Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Teta Karolina pasiveja mane prie mašinos, patenkinta šypsosi. Koks puikus žmogus direktorius. Kaip mums pasisekė, kad mokyklos vadovybė leido man persikelti vos ne paskutinę dieną.

— O gal atšvenčiam, Džena? Juk paskutinė atostogų diena. Man reikia mieste sutvarkyti kelis reikaliukus, tada paimtume Bekę su Mikiu ir visi papietautume „Ežero užeigoje“.

Tetos Karolinos balsas truputį suvirpa, nes „Ežero užeigą“ labai mėgo mama.

Greitai atsakau tetai, kad noriu truputį pasivaikščioti.

Pasakau jai, kad nereikia manęs vežti namo, mielai pasimankštinsiu.

Turiu pabūti viena. Turiu pakvėpuoti!

Teta stengiasi nepasirodyti įsižeidusi. Sako, kad galėtų eiti kartu. Palei upelį vingiuoja medžio drožlėmis išpiltas takas, ji parodytų.

— Man irgi reikia pasimankštinti! Pernai gana dažnai bėgiodavau, bet šiemet... Tai gal važiuojam namo, Džena, aš persirengsiu? Kaip tik nusipirkau naujus sportbačius.

Tai taip graudu. Teta tiesiog maldauja mane. Ir žinau: jei sutiksiu, paaiškės, kad kartu veršis ir Bekė su Mikiu, juk nenorės sėdėti namie su aukle, kai mama su Džena eis į parką.

— Teta Karolina, noriu truputį pabūti viena.

Nesakau nei atsiprašau, nei ačiū.

Mano jūreiviškos kepuraitės snapelis nuleistas ant akių, tetos veido nematau. Jau sprunku šalin, nesigailėdama savo dešinio kelio.

Jaučiu, kad teta žiūri man įkandin. Viliuosi, kad nepašauks manęs vardu, ir ji nepašaukia. 7

— Labas.

Pakeliu galvą ir išvystu vaikiną.

Jis nematytas, su džinsais ir juodais marškinėliais, rankos raumeningos, ant žandų ir pasmakrės juodi šeriai, jis žiūri į mane.

— Tau skauda?

Persibraukiu ranka akis. Bijau ką nors sakyti, nes galiu pravirkti.

— ...gal padėt atsistot? O gal...

Ne! Nereikia man padėti, man nieko neatsitiko.

Atrodo, kai dešinys kelis neatlaikė, pasitempiau ir kulkšnį. Tas vaikinas tikriausiai matė, kaip susverdėjau ir pargriuvau. Supranta, kad esu viena ant to drožlių tako, niekas kartu nebėga.

Tokia nuošali vieta! Gerai, kad netoliese girdėti balsai, juokas, muzika.

Kurį laiką bėgau gana neblogai, na, tokiu lėtu tempu, kaip bėgioja kai kurios moterys ir senesni vyrai, traukdami orą ir pūškuodami, mosuodami nevykusiai per alkūnes sulenktas rankas, per valandą nurisnoja maždaug pusę mylios. Taip ir aš bėgau drožlėtu taku palei Sabalo upelį, ir staiga pasirodė, kad dešinio kelio kaulai skilo, abu keliai sulinko, ir aš sudribau kaip koks šlapių skalbinių maišas, o tada dar nikstelėjau ir dešinę kulkšnį. Taigi guliu, gaudau orą ir kramtau lūpą, kad nepravirkčiau, klausausi, kaip išsigandusi tankiai plaka širdis, ir pykstu, kad iš nosies teka bjaurus skystis, tikiuosi, ne kraujas.

— Ačiū, man nieko nenutiko. — Mano balsas skamba kaip kokios lėlės pypsėjimas, kai išsenka jos baterija.

— Ar tu tikra?

Gal jis tyčiojasi iš manęs? Tas vaikinas išdygo staiga, tarsi iš niekur. Stovi už kokių trijų metrų, pirštai užkišti už aptrinto odinio diržo. Neskustas juodas smakras — jis man atrodo baisokas. Prieš kelias minutes prabėgau kelis vaikinus parke su merginomis, jie garsiai kalbėjosi, juokėsi, atrodo, gėrė alų. Iš garsiakalbių sklido sunkusis rokas. Netoli stovėjo motociklai. Ar tas vaikinas su jais? Baikeris? Juodi marškinėliai per daug nublukę, kad ant priekio įskaitytum grupės pavadinimą (spėju, kad grupės), bet ant rankos matau tatuiruotę. Mane gąsdina tas iš niekur išdygęs vaikinas.

Jau šiek tiek atsigavau, klupau. Rangausi atsargiai, kad nesusiraukčiau iš skausmo. Guodžiuosi — kas ta nikstelėta koja, palyginti su avarija? Skaudantis kelis? Atlaikiau sulaužytus kaulus, smegenų sutrenkimą, ko man bijoti šito skausmo.

— Kas toliau?

