Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Tėtis vėl ištiesė ranką paliesti manęs. Paimti man už rankos.

Skudurinės lėlės ranka, suglebusi, šalta ir nesipriešinanti.

Toji ranka nebūtų pajėgusi sugniaužti kumščio. Toji ranka nebūtų pajėgusi smogti.

Jis vėl sako, kaip jam gaila, o Dieve! Kaip liūdna! Kokia pritrenkianti žinia, iš tikro! Jo pirmoji mintis, žinoma, buvusi apie mane, paskui palengvėjimas, kad sužeista ne mirtinai, paskui atsitokėjęs iš šoko, vargšė Lisbetė. (Pagaliau tėtis prisiverčia ištarti mamos vardą. Paskubomis ir negyvai, tarsi kokį vien fonetiškai tariamą žodį.) Nesuvokiamas, tragiškas įvykis, gryniausias nesusipratimas, jokių rimtesnių liudytojų, tik tasai kitas vairuotojas, kuris pats kritiškos būklės... Tėčio žodžiai paskendo ūžesy, šis sklinda nuo ventiliatoriaus virš galvos. Reanimacijos palatoje įvairių aparatų gaudesys nepaliaujamas. Jis šiek tiek ramina — tarsi jūros bangos virpina orą. Buvau nusikamavusi, norėjau kalbėtis su tėčiu, bet atrodė, lyg mano gerklė būtų užsiūta. Skendau toje mumijos galvoje, tėčio žodžiai joje irgi buvo prislopinti. Prieš avariją turėjau įprotį nesiklausyti žmonių, bet mokėjau jiems šypsotis, neva jų klausausi, bet po avarijos reikėjo pernelyg daug pastangų net šypsotis.

...po dvejų metų, o gal ir po trejų... na, mieloji, kada nors tu suprasi. Nebuvau pats geriausias tėvas, žinoma, tavo mamos akimis. Nenorėjau būti šiurkštus, tiesiog buvau sutrikęs, ne toks dėmesingas... Kai būsi vyresnė, Džena, tu suprasi, nors nenoriu ir teisintis, bet kada nors suprasi, kaip galima netekti meilės ; ir tai nėra tavo kaltė ar kieno nors kito kaltė, tiesiog taip jau nutinka, kad susituokę įmonės ima tolti vienas nuo kito, o kai jie įsimyli kitą žmogų, tai irgi būna tarsi kokia avarija, ir niekieno kaltės, mieloji, tai tikrai neturėjo nieko bendro su tavim, tiesą sakant į kaip tik dėl tavęs taip ilgai gyvenau kartu su mama, ji man sakė, kad tu kaltinai save, tai žinok, mieloji, daugiau niekad taip nebegalvok, tikiuosi, mama nesistengė tau įpiršti ir kurstyti tokių juokingų minčių , juk pati jinai, kaip tavo tėtis myli tave, mieloji, tik būk gerutė, pasveik brangioji, daktarai sako, kad buvai tikra šaunuolė, aš tau už viską atsilyginsiu, pažadu.

Viso to negirdėjau. Žydrynėje buvau apsaugota nuo žmonių žodžių. Mane uždengė didžiulio vanago šešėlis. Aukštai virš upės sklandė plačiasparniai vanagai, spirale leidosi žemyn, tykodami grobio. Sudrebėjau ir įlindau į savo kiautą. Tėtis pasilenkė pabučiuoti man į kaktą. Bet nenorėjo lenktis per arti, kad neužkliudytų lašinės vamzdelių, mano rankos, sudaužytos ir geltonos nuo adatų. Nenorėjo ir iš arti pamatyti mano krauju pasruvusių akių.

Kai jis mane pabučiavo, atšlijau.

— ...liesk manęs! Ne...

Mano balsas buvo tik švokštimas. Vis dėlto balsas.

Tai buvo mano pirmieji po avarijos ištarti žodžiai. 8

Skridau žydrynėje išskleidusi sparnus. Žydrynėje skridau lengva kaip plunksnelė. Žydrynėje nusijuokiau iš tėčio išraiškos.

Supranti , tėti, tu man nereikalingas. Mamai ir man buvai reikalingas prieš avariją, tik ne dabar. 9

— Sveika, Džena. Tu pašėlusi mergiūkštė.

Ko gero. Norėjau taip manyti. Vilkau koją, kuri atrodė tarsi akmeninė. Bet jau stovėjau, seselės stebėjosi. Jau gulėjau nebe reanimacijos skyriuje, o paprastoje ligoninės palatoje, buvo žadama, kad netrukus būsiu išleista.

Jau mažiau laiko praleisdavau žydrynėje. Tiktai naktimis.

Visi negalėjo atsistebėti, kaip aš taisausi, sveikstu. Tris kartus per dieną turėdavau keltis iš lovos ir vaikščioti koridoriumi, kad nesuglebtų raumenys.

Marijos akys švytėjo. Marija man buvo tarsi vyresnioji sesuo.

