Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

— Į žvėries pilvą, vaikeli. Nekvėpuok.

Trina baksi man į nugarą, stumia priekin. Į namą įžengiam pro šonines duris, patenkam į virtuvę, čia šviesa pritemdyta. Viena lempa yra virš gražios, tokios dar nesu mačiusi, viryklės, kita įtaisyta lubose virš pusryčių kampo. Ir šita virtuvė dvigubai didesnė už mūsų, panaši į tas iš parodų. Trenkia lyg degėsiais ar svilėsiais, dar kažkuo saldžiai rūgščiu, gal sušvinkusiu maistu. Kriauklė pilna putoto pilko vandens, jame mirksta kelios lėkštės, dar daugiau jų sukrauta ant spintelės. