Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Po nejaukios valandėlės mokytojas prisimena, kad į klasę atėjo nauja mergaitė, ji tikriausiai ir esanti toji Dženiferė Ebot. Mokiniai irgi greitai susigaudo.

Jaučiuosi lyg kokia nevykėlė. Arba atsilikusi. Tarsi kokia ypatinga ar gąsdinanti. Per visą pamoką mokytojas vengia žvilgtelėti į mane.

Man smalsu, kokį pažymį jis parašė prie mano pavardės klasės dienyne.

— Džena! Na, kaip sekėsi?..

Teta Karolina nekantrauja išgirsti, kokia buvo mano pirmoji diena. Ji tikisi, kad būsiu atvira. Viliasi, kad mokiniai man buvo geri. Kad jau susiradau draugų. Kokie nuostabūs mokytojai. Į kokius būrelius, klubus ir sportus užsirašiau. Dėdei irgi bus labai įdomu išgirsti. Pusbrolis su pussesere vienas per kitą jau pasakoja savo pirmos dienos įspūdžius.

Aš mandagiai atsakau, kad „viskas labai gerai“.

Mano klasė „labai gera”, visi „labai mandagūs“.

— ...ne, nelabai alkana, teta Karolina. Turiu labai daug namų darbų. Ypač matematikos. Man ji nepatinka. Gal galiu viršuje suvalgyti jogurto ir keletą vaisių, gerai? Ačiū.

Stengiuosi nepastebėti, kaip teta nusivylė. Viršuje greitai užsidarau savo kambaryje, o kai teta vėliau vakare nedrąsiai pasibeldžia į mano duris, apsimetu jau mieganti.

...Įsitempęs ir sustingęs, tarsi baisiausiai bijotą, kad tas ledas įlūš, jis bijo skausmo. Kaip aš. 10

— Sveika.

Pakeliu galvą ir matau — jis.

Šį sykį jis šypsosi, na, jau kaip pažįstamas. Lyg tarp mūsų kas būtų. Kurį laiką neatgaunu kvapo, širdis plaka tankiai.

— Na kaip, tikiuosi, tą kartą parvažiavai sveika?

Taip, sveika.

— Kaip kulkšnis?

Aš paraustu. Taip. Mane erzina, kad nepažįstamas žmogus rūpinasi mano koja.

— Tada man pasirodė, kad tu ne vietinė. Mokaisi mūsų mokykloje?

Atsakau jam, kad taip, neseniai pradėjau.

— Neseniai persikėlei?

— Na taip... atrodo.

Mano balsas negarsus ir kimus, suvokiu, kad mano atsakymas keistas. Jis nužvelgia mane. Sėdžiu viena ant aptrupėjusios betono sienos mašinų aikštelės kampe prie mokyklos. Tai antroji mano mokslų diena, pietų pertrauka. Valgyklos vengiu. Tikrinu savo matematikos namų darbus, tai tas pats, kaip per suveltus plaukus braukti šukas. Sąmonėje tarsi kokie saulės spinduliai šokinėja lygtys. Šį rytą pajutau, kad mokiniai mane stebi. Keli vaikinai atvirai spoksojo. Todėl čia sėdžiu žemai nuleidusi jūreiviškos kepuraitės snapelį ir paslėpusi akis.

Kai jau maniau jo niekad nebesutiksianti, staiga jis vėl išdygsta. Gal net buvau jį pamiršusi. Nes Jaro mokykloje nėra nieko, kam būčiau bent kiek įsipareigojusi po visos tos niekingos pirmos dienos.

Jis atėjo iš gilumos, gal atsiskyrė nuo būrelio garsiai besijuokiančių vyresnių mokinių, mindžikuojančių kitame mašinų aikštelės gale, kur stovi pikapas ir keli motociklai. Tie vyresnieji atrodo kiek savotiški, na, nepavadintum nei moksliukais, nei narkomanais, didelio miesto mokykloje jie tikrai būtų „narkai”, tačiau nežinau, kuo jie laikomi čia, Jaro vidurinėje — rūkantys cigaretes ir geriantys kažką iš skardinių. (Alų? Kažin ar drįstų gerti taip atvirai prie mokyklos vidury dienos?) Ir tas vaikinas šiandien — saugesnėje aplinkoje, nusiskutęs — nebeatrodo grėsmingas, nors šiek tiek vis dėlto gąsdina mane savo prakauliu veidu, šiurkščiais styrančiais plaukais, tatuiruote ant rankos, kuri tarsi susirangiusi gyvatė (!). Kažkas blizga jo kairėje ausyje, turbūt auksinis auskaras. Jis mūvi darbines kelnes iš šiurkščios medžiagos, gal iš burinės, ir vilki juodus marškinius ilgomis rankovėmis apspurusiais rankogaliais. Nelabai drįstu žiūrėti jam į veidą, į tas gražias akis ilgomis blakstienomis.

Jis tuo savo tarsi pašaipiu balsu klausia:

— Ar būtų labai nemandagu paklausti tavo vardo?

Ir aš, stengdamasi būti kuo ramesnė, kimiu balsu sakau:

— Nebūtų nemandagu.

