Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Tikina mane tuo, kuo jos drėgnos akys netiki.

— ...Megana sako, kad komandoje... iki to įvykio... tos avarijos, žinoma, tada... bet vis tiek... jeigu kada norėtum su manim apie tai pasikalbėti, Džene, mielai pasistengčiau ir padaryčiau viską. Aišku, jeigu tik sugalvotum kada po pamokų pabėgioti. Pažiūrėtum, kaip jautiesi. Megana neseniai man atsiuntė elektroninį laišką ir parašė, kokia šauni buvai komandos narė Teritaune, kokia patikima...

Aš greitai atsakau:

— Buvau nebloga, ponia Boven. Bet geriausia nebuvau.

— Tau ir nereikia būti geriausiai, Džene. Nebloga — to visiškai užtenka.

— Per varžybas, per čempionatus neblogai pasirodyti negana.

— Negalvok apie varžybas, Džene. Tiesiog retsykiais prisidėk prie mūsų. Per varžybas yra kam bėgti. Kaip, gal rytoj po pamokų? Žinoma, nemanyk, kad spaudžiu tave, turi kiek tik nori laiko apsiprasti, pailsėti...

Negaliu patikėti. Kad galėjau taip išskysti.

Negaliu patikėti, kad taip atvirai kalbėjausi su svetimu žmogumi, kuris neturi teisės kištis į mano gyvenimą.

Ko gero, esu labai nemandagi, bet pasisuku ir nueinu nuo trenerės Boven. Ir neatsisuku pasižiūrėti. Ir neatsiprašau. Tik mosteliu ranka — galbūt, o gal ir ne, o gal tiesiog koks skirtumas? 18

Po dviejų dienų kai kas nutinka.

Nutinka ant apsnigto Sabalo upelio tako. Veikiau neatsitinka. Neįveikiu to, ką turėčiau įveikti. Gelžkelio tiltas ant pastolių virš upelio. Mano kojos neklauso, išsigąstu. Nedrįstu pereiti tiltu.

Senas medinių pastolių tiltas. Ant jo yra siauras pėsčiųjų takas. Kvepia šlapiu metalu, papuvusiomis lentomis. Taip pat žiemos šalčiu. Dar sniegu. Ir tamsiu patiltėje gurgančiu vandeniu. Putomis to vandens paviršiuje. Ledu akmenuotoje pakrantėje. Trenkia ir šleikščia, prakaituota baime. Kūnas net per drabužius skleidžia jame tūnančią baimę.

Taip atsitinka pirmą kartą. Nes tai apskritai pirmas kartas, kai noriu pėsčia pereiti tiltą. Pirmas kartas, kai nevažiuoju su teta arba dėde mašina. Po avarijos tai pirmas sykis, kai nepajėgiu užsimerkti. Kaip užsimerkia mažas vaikas. Kaip mažas vaikas sustingsta. Sulaikau kvapą.

Ir tas tiltas! Šitas tiltas! Tarsi kokia ano didžiojo tilto nuolauža!

Tapan Zi yra penkių kilometrų ilgio. Aukštai virš Hudzono upės penkių kilometrų tiltas. Penki kilometrai.

Tarsi visas gyvenimas. Ir mirtis.

Penki kilometrai. O tas tiltas virš Sabalo upelio yra gal trisdešimties metrų. Gelžkelio tiltas su siauru lentiniu pėsčiųjų taku. Ir kelio ženklai.

VAŽIUOTI MOTOCIKLAIS DRAUDŽIAMA

Kitas ženklas DVIRAČIUS TIK VESTIS

Dar vienas ARKLIAIS JOTI IR VADELIOTI DRAUDŽIAMA

Dar vienas ATSARGIAI — TRAUKINYS!

Lapkričio šeštadienis. Šeštadienis, kai esu viena. Ne šeimos šeštadienis. Ne man. Makarčiams, bet ne man. Šeštadienio popietė. Pasakiau tetai Karolinai, kad eisiu pabėgioti. Su jūreiviška kepuraite, ruda neperšlampama striuke, džinsais, sportbačiais. Pasakiau tetai Karolinai, kad labai noriu pabūti viena. Ne, man nieko neatsitiks. Ne, nuošaliose vietose nebėgiosiu. Ir tik netoli.

Šeši kilometrai iki Jaro ežero, šeši atgal. Tai antras kartas, kai mėginu įveikti paupio taką.

Nuo tada, kai parkritau. Kai sutikau Krou.

Bet šiandien jo čia nebus. Jei parkrisi.

Ir trenerės Boven nebus. Ji bus kalta, jei parkrisi.

Nuo to trečiadienio popietės nė karto neužsukau į mokyklos sporto salę. Net nepasižiūrėjau į komandos bėgikus.

Tikras juokas. Bėgioti mokyklos komandoje. Po avarijos daug kas atrodo juokinga.

Verčiau slapta, paupiu. Man patinka, kad pirmą kartą kvėpuoti TAIP GERA. Mano kojoms su sportbačiais ant apsnigto tako TAIP GERA. Mano kojų raumenys galingi — KAIP GERA. Bėgu, mosuoju rankomis. Kai pavargstu, darau klaidą — kvėpuoju pro burną.

