Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Pamanytum, kad Rajana Mioler ir Dženiferė Ebot pačios geriausios draugės, kartu sėdi prie nuošaliausio stalo valgyklos kampe. Šis stalas tokiems žmonėms kaip Rajana ir aš, čia galim sėdėti abejingai atsukusios nugaras triukšmingam knibždėlynui. Keli vaikinai prie mūsų stalo irgi ne iš tų, su kuriais norėtume kalbėtis, todėl nekreipiam dėmesio ir į juos.

Kodėl Rajana su manim draugauja, gerai nesuprantu nė pati. Ji stambi, lėta, protinga mergaitė, jos judesiai šiek tiek sutrikę, todėl fizinio pamokos jai gryna kankynė, ji nemėgsta sportininkų ir tokių dailučių merginų kaip Trina Holand. Gal ji mane priskiria prie tos pačios kategorijos kaip save — kad ir kokia ta kategorija būtų. Tiesą sakant, Rajanos aš kai kada vengiu, ne visada einu į valgyklą. Kai kada nuo jos pasprunku, skubiai dingstu iš mokytojo Farelio pamokos, tarsi negirdėčiau, kaip ji sako: „Džene, ei, Džene.” (Jai taip ir nepasakiau, kad kiti mane vadina Džena.) Rajana pasikvietė po pamokų į namus, bet aš tik gūžtelėjau pečiais ir padėkojusi atsakiau, kad geriau kitą kartą.

Net pati nežinau, kodėl taip elgiuosi. Taip jau yra — kaip kasdien nešioti tą apšiurusią jūreivišką kepuraitę. Ar man svarbu, ką apie mane mano kiti? Visi jie? Teritaune viskas buvo kitaip. Mylėjau savo mokytojus, turėjau daug draugų. Net artimų.

Prieš avariją. Tuo metu atrodė, kad draugų turėti smagu.

Nuo pat tos pirmos mokslo metų dienos Krista Šo su draugėmis ėmė laikytis nuo manęs atokiau. Man net truputį gėda, kad buvau su jomis tokia nemandagi, ir nors daugybę sykių turėjau progą jų atsiprašyti — neatsiprašiau. Daug lengviau nusisukti ir nutaisyti akmeninį veidą.

Nereikia manęs gailėtis. Nedrįskit!

Rajana nieko apie mane nežino. Tegu verčiau ir nesistengia šniukštinėti.

Stebėdama tuos baikerius mašinų aikštelėje, praradau norą valgyti. Kai valgom valgykloje, vis tas pats: varškė su vaisiais. Dar būna bandelė, sviesto gabalėlis, kurį visada atiduodu Rajanai. Jeigu vaisiai būna konservuoti ir su sirupu, kaip tie baisūs ananasai šiandien, juos iš lėkštės irgi nukrapštau Rajanai, kuriai maisto niekada nebūna per daug.

Labai norėčiau valgyti tik baltą maistą. Balta spalva man atrodo švari.

Ir dietinė kola. Negalėčiau be jos gyventi, ji man reikalinga ir tabletėms užgerti.

Kai diena būna labai jau bjauri, nuryju vieną ar dvi tabletes tailenolio arba advilio, kad numalšinčiau galvos skausmą, kuris joje visą laiką tūno, neišvengiamas kaip signalas pakėlus telefono ragelį. Kai kartu su kola išgeriu aspirino, mano širdis ima plakti ir šokinėti, ir tai mane nuramina. Na, o dar savo kuprinėje turiu vieną oksikontino tabletę, tarsi kokią auksinę monetą, suvyniotą aliuminio folijoje.

(Dėdė Dvaitas tikriausiai taip ir nepastebėjo, kad trūksta jo senų tablečių nuo skausmo. Jeigu kartais apkaltintų mane, jau esu sugalvojusi, ką jam pasakyčiau: jeigu jis mano, kad galiu ką nors iš jo pavogti, tai gal man apskritai neverta gyventi šiuose namuose.)

Galvoju apie tą savo tabletę, paslėptą kuprinėje.

Įdomu, kiek laiko ištversiu jos neprarijusi, nors gerai žinau, kad jos poveikį jusiu tik kelias valandas, o ne iki gyvenimo pabaigos.

— Oiii, žiūrėk.

Rajanos balse baisus pasibjaurėjimas. Ką tik aikštelėn atvažiavo baikeris, ir Trina Holand su kitomis merginomis pripuolė prie jo sveikintis: apsikabinimai, bučiniai. Tikri bučiniai.

Veikiausiai Krou. Su savo juodu odiniu švarku, netgi su pirštinėmis.

Iš to, kaip daužosi mano širdis, sprendžiu, kad tikrai jis.

Kiek sykių sakiau sau, kokia kvailė esu. Juk Krou toks juokingas vardas; o Gabrielis Sent Krua dar blogiau. Rajana jį pavadintų vargšeliu baltuoju vagonėlių šiukšle. Esu įsitikinusi.