Iškeldavo mane iš vežimėlio, pastatydavo ant kojų, prilaikydavo einant. Nelemtoji lašinės adata vis dar buvo įsmeigta į ranką, lašinė važiuodavo paskui mane ant ratukinio stovo.

Koridoriuje sutikdavom kitų ligonių, jie irgi tempdavosi lašines. Beveik visi buvo vyresni už mane. Kai kurie minkšti kaip lėlės. Netgi vyrai vaikščiodavo keistai atsargiai — atrodė įsitempę laukia, ar kurią akimirką kaip žaibas nepersmelks skausmas.

— Sveika, Džena.

— Žinai, Džena, atrodai nuostabiai!

Stengiausi prisiminti jų vardus. Senukai, brandūs vyrai — visų vardai garuote išgaruodavo man iš galvos, nebent dažnai juos sutikdavau arba prisiminti jų vardus buvo būtina, na, kaip mokytojų.

Marija mane nustebino: pamačiau, kokia ji raumeninga. Rankų ir pečių raumenys kieti ir stiprūs.

Mano kojų raumenys silpni — toli gražu dar nepasiruošę bėgioti. Prieš avariją kasdien stengiausi pabėgioti, bet po avarijos tokia mintis atrodė juokinga.

— Pirmyn, mergyt! Tai pašėlusi mergiotė.

— Kurgi ne. Tikra velniūkštė.

Kai susijuokdavau, skaudėdavo, tarsi kas krūtinėje kratytų šukes.

Kai pasakiau tėčiui, kad nepriimu jo, nenoriu, kad jis mane bučiuotų, pasijutau stipresnė. Jau geriau mačiau, nebent būdavau pavargusi.

LĖTAI, štai kaip mudvi eidavom su Marija. Ligoninės koridoriai buvo tarsi koks miesto kvartalas, kuriame gali vaikščioti nuolat pasukdamas už kampo, kol galiausiai grįžti ten, kur pradėjai.

Žydrynėje šito nereikėdavo. Įsikibusi į Mariją tarsi kokia senutė sulaužyta nugara, slinkdavau pražiota burna kvėpčiodama orą. Stengdamasi nematyti, kaip į mane spokso kiti ligoniai.

Norėdavau paklausti: „Ar jums vis dar atrodau silpna? Reikėjo pamatyti, kokią mane ištraukė iš tos sulamdytos mašinos.”

Žydrynėje niekas nežiūrėdavo į mane su gailesčiu.

Žydrynėje šviesa būdavo prislopinta. O čia viskas akina, šiurkštu kaip švitrinis popierius.

— Stenkis nekvėpuoti pro burną, Džena. Pailsėkim minutėlę. Kvėpuok giliai. Na, eime!

Mama sakydavo: „Norėčiau, kad tu nebūtum vienturtė.

Norėdavau pasakyti Marijai, kaip ją myliu. Norėdavau paprašyti jos, kad būtų mano draugė ne tik dabar, bet ir visada.

Kol prisimindavau: po avarijos man bus sunku ką nors mylėti.

Kodėl? Nes visi nuskrenda ir palieka tave vieną.

Per daug rizikos.

Mane apėmė liūdesys. Vis dėlto negaliu mylėti Marijos, tai juokinga. Negaliu grįžti į bėgimo komandą, netgi kaip pati silpniausia bėgikė, šitai būtų dar juokingiau.

Jau beveik pasiekiau savo palatą, bet kojos taip nusilpo, kad turėjau atsisėsti į vežimėlį. Veidas raudonas, jaučiau, kaip mano nuskustoje galvoje tvinksi kraujas. Marija džiaugėsi, kad mums šiandien sekėsi, kad kasdien aš vis stipresnė, iš jos V raidės iškirptės baltoje uniformoje man merkė auksinis kryželis, girdėjau save sakančią:

— Nereikia būti tokiai gerai man, Marija. Nebent tai įeina į jūsų pareigas. 10

Kai buvau perkelta iš reanimacijos palatos, mane ėmė lankyti žmonės.

Dabar nebebuvo baisu į mane pažiūrėti. Nebekėliau tokio didelio gailesčio.

Atėjo draugių. Keli berniukai. Kai kurie mokytojai. Megana Raider, mergaičių bėgimo komandos trenerė.

Atnešė man, nelaimingai mergaitei, dovanų: gėlių, saldainių, minkštų žvėrelių, knygų ir spalvotų balionų.

Daugybė giminaičių. (Daugiausia iš mamos pusės.)

Trenerė Raider stipria ranka suspaudė man riešą. Ji nusišypsojo ir skruostų raumenys įsitempė kaip guma. Mūsų komanda kartais spėliodavo, kiek trenerei metų, kai kas sakydavo, kad dvidešimt penkeri, šešeri... kitiems ji atrodė vyresnė, gal trisdešimties. Matydama ją, mėginančią man nusišypsoti, ir palei akis susibėgusias raukšleles, pamaniau, kad ji dar vyresnė. Nutaisiusi žvalų balsą pasakė, kad aš vėl vaikščiosiu, bėgiosiu, ji esanti tikra.