Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Taip mudvi su Trina Holand tampame draugėmis. 20

Ei, pupyte, gal nori prasiblaškyti? Po pamokų palauk manęs už...

Kol kas nieko ypatingo. Jaro Leike. Naujajame Hampšyre. Namuose Plimuto gatvėje. Mergaitiškai išpuoštame kambaryje. Jokių pokyčių, išskyrus galvą, joje kažkas man kelia baimę. Kažkas joje tūno. Kai kas gali nutikti. Po avarijos jau praėjo šeši mėnesiai. Suskamba telefonas, skambina Trina.

Taip, Trina.

Telefonas skamba ir tai iš tikro Trina (atsiliepiu, susijaudinusi kalbėdama einu iš kambario, teta Karolina nustemba, sutrinka, jai nepatinka mano nauja draugė, teta jos nepažįsta).

Dženą, vaikeliuk, sveika, aš labai atsiprašau, užmiršau tau padėkoti, tikra velniava, bet nieko, vaikeliuk, mes esam... kur mes, Rasti? Kažkur mieste, kokios penkios minutės pėsčiom nuo tavo namų, mes galim užlėkti tavęs paimti, tu lauk gatvėje, čia yra trys vaikinai iš Kanaano, jie labai kieti...

Mano draugė Trina.

Trina Holand, mano draugė.

Aš kaip mažas vaikas, kuris stovi priešais veidrodį ir matuojasi madingą vyresnės sesers papuošalą. Akys išsiplėtusios, garsiai juokiuosi, apima jaudulys.

— Sveika, Trina. Čia Džena...

Ir staiga paaiškėja, kad Trina Holand nori mane išsivesti.

Ji supažindina mane su draugais. (Su draugais iš mokyklos, ne su tais vyresniais, kurie iš miesto. Ir ne su Krou, Trina juo nesidalija.) Jeigu ji nori pabėgti iš popietinių pamokų, tai su manim. Trinamės prekybos centre. Užsukam pas Kikę Viver, kol Kikės tėvai darbe. Važinėjamės aplamdytu Rasčio Haberio čerokiu arba Rokerio dodžu, šis nudažytas juodai, o ant šonų raudoni žaibai, klausomės sunkiojo metalo, muzika tokia garsi, kad net dantys kalena.

— Džena, imk! Tu tokia šaunuolė, būtinai turi paragauti.

Ji siūlo man skardinę lengvo alaus „Bud”, alus putoja ir varva per jos krumplius, kol ji ties posūkiu pasvirusioje mašinoje paduoda skardinę man. Vaišina visus cigaretėmis iš savo sulamdyto „Vinstono“ pakelio. Vaišina žole, savo doze.

Kaip nors išsisuksiu. Kaip žydrynėje.

Trina nevartojanti „stipresnių“. Kristalų neturinti. Dažniausiai ji ką nors rūko... žolę ir geria su draugėmis alų. Ji bijo „stipresniu“, nuo jų taip daužosi širdis. Ir smegenis išdžiovina. Bet žolė, kuria aprūpina Rokeris, — visai švelni.

Oksis irgi labai labai fainas dalykėlis , bet jo sunku gauti. Todėl jį ir mėgsta suaugusieji. Kiek Trina žino, žolę rūko tik mažiai, o suaugusieji visi pamėgę oksikontiną, jis brangiai ir kainuoja.

Pasakau Trinai, kad prie oksikontino lengva priprasti, todėl nevertėtų juo piktnaudžiauti pernelyg dažnai. Staiga Trina pažiūri į mane, tarsi jai nepatiktų mano veidas, tarsi jis būtų kokia dėmė, negražus, ypač ją nervina ta mano jūreiviška kepuraitė. Nutraukia ją nuo galvos, pakedena man plaukus, kritiškai nužvelgia, paskui timpteli prie kriauklės, pakiša mano galvą po atsuktu čiaupu, sušlapina plaukus, išsitraukusi iš savo dryžuoto kaip zebras krepšio šepetį juos sušukuoja, tada nusprendžia, kad juos reikia nudažyti pelenų spalva — kaip jos, tada žmonės žiūrėsią į mudvi.

— Visi manys, kad mudvi seserys, na, gal dvynės, tiktai tu kiek aukštesnė. Tau reikia makiažo, Džena. Kaip tų merginų televizijoje. Aš pasirūpinsiu.

Taigi. Trina pasirūpins.

Trina beveik niekuo nepasitiki. Bet manim pasitiki.

Tądien mergaičių tualete. Tai likimas, sako Trina. Mergaitė, kurios ji nepažįsta, mergaitė, kuriai nėra jokio reikalo ja rūpintis, staiga pasirodo prieš ją kaip koks angelas sargas ir duoda vaistų nuo viso to blogumo.

— Iš to ir gali pažinti tikrą draugą. Taip galėtų pasielgti tiktai šventasis. Ak, tu mano gelbėtoja, Džena, niekada to nepamiršiu.

Dž ena – tokiu vardu aš prisistačiau Trinai. Todėl ir Trinos draugams esu Džena. Mokykloje daugiau niekas nežino šito mano vardo.

Kai Rajana Mioler pamato mudvi kartu, jos akys išsprogsta. Mane su Trina Holand. Mane!

