Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

— Džena!

Po kokios valandos šlubčioju siaura gatvele šalia parko. Ima snigti — lengvos, pūkinės snaigės, palietusios veidą, tirpsta. Jau nebėgu, pavargau. Net toji baimė nuslopo. Pakeliu galvą, prisimerkusi žiūriu pro snaiges, pamatau mašinos žibintus, mašina privažiuoja prie manęs ir sustoja. Dėdė Dvaitas nuleidžia lango stiklą.

— Džena! Ačiū Dievui! Lipk vidun.

Jau pusė penkių, temsta. Dėdė su teta Karolina važiavo manęs ieškoti. Jie pervažiavo Pašto gatve, Ežero gatve, Kalvos gatve, Kelto gatve. Paskui pasuko į tuščią parką. Teta išlipa iš mašinos ir apkabina mane. Iš jos drebančių rankų suvokiu, kaip mane myli.

— Ak, Džena. Tavęs nebuvo tiek valandų, mudu taip bijojom.

Nurimstu ir sustingstu tetos rankose, dantys net kalena nuo šalčio, bet aš vis tiek nepaklausiu: Ko bijojot? 19

— Supranti, žmonės kitų gyvenime atsiranda ne be priežasties. Nors patys gali to ir nežinoti. Ir tu pats gali nežinoti. Bet priežastis visada yra. Turi būti.

Kaip kad Trina Holand atėjo į mano gyvenimą. Ir beveik jį sugriovė.

Grynas atsitiktinumas. Na, bent man taip tada pasirodė. Tai nutiko praėjus kelioms dienoms po nuotykio ant gelžkelio tilto. Tebesijaučiau netvirta. Mokyklos skambučio nekenčiau kaip dar niekad. (Mokytojai jo irgi nekenčia. Esu mačiusi, kaip jie koridoriuje susiraukia ir pakelia akis, kai sučirškia tas prakeiktasis.) Šį kartą skambutis skamba į šeštą pamoką. Mano kojos laiptais kilnojasi tarsi švininės. Kadaise man patikdavo pamokos, dabar — ne. Vaikinai stumdo mane, gal net tyčia. Niekas nebesišaipo — vaikeli , gal tu nuplikusi? — ir nebegriebia nuo galvos kepuraitės, nes gailisi manęs (galbūt). Arba (galbūt) bijo manęs, kaip bijoma kokios nors piktos katės, kuri nagais gali iškabinti tau akis. Jaučiuosi sudirgusi. Kupina apmaudo. Genama įniršio noriu BĖGTI, BĖGTI, BĖGTI. Nors mano kūnas dar nepajėgus, noriu BĖGTI, BĖGTI, BĖGTI. Bet esu čia kaip įkalinta. Įkalinta Jaro Leiko vidurinėje. Nėra pasaulyje vietos, kurioje taip nenorėčiau būti, kaip to Šikniaus Farelio pamokoje. Jis išdalys mūsų trijų puslapių rašinius — Steinbeko kūrinio „Apie peles ir žmones” analizė; ir vis laidys savo piktas pašaipas, iš kurių klasė kvatojasi tarsi kokios kvailos hienos. Kai aną kartą dalijo rašinius, Farelis staiga pasisuko į mane ir pasakė:

— Dženifere Ebot, gal galėtum klasei perskaityti savo rašinį?

Jis lyg ir prunkštelėjo pro nosį, o aš užsikniaubiau ant stalo lyg koks sužeistas ir pavojingas žvėrelis, galintis pulti ant jo arba ko nors kito, kas tik išdrįs iš manęs šaipytis. Tylėjau. Klasė spengė, pagaliau Farelis gūžtelėjo pečiais, susiraukė, sukeldamas juoką, ir pasisuko į kitą mokinį.

Rašinys. Jis buvo pilnas raudonų keverzonių, tarsi kokių įbrėžimų. Ir jokio pažymio, tiktai — ???

Taigi reikėjo ištaisyti. Bet netaisiau.

Į anglų kalbą ir bendravimo meną neinu. Esu mergaičių tualete antrame aukšte, vyresniųjų pusėje, kad būčiau kuo toliau nuo Farelio klasės. Ir kuo toliau nuo bendraamžių. Vyresnieji šnairai žiūrėtų, pamatę mane iš šio tualeto išeinant, imtų šaipytis. Bet kol kas čia tuščia. Man reikia dar vienos tailenolio tabletės, kad nusiraminčiau. Šiandien dvi ar tris jau nurijau užsigerdama dietine kola, tad pilvas gerokai išsipūtęs.

Kuprinėje ieškodama butelio išgirstu, kaip kažkas vienoje kabinoje žiaukčioja ir vemia. Garsas baisus, panašus į kančią ar verksmą. Sauna mintis kuo greičiau sprukti, nenoriu niekur veltis, bet nė nepajuntu, kaip paklausiu:

— Atsiprašau, ar kas atsitiko? Gal galiu padėti?

Taip elgtųsi mano mama arba teta Karolina. Bet kabinoje bloguojantis žmogus arba negirdi manęs, arba nepaiso. Tada nugurga vanduo ir iš kabinos išsvirduliuoja mergina su pelenų spalvos plaukais, jų pašaknės tamsios. Akys ašarotos, ji atgalia ranka šluostosi lūpas ir murma pati sau: Trina Holand.