— Tai tada leisk paklausti.

Ir sunkiai nurijusi seiles, tarsi tai būtų patys lemtingiausi mano žodžiai, kada nors ištarti Jaro Leike, pasakau jam savo vardą:

— Džena.

— Dže-na. — Jis ištaria žodį skiemenimis, tarsi būtų koks užsienietiškas. — Džena be pavardės.

— Juk tu man savo vardo nesakei.

— Tau reikia vardo ar kaip mane visi vadina?

Nežinau, ką atsakyti, todėl sakau, kad nesvarbu.

— Mano vardas Sent Krua, bet je m’appelle Krou.

Sent Krua jis taria pro nosį, prancūziškai. Moku šiek dek prancūziškai ir suprantu sakinio pabaigą — mane vadina Krou.

— Krou. Juk tai reiškia „varna“, toks didelis negražus paukštis.

— Kitoms varnoms varna nėra nei didelė, nei negraži.

— Varna... plėšrus paukštis?

— Tikrai?

Nesu tikra. Tiesą sakant, apie varnas nieko nenutuokiu, žinau tik tiek, kad jos nedailios, nerangios, garsiai kranksi ir sakoma, kad labai protingos. Tikriausiai jos ne tokios plėšrios kaip vanagai ar ereliai. Jų plunksnos blizgančios ir juodos, kaip šito vaikino plaukai.

— Krou? Taip tave visi vadina?

— Kai kas. Na, pavyzdžiui, šeima mane vadina Geibu, Gabrielių. — Jis suraukia nosį, tarsi šitas vardas jam būtų per daug geras. — Bet čia, mokykloje, net mokytojai vadina mane Krou, niekas nesugeba ištarti Sent Krua. Na, ir beveik niekas Jaro Leike.

— Tu prancūzas?

— Aš? Iš kur, aišku ne. Ką, panašus į prancūzą?

Krou kalba lyg erzindamas, lyg nuoširdžiai. Jo balsas duslus ir gergždžiantis, ne toks kaip kitų vidurinės mokyklos vaikinų. Jis net panašus į prancūzą, na, šiek tiek. Prieš daug metų, kai tėtis dar gyveno su mumis, buvom nuskridę į Paryžių, išsinuomojom mašiną ir nuvažiavom į pietus, į Nicą. Krou man panašus į tenykščius žmones. Jis sako:

— Kvebeke turiu giminaičių, bet mano tėvas perėjo per sieną į Meiną, tapo JAV piliečiu — kaip tik tuo metu, kai pradėjo šaukti kareivius į Vietnamo karą. Mano mama gimusi čia, aš irgi.

Žodį „Kvebekas“ Krou taria itin pabrėždamas pirmą raidę. Jis stambia ranka persibraukia plaukus ir mąsliai žiūri į mane. Jo akys panašios į šiltus sirupo saldainius, o išraiška tokia, tarsi jam atrodytų juokinga, kaip čia sėdžiu viena, ant kelių atverstos matematikos užduotys, vėjas plaiksto namų darbų lapus.

Naujokė mergaitė , viena. Nori būti pastebėta.

— Kas čia, algebra? Feldmano klasė?

— Aha. Nemėgstu.

— Tu iš antro skyriaus?

Neišsisukinėdama prisipažįstu, sakau taip. Paklausiu, ar jis...

— Priešpaskutinis skyrius. Turėjau baigti pernai, bet vieni metai iškrito. Juk sakiau, Džena, kad esu linkęs į avarijas.

Dženą! Išgirdus jo ištartą savo vardą, keistą skambesį, tarsi tas vardas būtų kokia muzika, man pasidaro silpna.

— Tai iš kur, sakei, esi?

— Aš... nesakiau.

— Tai pasakyk — iš kur?

— Aš...

Mano gerklė tarsi užsiūta. Nebegaliu kalbėti. Pajuntu baimę, kad dar kitą akimirką suriksiu tam vaikinui, kad net nežinau, kas atsitiko ant tilto. Avarija, avarijos.

— Eik šalin! Palik mane vieną.

Krou draugai stebi mus. Tai, be abejo, pokštas. Šaunus vyresnis vaikinas apsimeta, kad domisi nevykėle naujoke — kaip juokinga.

Sugraibau kuprinę, įkišu jon savo matematiką ir sumikčioju, kad man reikia eiti. Kažkas iškrinta man iš rankos, bet neturiu laiko pakelti. Krou nustebęs. Regis, kažką sako, bet negirdžiu ką, ausyse ūžia kraujas.

Nekenčiu jūsų. Jūsų visų. Nekenčiu šito miestelio, kuriame esu uždaryta.

Bjaurus skambutis čirškia į pirmos valandos pamoką. Aš sutrikusi ir supykusi. Pagalvoju, jog išeisiu iš šitos mokyklos ir niekad nebegrįšiu. Niekas neprivers manęs mokytis mokykloje, kuri yra ne mano, kaip niekas neprivers skristi su tėvu lėktuvu ir paskui gyventi su juo ir jo nauja šeima La Choloje.