Nuo pat antros mokslo metų dienos — tai yra jau kelios savaitės — Krou mačiau nebent iš tolo. Vyresnių mokinių spintelės ir klasės yra kitame mokyklos gale. Nors Krou draugus matau gan dažnai, ne visada suprantu, ar yra ir jis, nes dažniausiai greit nusisuku, kad nepamatytų manęs. Tarsi koks refleksas žmogaus, kuris neatsargiai pasižiūrėjo į akinamą šviesą ir nebenori pakartoti tos pačios klaidos.

Kartais matau jį vieną. Kartais būna su draugais. Skaudu man tik tada, kai matau jį su kokia nors mergina, palinkusius vieną prie kito, besijuokiančius ir meiliai besikalbančius. Dažniausiai su Trina Holand, bet dar yra ir Kikė Viver su raudonomis sruogomis plaukuose. Dar iš vyresnių yra tokia Doloresa, siaubingai graži, kaip kokia Dženiferė Lopęs. Yra ir daugiau merginų, kurių vardų net nežinau, su pradurtomis ausimis, nosimis, antakiais.

Pastarąjį kartą Krou mačiau prieš kelias dienas, per laisvą pamoką, tada sėdėjau bibliotekoje. Kaip tik spoksojau pro antro aukšto langą, apimta tos savo zombiškos nuotaikos, kai net nenutuoki, nei kur esi, nei ką veiki, ir staiga pamačiau Krou. Jis išėjo iš mokyklos, perbėgo pievelę į mašinų aikštelę, kur stovi jo „nurengtas“ harlėjus, ir net neužsisegęs šalmo nuriaumojo. Tarsi kas būtų jam paskambinęs ar atsitikusi kokia nelaimė.

Ir pagalvojau: Palauk! Tavo šalmas! Juk kartą jau vos neužsimušei .

Rajana, net atsistojusi, kad geriau viską matytų, įsiutusi murma:

— Oho! Tu tik pažiūrėk, kas darosi!

Gerokai pasistumdžius pelenė, tai yra Trina su savo pelenų spalvos plaukais, sėda ant Krou motociklo, jis ją pasirinko, apsikabina jo liemenį ir meiliai prisiglaudžia, o jis išvažiuoja iš aikštelės ir dingsta tolumoje.

Stveriu padėklą ir nieko nesakiusi nueinu. Rajana žiūri į mane nustebusi ir įsižeidusi. Aš pernelyg susijaudinusi, noriu likti viena. Skambutis jau čirškia į pirmos valandos pamoką, tad koridoriaus bruzdesy galiu pabūti viena, kuisdamasi savo spintelėje irgi jaučiuosi viena, nematoma. Išmokau būti viena net klasėje — tereikia užsikniaubti ant suolo. Kol nematau Krou ir man nereikia galvoti, kaip jausčiausi, jei galėčiau apkabinti rankomis jo liemenį sėdėdama ant to motociklo, tol būnu viena... ir saugi.

Kai padedu savo padėklą ant valgyklos prekystalio, dirsteliu atgal ir matau, kaip Rajana Mioler vis dar žiūri pro langą ir godžiai šluojasi į burną likučius iš kažkieno lėkštės. 17

Būti vienai svarbu štai kodėl.

Prisigretina koks nors pašalinis ir ima siurbti tavo deguonį.

Kaip mokyklos mergaičių fizinio mokytoja Dara Boven. Jos oda tamsi kaip indėnės, balsas melodingas, juokiasi garsiai, it kokia mergytė ploja rankomis, kai kas kiaurai pataiko į krepšį, šauniai atmuša per tinklinį, grakščiausiai paneria į baseiną.

Boven kaip mokytoja daug kam patinka. Patinka ir kaip lengvosios atletikos trenerė.

Tik ne man. Iš pat pradžių pajutau, kad su ja reikia atsargiai.

Pusė mergaičių mėgdžioja užkrečiamą Boven juoką. Tik ne aš.

Šneka, kad Dara Boven, kai žaidė žolės riedulį, vos nepateko į Amerikos olimpinę rinktinę. Ji kasmet bėga Bostono maratoną ir yra tarp geriausių dvidešimties bėgikių.

Jaro Leike, kur tik 11 300 gyventojų, tai daro įspūdį. Dara Boven čia turi vardą.

— Dženė, juk taip tave visi vadina, tiesa?

Visi? Gūžteliu.

Gal ir taip. O gal ir ne. Mano šypsenėlė puse lūpų — Koks skirtumas?

— Dženė. Gerai. Girdėjau... mano draugė Megana Raider iš koledžo... tavo bėgimo trenerė...

Megana Raider. Man tas vardas visai neįdomus. Jaučiuosi bjauriai apgauta, trenerė Boven stebi mane, nori pamatyti reakciją.

Trenerė Raider. Žiūri į mane prie ligoninės lovos. Spaudžia man delną savo stipria ranka, tikina, kad vėl bėgiosiu, kad fizioterapija padaro stebuklus.