Mano kvapas matyti ore. Prakaituoju.

Aš su pirštinėmis. Bet pirštai vis dek jaučia šaltuką.

Sportbačiai sudrėksta. Vilnonės kojinės irgi sudrėksta. Kvėpuoju vis tankiau. Žingsnis nebe ritmiškas, rankos skėsčioja neritmingai. Oras irgi negeras. Vėjo gūsis nubloškia kepuraitę, turiu sustoti jos pasiimti. Jos vidus išsipurvinęs. Reikėtų pavalyti. Paskui vėl užsimauti ant galvos. Kur dingo mamos kepurė, nežinau.

Šeši kilometrai. Penki kilometrai.

Ir staiga priekyje pamatau tiltą. Visai nesitikėjau. Atrodo, bėgimo takas toliau eina per jį. Tą pirmą kartą taip toli nebuvau nusigavusi. Parkritau, neištvėriau. Baigta. Bet šį sykį, nors ir bėgau nelabai šauniai, nors ir uždusau, nors rankos tabaluoja, kojos virpa, nežadu pasiduoti. Upelis toje vietoje kiek platesnis. Į jį įteka upeliukas ir nuo čia Sabalo srovė daug galingesnė. Jaro ežeras turėtų būti už kokio pustrečio kilometro. Takas šioje vietoje gana nuošalus. Nuošali parko vieta. Niekas daugiau nebėga taku, jis apsitraukęs neliesta sniego pluta. Oras drėgnas ir šaltas, smelkiasi iki pat kaulų. Kai šalta ir sausa — kur kas geriau.

Imu kvėpuoti trūkčiodama ir tankiai. Privalau pereiti tą tiltą. Jei nenoriu pasukti atgal, turiu jį įveikti. Jau pasiryžtu, žengiu ant jo. Takas status. Apledėjęs sniegas slidus. Mano sportbačių padai slysta. Prisidengiu akis nuo saulės. Šalta lapkričio saulė jau slenka žemyn ir įkypų spindulių šviesa šykšti. Pasižiūriu į abi puses, bet traukinio nematau. Ir negirdžiu. Bet gal man tik taip atrodo? Jeigu traukinys atvaži uos kaip tik tada , kai eisiu per tiltą, bus man bausmė už mamą.

Per tiltą ketinu eiti, ne bėgti. Tiltas senutėlis ir išklibęs. Pėsčiųjų takas — iš paprasčiausių lentų! Pro jų plyšius matyti apačioje tekantis vanduo. Tas vanduo putojantis ir tamsus. Ši vieta jau panaši į upę, ne į upelį. Neseniai lijo, tad vanduo dar labiau pakilęs. Plaukia nulaužtos šakos, lapai, visokios šiukšlės, savo keistais pavidalais panašios į nuskendusius mažus gyvius. Staiga ima svaigti galva. Man dėl to neramu. Palei pėsčiųjų taką tiktai vienas turėklas iš upelio pusės, maždaug liemens aukštyje. Per tokį nesunkiai ir persiverstum. Jis visas surūdijęs. Ir tos rūdys skleidžia aštrų kvapą. Net ir bėgiai, pabėgiai atrodo surūdiję.

Vaikinas, vardu Rastis. Toks jo vardas. Paduoda man du suglamžytus popieriaus lapus.

Krou sake , kad pamiršai juos mašinų aikštelėje.

Jis juokėsi iš manęs. Visi aikštelėje juokėsi iš manęs. Jie nebūtų juokęsi, jei Krou būtų buvęs mano draugas. Bet jis nebuvo mano draugas. Gal tik apsimetė? Gal jam paprasčiausiai buvo gaila manęs? Dėl avarijos. Stengiuosi atspėti, kaip buvo iš tikro, bet man nesiseka. Kai įtemptai galvoju, tuojau ima skaudėti galvą. Akys ašaroja, nieko nebematau. Aš mačiau jį — man taip atrodo! Juostoje prieš mūsų mašiną ant Tapan Zi tilto. Prieš pat mamos mašiną. Tai buvo gyvas padaras. Mačiau! Pro priekinį stiklą, kai kišau kompaktinį diskelį. Ėmiau šaukti: Mama , atsargiai! Mano kairė ranka stvėrė už vairo. Manau, stvėrė nevalingai. Man atrodo, kad mama mėgino nustumti mano ranką. Dar atrodo, kad surikau. Girdėjau riksmą. Tiksliau, du riksmus.

Ir sirenos! Girdėjau sirenas.

— Negaliu. Nesugebėsiu...

Baimė tokia didelė, ji persiduoda net išklibusioms pėsčiųjų tako lentoms. Jaučiu tos baimės skonį, tarsi kokio sūraus vandens. Iš tos baimės širdis krūtinėje daužosi tarsi paukštis nulaužtu sparnu. Turiu pasukti atgal. Tuo taku nuėjau tik kelis metrus. Mažiau negu trečdalį tako. Pasuku atgal tvirtai spausdama turėklą kad išsilaikyčiau ant kojų.

Supranti , tu eini kaip aš į na, kaip žmogus ant ledo. Įsitempęs ir sustingęs...