Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

— O gal kada nors jį atpirksiu. Niekas man neuždraus.

Šį sykį teta Karolina girdi, kad kažką sakau. Ji nesuvokia, apie ką kalbu, todėl turiu aiškinti jai apie namą ir tai mane erzina. Tarsi miegočiau atviromis akimis. Ir sapnuočiau.

— Puiki mintis! — linksmai sako teta. — Taip, kada nors gal iš tikro...

O aš pamanau, kad gal ne tiek mamos pasiilgau, kiek žydrynės.

— Na štai, atvažiavom.

Įsukam į keliuką prie Plimuto gatvės 339 namo. Čia teta, kiek siekia mano atmintis, ir gyveno su dėde Dvaitu Makarčiu, mama sakydavo, kad jis doras, geras ir malonus žmogus. (Gal mama taip sakydavo apie sesers vyrą su pavydo gaidele?) Plimuto gatvė viena geriausių nedideliame Jaro Leike, nors tetos namas iš tų senų kolonijinių — baltų su rūdžių spalvos langinėmis ir plytiniu kaminu. Jų namas — vienas mažesnių kvartale. Mudvi su mama vasarą aplankydavom tetos šeimą, tad neblogai atsimenu namo vidų ir aplinką, tačiau čia pasikeitę, tik dar nesuvokiu kas. Pusseserė Bekė (dešimties metų) ir pusbrolis Mikis (septynerių ar aštuonerių) išbėgę sveikina mus, už jų šypsosi auklė. Dėdė Dvaitas dar darbe, jis architektas. Iš to, kaip abu vaikai žiūri į mane, kaip Bekė droviai sako man: „Sveika, Džena”, o Mikis kiek atsitraukęs mirksi ir klausiamai žiūri į savo mamą, suprantu, kad jiems kažko trūksta.

Teta juos pamokė, kad pamatę mane nesistebėtų ir neklausinėtų, kur teta Lisbetė, nes tuodu jauni mano giminaičiai nėra matę, kad aš kada nors iš mašinos išlipčiau prie jų namo be gražios ir besišypsančios tetos.

Greitai pasilenkiu apkabinti Bekės, paskui Mikio. Ir užsimerkiu, kad iš akių nepabirtų ašaros.

Vėliau pagalvojau: vaikai pastebėjo ne tik tai, kad nėra tetos, pasikeitusi ir jų pusseserė Džena. Eisena — lyg saugočiausi, kad nesuskaustų nugara ar kojos, oda dar nesveikai balta, veidas sustingęs ir šaltas. Mano pasmakrėje yra nedidelių randų, panašių į kablelius, kurie matyti tik iš labai arti, gal išsilaikė ir kvapas — tas liūdnas ligoninės vaistų dvelksmas, nuo kurio kutena šnerves.

O gal apkabinau juos kiek per smarkiai. Apglėbiau juos tarsi kokia prisikėlusioji iš mirusiųjų, ir savaime suprantama, kodėl tokiems mažiams atrodo baisu.

Teta linksmai sako:

— Beke, Miki! Būkit geručiai ir padėkit užnešti viršun Dženos daiktus. Žinot, kuris jos kambarys. 3

Nekalbinkit manęs , nelieskit manęs!

Stengiuosi prisiminti, kad myliu juos: savo naują šeimą.

Tetą Karoliną, dėdę Dvaitą, mažuosius Bekę ir Mikį.

Mano naujas kambarys — svetainė antrame aukšte, kur miegodavau, kai vasarą su mama atvažiuodavom aplankyti Makarčių. Kai imu traukti drabužius ir kabinti spintoje, staiga prisimenu, kaip prieš metus rugpjūčio mėnesį irgi krausčiau daiktus ir netoli buvo mama, gal tvarkėsi savo kambary, o gal buvo apačioje su teta Karolina... Mane apėmė karštas ir piktas noras: Noriu , kad tas laikas grįstų!

Ir nekenčiu to laiko. Man darosi bloga, imu drebėti.

Mano naujasis kambarys. Jis man per mergaitiškas. Teta Karolina pakabino naujas užuolaidas, violetinę rauktą medžiagą. Užuolaidų apskritai nemėgstu, noriu jas nuplėšti. Tapetai alyvinio atspalvio, o lubos baltos. Grindys šiame sename name (dėdė Dvaitas didžiuojasi, kad namas statytas aštuonioliktame amžiuje ir kietmedžio lentos autentiškos) kiek nelygios ir šerpetotos, o juk man kambary nepatinka būti su batais. NEMĖGSTU BŪTI SU BATAIS! Vienas sportbatis nulekia per kambarį, pataiko į klostėtą stalinę lempą ir nubloškia ją ant grindų. Aš juokiuosi, net dūstu. Tarsi tą batą būtų metusi mano ranka, rankos raumenys, o ne aš pati.

Teta Karolina pasakė: Pamiegok, mieloji. Po tos ilgos varginančios kelionės.

Teta dažnai liečia mane, glosto man petį, plaukus.

