iš visų jėgų, nespėjau kartu. Jos jau buvo toli, kitapus upės. Kaskart mostelėjusios sparnu jos vis mažėjo.

Jos paliko mane. Pamiršo mane.

Palaukit manęs! Palaukit, šaukiau, bet jos negirdėjo.

Tada supratau, kaip klydau — manęs niekas nemyli. Netgi žydrynėje nebuvau mylima. Ir mama palieka mane kartu su jomis, jau niekad jų nepavysiu.

Pamiršau tilto pavadinimą. Ir upės. Suvokiau, kad jų pavadinimus žinau, tiesiog pamiršau juos, pamiršau ir jos vardą, pamiršau ir kas pati turiu būti, todėl kai išgirdau švelniai kreipiantis: Džena! Džena! norėjau spirti jiems, šaukti, juoktis iš tokio kvailo vardo.

Mane lietė rankos. Toli, nejautrią mano odą.

Tos rankos čiupinėjo mane ir man tai nepatiko. Buvau ramut ramutėlė — gal jie pamanys, kad čia apskritai nėra jokio žmogaus. Juokiausi po tais visais tvarsčiais, buvau jais apmuturiuota tarsi balta mumija.

Neprisimenu. Man ir nereikia prisiminti. Juokiuos po savo tvarsčiais, niekas negali priversti! Manęs. Niekas!

Nėra jokios Dženos, tiktai šitas besispardantis, besijuokiantis padaras. Pirštinėtos guminės plaštakos smeigia man į ranką adatą. Pro kai kurias įdurtas adatas į mano venas tekėdavo skystis, kai kurios adatos siurbdavo iš venų kraują. Po tvarsčiais juokiausi, tai buvo taip kvaila. Kam ta Džena rūpi? Tegu Džena sau miršta. Džena pati kalta dėl avarijos , todėl tegu miršta. Bet niekas nesiklausė. Girdėjau, kaip jie kalbasi, apspitę mano pasigailėtiną suvystytą kūną, o jie manęs negirdėjo.

Vienos moteriškės balsas man nepatiko. Vėliau sužinojau, kad tai daktarė Karin. Neurologe. Sužinojau, kad neurologe Karin priėmė lemtingą sprendimą — esą reikia įlįsti į mano kaukolę ir pašalinti susikaupusį vandenį, taigi ji išgelbėjo man gyvybę.

O kam ją gelbėti, geriau neklauskit. 5

Marija buvo mano mylimiausia iš visų seselių. Ir aš jai patikau.

Tai buvo sujauktas metas. Aš skraidžiojau žydrynėje ir, atvirai sakant, man beveik niekas nerūpėjo. Virš manęs kaip kokie balionai bolavo veidai. Manau, turėjau juos pažinti. Žydrynėje kur kas lengviau — sklandai patenkinta ir žvali, šypsaisi iš žmonių kvailumo, nes jie jaudinasi dėl juokingiausių dalykų, atrodo susirūpinę, šluostosi nuo veidų ašaras... klausykit, juk čia smulkmena, norisi jiems pasakyti.

Štai taip aš jaučiausi žydrynėje. Jokio liūdesio.

Bet kai pabudau, pamačiau, koks slogus oras. Buvau nelyginant sena skudurinė lėlė, ilgai pešiota, mėtyta ir sutrinta. Jaučiausi sena ir pavargusi. Norėjau tik vieno — amžiams sugrįžti į žydrynę.

Marija vadino mane Džena, bet nežinojo, nei kas aš esu, nei kas turiu būti. Man norėjosi manyti, kad Marija nieko negirdėjusi apie tą tiltą. Marija nekaltino manęs dėl avarijos.

Ant kaklo Marija nešiojo auksinę grandinėlę su spindinčiu auksiniu kryželiu. Ji visa kvepėjo saldžiu rankų kremu. Antakiai buvo tankūs ir gražūs. Oda virš viršutinės lūpos šviesiai ruda. Šypsodavosi ji ir tardavo Džena taip, kad mano sunkūs vokai nejučia prasimerkdavo.