Nesiskutęs vaikinas skeptiškai stebi mane. Tarsi pats nežinotų, ar gailėtis manęs, ar juoktis.

— Ką turi omeny, sakydamas „kas toliau“?

— Na, ką darysi toliau? Ar paeisi?

Žodį „paeiti“ jis taria tarsi šaipydamasis. Man nelieka nieko kito, kaip tik atsargiai stotis.

Nebūtina atsakyti į tą jo neva kietą klausimą. Pamažu einu. Stengiuosi nešlubuoti ir nepravirkti iš skausmo.

— Atrodo, pasitempei kulkšnį. Gal tave parvežti namo?

Ne! Manęs nereikia vežti namo.

Pamažu šlubčioju tolyn nuo vaikino, jis įdėmiai stebi. Širdis trankosi į šonkaulius. Pati nesuprantu: esu pasipiktinusi ar susijaudinusi, supykusi ar išsigandusi. Teritaune, kuris yra netoli Niujorko, jeigu ant tako taip iš niekur iššoktų vaikinas ir mergina būtų viena, ji visai pagrįstai išsigąstų. Pernai viena aštuoniolikametė buvo nutempta į tankmę, išprievartauta, paskui prismaugta ir palikta mirti netoli Hudzono upės, o nusikaltėliai taip ir nesurasti.

Už kelių metrų paskui mane eina nesiskutęs vaikinas, švilpauja sau pro dantis. O gal jis ir taip ėjo į tą pusę? O gal seka paskui mane iš geros valios, nori įsitikinti, ar tikrai pajėgiu klibikščiuoti? Mano veidas jau burokinis, užkaitęs kaip niekad, nebent per tas pačias baisiausias, kone mirtinas pusės mylios bėgimo varžybas, kai dar mokiausi Teritauno mokyklos devintoje klasėje. Tada bėgau šešta, tiksliau, paskutinė, paskui mane tik uždusę bėgikių tėvai, tarp jų — mano mama. O dar blogiau, kad man iš nosies teka (velnias, juk čia kraujas), sugraibau kelnių kišenėje popierinę nosinaitę. Nereikia, kad tas vaikinas matytų mano kruviną nosį! Nereikia, kad pamatytų, kokia aš bjauri, kokia juokinga. Juntu, kokia suprakaitavusi baltų mano marškinių nugara, pažastys irgi. Viliuosi, kad nuo manęs nedvokia.

Jau beveik pusė dviejų. Tetą mokyklos aikštelėje palikau apie pusę pirmos. Esu pavargusi ir alkana. Kad ir ką norėjau tetai pademonstruoti, — savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, — dabar visa tai nebesvarbu, noriu tik atsidurti namie ir atsigulti į karštą vonią.

Tas drožlinis takas vingiuoja palei gilų Sabalo upelį, kertantį Jaro Leiko miestelį ir tekantį per viešąjį parką, o paskui už penkių kilometrų nuo miestelio jis įteka į Jaro ežerą. Jeigu esi geros formos, nubėgti šešis kilometrus iki ežero ir tiek pat atgal į tetos namus visai nesunku, bet pagaliau supratau, kad ta mano forma labai prasta. Kas per bėgikė, jei pati nesuvoki, kad esi nepajėgi, užsispyrusi vainoju save; jei bėgsiu toliau, tai negi po kokių penkių minučių skausmas savaime praeis?

Dženą, nepervark! Neskubėk, viskas ateis pamažu.

Įspėjantis Devonės balsas. Ir susiraukiu.

— Oi.

Aikteliu tyliai, it kokia prispausta pelytė. Aštrus skausmas kulkšnyje ir kelyje. Turiu sustoti, jau pilte apsipylusi prakaitu.

Vaikinas, einantis paskui mane, aišku, išgirsta. Jis kaip koks medžiotojas — skvarbios akys, ištemptos ausys. Jis praeina pro mane, apsukdamas geroką lankstą, kad neišsigąsčiau: taip eitum pro baikščią katę. Tada sustoja ir kiek sutrikęs nužvelgia mane.

Akys juodos. Gražios, tamsios, žvitrios; blakstienos irgi tamsios ir tankios kaip mergaitės.

Jo bruožai kiek vanagiški, veidas pailgas ir prakaulus. Antakiai tankūs, veik subėga virš nosies. Nosis ilga ir siaura, šnervės platokos. Ant kaklo kažkas žiba, gal auksinė grandinėlė. Plaukai juodutėliai ir stangrūs, prie ausų ir ant sprando apskusti, bet ant viršugalvio ilgoki ir kiek suvelti. Man atrodo, kad nualpsiu nuo jo žvilgsnio. Kokia aš vieniša.

Tarsi skaitydamas mano mintis jis sako:

— Mėgini bėgti, nors skauda kulkšnį... juk vis tiek nieko nebus, argi ne?

Sukandu dantis. Jis šaiposi iš manęs? Nuleidžiu kepurės snapelį, kad nematyčiau vaikino veido.

— Tai nereikia tavęs kur nors nuvežti? Tu tikra?