Taip daro mamos. Taip jau yra. Jos mato, kad tau skauda, todėl ir liečia. Taigi turėsiu išmokti nuslopinti nevalingą norą krūptelėti ir atšokti.

Net tada, kai man paaugus mama mane pernelyg dažnai liesdavo, kartais norėdavau pasitraukti. Kaip katė, kai nenori būti glostoma.

Ypač nemėgstu, kai liečia man plaukus. Nemėgstu savo plaukų. Nenuostabu, kad tėtis į mane žiūrėjo su pasibjaurėjimu.

Po avarijos mano galva buvo nuskusta, kad būtų galima susiūti žaizdas, ataugo tik vaikiškos garbanėlės. Kadaise plaukai buvo kone šviesūs, dabar jie keisti — sidabriškai rudi, tarsi išblukę saulėje. Nemėgstu žiūrėti į save veidrodyje — gal reikės visus veidrodžius šiame kambaryje nusukti į sieną?

Lagaminai, kurie kadaise buvo mamos lagaminai, atviri guli ant lovos. Teta Karolina pasisiūlė padėti iškraustyti daiktus, sukabinti drabužius, bet padėkojau ir atsisakiau. Iš didžiojo lagamino išėmiau nuotraukas, laikysiu jas kambaryje: ant palangių, komodos, stalo. Jose daugiausiai mudvi su mama, šypsomės. Mama visose atrodo maždaug to paties amžiaus, tik aš vis skirtingo, skirtingo ir ūgio. Net keista, kad vienoje naujesnių nuotraukų mudvi su mama beveik to paties ūgio, stovime apsikabinusios per liemenį.

Ją pirmiausia pamatysiu pabudusi rytą. Ir vakare prieš išjungdama lempą prie lovos. 4

— Džena. Kaip tu, mieloji?..

Dėdė Dvaitas atsistoja, prieina manęs apkabinu. Aš sustingusi, tarsi signalizuoju: Ei, nerei kia manęs apkabinti. Aš jau didelė mergaitė. Gal dėdę Dvaitą ir stebina mano negyva šypsena arba nelabai švari virvelinė kepuraitė, aptempusi galvą.

O gal jį stebina, kad esu čia, jo namuose. Gal dėl to, kad jis geras, nors veikiausiai dėl to, kad yra tetos Karolinos vyras, jis prisiėmė mano įtėvio vaidmenį.

— ...gerai atrodai! Kaip smagu, kad atvažiavai...

Turbūt keista būti kieno nors dėde. Vien tas žodis — dėdė.

Dėdė Dvaitas — pagyvenęs vyriškis su blizgančiais akiniais, švelnaus balso, malonus. Pusės mergaičių, kurias pažinojau Teritauno vidurinėje, tėvai buvo panašūs į dėdę Dvaitą, na, tokie, į kuriuos ilgiau nežiūrima, nusišypsai, atsakai į jų nelabai vykusius klausimus, paskui atsitrauki ir pasitaikius progai dingsti iš akių. Jei kas vėliau paklaustų, tai net neprisimintum, kaip jis atrodė, net ar buvo praplikęs, ar su plaukais. Mano pačios tėtis ne toks, ir kaip tik dėl to mudvi su mama jo netekom.

— ...registracija ryt, Karolina sako, kad nuveš tave. Tikriausiai žinai, kad aš irgi lankiau Jaro vidurinę, klasę, kurioje...

Už dėdės nugaros televizorius, kurį jis žiūrėjo — triukšmas, šokinėjantys šešėliai. CNN žinios, tiesioginė transliacija iš pragaro. Atrodo, iš Vidurinių Rytų. Gal Irako. Gal iš Izraelio. Vėl susisprogdino savižudžiai. Sunkvežimis. Šešiolika žuvusių, trisdešimt du sužeisti. Moteris apsikabinusi (sužeistą? negyvą?) vaiką, ji šaukia, bet garso nėra, tiktai susijaudinęs ir nuoširdus pranešėjo balsas. Maištininkų atakos Bagdade . Paskui kitas vaizdas — sirenos, liepsnos, susprogę sunkvežimiai, gatvėmis bėgantys persigandę žmonės, mindantys vieni kitus ir skubantys išsigelbėti nuo... ko? Tikriausiai stebeiliju į televizorių, negirdžiu, ką sako dėdė, mano smakras keistai virpa, akys pilnos ašarų, nes sirenos tokios garsios, nuo jų skauda, teta Karolina jau spaudžia man ranką, šaukia mane: Dženą, Dženą, mieloji , bet negirdžiu ir jos, tebespoksau į tuščią televizoriaus ekraną, nes dėdė jį jau išjungė.

Vėliau padedu tetai Karolinai paguldyti Mikį. Paskui bus Bekės eilė, nes ji nori eiti miegoti vėliau, nors jau pavargusi ir suirzusi. Toliau Džena, iš tiesų ji nesigula, tik dešimtą vakaro tyliai užsidaro kambario duris, prieš tai patikinusi tetą, kad jaučiasi gerai.