Джойс Оутс: Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Teta Karolina greitai paėmė man už rankos, buvau sugniaužusi kumštį, ištiesė pirštus, paėmė juos į delną ir kietai suspaudė.

— Ak, Džena. Suprantu. 15

Gera žinia. Po trijų dienų pagaliau būsiu išleista iš Teritauno ligoninės.

Ne tokia gera žinia: po trijų dienų būsiu nuvežta į Teritauno reabilitacijos kliniką toliau gydyti.

— ...turi būti protinga, Džena. Juk supranti, kad namą teks parduoti.

Teta Kėtė liūdna, bet patenkinta. Man nepatinka, kad tetos Ketės akių raukšlelės tokios kaip mamos. Kad jos negražios akys — tokios pat žydros su rudais taškeliais kaip gražiosios mano mamos akys.

Taigi teta Karolina. Jos plaukai gelsvi kaip kviečiai, tokie buvo ir mamos plaukai, kol neėmė žilti.

Trijų miegamųjų Menkių kyšulio stiliaus medinis namas Teritaune, Šlaito gatvėje. Už dviejų kvartalų nuo Hudzono upės. Sužinojau, kad šis namas, svarbiausias Lisbetės Ebot turtas, netrukus turės būti parduotas.

Tai man paaiškino tetos Katerinos vyras. Kaip išmanydama vengdavau vadinti jį dėde Danielių. Jis — mokesčių teisininkas, jo akys iš susidomėjimo sublizgėdavo tik tada, kai kalba pasisukdavo apie pinigus.

Bet ten gyvename mudvi su mama. Mudvi su mama ten gyvename.

Jaučiausi sumautai, nenorėjau su juo kalbėtis. Tą rytą neįgudusi seselės asistentė gerokai subadė man ranką, kol gal jau šimtąjį kartą paėmė kraujo tyrimui. Pastaruoju metu dažniausiai būdavau žvarbumoje. Mano balsas girgždėjo, lyg trintum vieną į kitą du galąstuvus. Sakiau, kad noriu grįžti į tuos namus, o abi mano tetos puolė tvirtinti — tai neįmanoma, juk man tik penkiolika metų! Paauglė.

Be to, paskola už namą dar labai didelė.

Ir reikia krūvos pinigų už ligoninę ir vaistus. O paskui dar už reabilitacijos kliniką. Mano mamos sveikatos draudimo viskam tam padengti neužtektų. Jos gyvybės draudimas, atiteksiantis man, nėra labai didelis.

Nenorėjau viso to net klausytis! Jie tarsi kritikavo mamą, kurios nebuvo šalia ir kuri negalėjo apsiginti.

Man buvo kantriai paaiškinta: dabar mano teisėtas globėjas yra tėvas.

Taip pat paaiškinta: kol esu nepilnametė, turiu daryti tai, ką lieps tėvas.

— Neklausysiu. Ir niekas manęs neprivers.

Teta Karolina tarsi prašydama pasakė:

— Džena, nebūk juokinga. Tavo tėvas turi globėjo teises, ar supranti?

— Nieko jis neturi. Jis nemyli manęs.

Mano balsas buvo piktas, niūrus, verksmingas. Tarsi man būtų dešimt metų.

— Žinoma, kad myli, Džena. Turi pagalvoti...

— Jis net nepažįsta manęs.

Kaip jie gali to nesuprasti? Juk tai kuo aiškiausia.

Suaugusieji susižvalgė. Vargšė Džena!

— Niekas man nesurakins rankų ir kojų ir neįkiš į lėktuvą, sakau jums, aš ne kokia kalinė. Niekas manęs neišveš iš čia, kad gyvenčiau su tėvu ir jo nauja šeima prestižiniame aptvertame rajone, kur turėčiau lankyti prestižinę privačią mokyklą. Mama nenorėtų, kad gyvenčiau pas juos — taip nesąžininga. Aš noriu gyventi...

Mano balsas nuslopo. Visi tylėjo. Iš akių paplūdo ašaros, jos gėlė kaip actas.

Mano tėvas jau dvigubas tėtis. Jo naujoji šeima — ne tik nauja rudaplaukė žmona, bet ir mažas sūnelis.

Buvo pikta apie tai galvoti! Kaip tai juokinga.

Tėtis apskritai nemėgsta vaikų, tai jokia paslaptis. Jis iš paskutiniųjų stengėsi prisiversti mylėti mane. Kai buvau maža, dažnai klausdavau, kodėl neturiu broliukų ar sesučių, o tėtis atsakydavo: Tu gimei pirma, mieloji. Mums užtenka tavęs vienos.

Nesuprasdavau tų žodžių. Ilgą laiką norėjau manyti, kad esu ypatinga.