Krou mergina. Viena Krou merginų.

Trina įžūliai praeina pro mane, kone stumteli, tarsi manęs nė nebūtų. Ji žemesnė už mane net su aukštakulniais iki kelių batais. Aš ir pati liesa, bet ji visai griaučiai, sveria ne daugiau kaip keturiasdešimt kilogramų — įširdusi, pasišiaušusi katė. Iškrato viską iš savo blizgančio kaip zebras dryžuoto rankinuko ant stalviršio šalia kriauklės ir kažko nekantriai ieško. Toje daiktų krūvoje pilna visko: plaukų šepetys, mobilusis telefonas, raktai, kelios cigaretės, pažirusios monetos, suglamžytos servetėlės, odinė, atrodo, brangi piniginė, sugedęs laikrodis — veikiausiai irgi brangus, lūpdažiai, skystoji pudra, sausoji pudra ir blakstienų tušas, net dantų pasta; kelios nagų dildelės, žirklutės, peiliukas, graužtukas ir dietinio šokolado skardinėlė. Pasklinda aštrus vaistų kvapas, mat visas Trinos turtas sulietas iš buteliuko ištekėjusiu skysčiu nuo kosulio — korikodinu. (Sako, tas sirupas neblogai „užveda“, jeigu sugebi neapsivėmęs nuryti kelis gurkšnius.) Trina persiunta, kad viskas taip apvarvėjo, ir sviedžia šlapią buteliuką šiukšlių dėžės pusėn, bet nepataiko ir buteliukas atsimuša į sieną.

— Ooooo Dieve. Oiiii, padėkit man.

Trina vėl ima žiaukčioti. Nusispjauna į kriauklę. Ir pati kone susmunka į ją. Ji tokia kaulėta, kad man atrodo, jeigu paliesčiau, mano delnai ją nudegintų. Stveriu jai už peties, kad nepargriūtų, bet ji nubloškia mano ranką ir gaudydama kvapą surinka:

— Kas tu tokia, po velnių? Nepažįstu!

Trina nebe tokia graži. Jos oda suglebusi ir pilka, nuo smakro nutįsę vėmalai. Tamsiai raudonas lūpdažis nusitrynęs. Akių tušas išsiterliojęs. Jos dešiniam antakyje įvertas lenktas sidabrinis smeigtukas, nosyje mažas sidabrinis žiedelis, dar vienas apatinėje lūpoje. Ausyse pilna sidabrinių ir auksinių auskarų. Kai tiek daug blizgučių, jos mažas širdies pavidalo veidelis atrodo trapus.

Ji kaip visada su aptemptais džinsais. Ir su aptemptu juodu megztiniu, po juo nieko daugiau. Aš pritrenkta, nes ant jos kairio riešo pamatau tatuiruotę, susirangiusią žalią gyvatę su auksinėmis žibančiomis akutėmis ir raudonu dvišaku liežuviu.

Tatuiruotė kaip Krou. Tiktai mažesnė.

Trina įnirtingai naršo po savo daiktus. Ir inkščia:

— O Dieve, oooiiii. Oooiii.

Matyt, jai taip bloga nuo to sirupo. Jos širdis tikriausiai trankosi kaip kūjis. Oda karšta kaip sergant. Spėju, ji ieško ko nors, kas ją nuramintų. Veidrodyje ji mato mane ir dėbteli, bet jau nelabai piktai. Pasiima dantų šepetėlį, dantų pastą, iki galo atsuka čiaupą ir ima valytis dantis. Juos šveičiasi irgi piktai. Tarsi tai turi būti padaryta, ir kuo greičiau.

— Žinai, jei po vėmimo neišsivalysi dantų, jie supus. Bjauru.

Trina taip nervinasi, kad net nenulaiko dantų šepetėlio. Ji ima verkti, daužo šlaunis mažais kumšteliais. Tokios būsenos ji pavojinga — ir sau, ir kitiems. Bet juk niekam negaliu pranešti. Negaliu būti skundikė. Noriu tik apsaugoti ją. Tad kone droviai paklausiu:

— Trina? Gal galiu tau kaip nors padėti?

Mano paskutinė oksikontino tabletė. Suvyniota aliuminio folijoje, slaptoje mano kuprinės kišenėlėje. Laikau tą tabletę sunkiam atvejui, bet Trinai Holand taip blogai, kad atkišu jai delną su ta tablete. Jos akys bemat išsiplečia.

— O Dieve, nejaugi čia...

Trina griebia tabletę, nė nedvejodama įsimeta burnon, pakiša po čiaupu rieškutes ir sriūbteli iš jų vandens. Tada nusišypso man, tarsi netikėtų tokia laime.

— Išgelbėjai mane, vaikuti. Tu dieviška.

Tarsi oksikontinas taip greitai suveiktų! Ji apsiveja rankomis mano kaklą, stipriai prisispaudžia prie manęs ir seilėdama pabučiuoja į skruostą. Tas jos bučinys atsiduoda dantų pasta ir kažkuo rūgščiu bei šleikščių, bet nekreipiu dėmesio.