Trina su savo draugais nemėgsta mokyklos valgyklos, bet kartais, kai oras tikrai blogas, jie po pietų susirenka tenai ir susėda prie vieno stalo. Mergaitės geria dietinį limonadą ir kavą su kofeinu. Jos nieko nevalgo, nes jeigu pradėtų, jas apimtų baisus alkis, jos siaubingai persivalgytų ir paskui turėtų kišti į burną pirštus, kad viską išvemtų, o Trina sako, kad tai labai šlykštu... ir dar kenkia dantims. Taigi kai kada gali jas pamatyti ten valgykloje glaudžiai apsėdusias stalą: Trina, Kikė, Doloresa, Sendė, kitos man nepažįstamos merginos ir kone suaugę vaikinai, tokie kaip Rokeris, Dubis, Rastis Haberis, Rodžeris Neiborsas. Kiekvieną kartą tarp jų viliuosi pamatyti Krou, bet jis valgykloje pietauja labai retai. Trina skundžiasi, kad Krou nepatikimas. Jis niekada nepasirodo tada, kai jo lauki. „Jis turi šeimą, invalidą tėvą, kuris buvo sužeistas Vietname, dabar jis, atrodo, dirba stalium ar panašiai. Gali pamanyti, kad Krou vienintelis žmogus toje šeimoje, taip jie visi nuo jo priklausomi. Jis net dirba tėvui. O dar ta jo sesuo — pareina vieną dieną su vaiku ir palieka jį.” Kalbėdama apie Krou Trina susijaudina ir niršta, bet jeigu ko nors paklausiu, jos dėmesys nukrypsta kitur ir ji per stalą kam nors šūkteli.

Štai Rajana Mioler su plačiu sijonu, megztiniu ir keturiolikto dydžio džinsais nešasi padėklą pro mūsų stalą ir taip spokso į mane, tarsi netikėtų akimis. Aš greitai nusisuku. Nenoriu, kad Trina su draugais pamanytų, jog turiu ką nors bendra su ta liūdna storuliuke, kuri vieniša eina pro mūsų stalą.

Mano gyvenimas dabar naujas; su Trina Holand.

Dabar nuolat kas nors vyksta. 21

Suskamba mobilusis, ir čia Trina.

Jau niekad nebūnu vieniša. Net ir viena. Panorėjusi galiu paskambinti Trinai į mobilųjį. Bet kada. Ir dieną, ir naktį. Net jeigu Trina ir neatsiliepia, galiu palikti jai žinutę: Sveika, Trina, čia Dženą, ieškau tavęs. Ir kai telefonas suskamba, tai būna Trina.

— ...sakei, kad patekai į kažkokią avariją, ar ne, Džena? Tikiuosi, ne kartu su Krou, ką?

Trina tepasi lipnią juodą košelę ant blakstienų. Ji pasilenkusi prie pat veidrodžio, kone prasmegusi jame. Godžiai patraukusi dūmo, paduoda cigaretę man palaikyti. Nuo dūmų ašaroja akys, užima kvapą.

Nustembu išgirdusi tokį Trinos klausimą. Tarsi ji ko nors nežinotų apie Krou.

Atsakau jai, kad ne. Ta automobilio avarija atsitiko labai toli nuo čia. Praėjusį pavasarį.

Mane apima nerimas. Labai jau daug visko išpasakojau Trinai. Bet ji daugiau nebeklausinėja apie avariją. Tarsi jai nelabai ir rūpėtų. Tik įdėmiai žiūri į save veidrodyje. Vėl patraukia cigaretę, išpučia dūmus, dar sykį pakartoja, kad Krou nepatikimas.

— Jis — kietas vaikinas, bet... pažįsta tiek merginų, kad jam, na... neįmanoma padaryt įspūdžio, ir man dėl to pikta. Kitiems vaikinams gali patikti, bet Krou... jis sangfroid , kaip pats sako, — šaltakraujis.

Nelabai suvokiu, ką Trina turi galvoje. Net jei tai prancūziškas žodis, taria jį veikiau angliškai.

— Nesakau, jis patrauklus. Kurgi jau. Tikrai patrauklus. Tiktai plaukioja. Jo mintys vis kažkur nuklysta. Atrodo, Krou giminės gyvena Kanadoje. Jo gyvenimas paslaptingas. Vis sako, kad norėtų prasiblaškyti, bet niekad nepasirodo. Net savo mobiliojo man neduoda. Toks jau tas Krou. Mieste prie jo taikosi daug vyresnės merginos. Joms jau beveik dvidešimt. Gal net ištekėjusios. Garantuoju. Krou rūkė žolę, bet dabar persimetė prie kažko kito, supranti? Rokeris sako, kad vieną sykį jis vos nemirė prisiuostęs kažkokių miltelių. Gryno kokaino, supranti? Bet tu tikriausiai nieko nesupranti, Džena. Geriau ir nesuprask. Tai va, Krou vos nemirė ir labai išsigando. Tada jis buvo su vyresniais vaikinais. Jie nuvežė jį į ligoninę, atrodo, širdis buvo sustojusi. Įsivaizduoji? Gerai, kad jo tada dar nepažinojau. Mano draugas Džilas Ratkė... tas tai tikrai kietuolis, vyresnis... sakė, kad jie buvo kaip reikiant išsigandę, Krou jau nekvėpavo, draugeliai, rimtai persigandę, atrodo, paliko jį prie ligoninės vieną... ant šaligatvio... labai bijojo policijos, supranti? Bet, manau, Krou ant jų nepyko... buvo net dėkingas, pats sakė... juk jie išgelbėjo jam gyvybę. Na, aš tuo metu dar buvau kūdikis, keista, kai pagalvoji. Mokiausi antrame skyriuje kaip tu dabar. Viskas atrodo buvo taiiiiip seniai.