Prieš avariją tėtis atsiuntė man nuotraukų su savo nauju namu ir nauja šeima. Dviejų aukštų ispaniško dvaro namas La Choloje, tris kartus didesnis už mamos namą, blizgančių čerpių stogas, dailios tarsi iš popieriaus iškirptos palmės, vidinis kiemelis su baltomis sienomis ir didžiulėmis raudonomis gėlėmis. Dangus skaisčiai mėlynas, bet šaltas, kaip emalis. Ne žydrynė, kur galima skristi, kilti ir pranykti savo mintyse.

Greitai peržiūrėjau tas nuotraukas, išrinkau tas, kurių nenorėjau matyti. Suplėšiau jas į smulkiausius skutelius.

Bet dar yra tas mano naujas brolis Porteris.

Koks juokingas vardas septynmečiui, kurio veidas smulkutis kaip voverės.

Atrodė, toks susitarimas: Porteris — lyg priedas prie žvitrios raudonplaukės žmonos Deirdrės. Tarsi koks prekių komplektas.

Jau norėjau sudraskyti ir Porterį į mažus skutelius, bet patraukė jo akys. Jo švelnus veidelis atspindėjo nenusakomą praradimą, tokį jaučiau ir pati. Net keista — ėmiau galvoti apie Stiveno Spilbergo filmą „Dirbtinis intelektas”, apie mažą svajingą berniuką-robotuką, kuris ieško savo mamos-žmogaus, nors ši jo nemyli. Mėlynose kaip rašalas jūros gelmėse, begalinėse visatos erdvėse ir amžinybėje berniukas-robotukas ieško savo gražios pasipūtėlės žemiškos mamos, kuri jo nemyli. Ji tėra paprasta moteriškaitė, paskendusi savo menkame pasaulėlyje, neverta nuoširdžios berniuko ištikimybės.

Ne taip kaip mano mama. Mano mama — tikra.

Mėginau tai paaiškinti tetoms ir dėdei Danieliui, bet jie nesuprato. Jei mamos namas bus parduotas, jame gyvens kiti žmonės, ne aš. Ir niekas tame name neprisimins nei manęs, nei mamos. „Jei mama sužinotų, ką ji pagalvotų?..”

Bet netrukus lankytojų valandos baigėsi. 16

Reabilitacija! Gražus žodis — skamba teigiamai. Bet kai patenki į reabilitacijos kliniką — tikras pragaras.

Čia kartais būdavau gana subrendusi penkiolikametė, o kartais tiktai žliumbianti penkiolikos mėnesių mergytė, kuri gūžiasi ir blaškosi iš baimės, kad ją kas palies.

— Džena. Tu niekad visiškai nepasveiksi, jeigu ne...

Aš ir taip niekad visiškai nepasveiksiu. Kas čia ką nori apgauti!

— ... puiku, Dženą! Tiesiog puiku.

Tikrai? Tai kodėl aš tokia silpna?

Buvau paskirta pas daktarę Devonę. Ji buvo metro aštuoniasdešimties ūgio, tamsios odos su šviesiomis kietai supintomis kasomis; reikėjo į tą merginą gerai įsižiūrėti, kad suprastum, jog ji ne mergina, o savo darbą išmananti moteris.

Devone pasakė, kad būdama mano amžiaus, na, gal kiek vyresnė, buvo kone olimpinio lygio plaukikė.

Taip pat pasakė, kad jai patinku, bet Devone manim, ko gero, nelabai pasitiki. Po avarijos aš, atrodo, daugeliui žmonių dariau nekokį įspūdį.

Devone buvo raumeninga, puikios išvaizdos ir grakšti. Kaip vienas tų stiprių, raumeningų kačių šeimos žvėrių, tik ne tokia liesa kaip gepardas.

Dažniausiai Devone girdavo mane. Kalbėdavo apie mano drąsą, sportinį ryžtą, koordinuotus judesius. Kai išsekusi nesusmukdavau ant kilimo, kur jos prižiūrima darydavau pratimus. Kai nerėkdavau iš skausmo lyg kokia galabijama katė. Kai nespardydavau jos ir nekumščiuodavau tarsi koks kvailas kūdikis. Kai sekliame žaisliniame ligoninės baseine įstengdavau nuplaukti kelis metrus neuždusdama ir neapsivemdama.

— Matai, Džena? Tu gali. Kasdien vis geriau, o aš savo pacientų nemaustau, supranti?

Žinoma , maustot. Juk toks jūsų darbas.

Devone pasakė, kad iš mano tetų („Tokios geros, protingos moteriškės, tau labai pasisekė/”) sužinojo, jog buvau bėgikė. Na, tai ir matyti — iš mano kojų raumenų.

Po penkių minučių baseine jau vos gaudžiau kvapą. Kone dusau. Visi mano raumenys, sąnariai skaudėjo. Norėjosi rėkti: Čia po avarijos , dabar viskas kitaip.

Netikėtai ėmiau ir paklausiau Devonę, ką ji žino apie avariją.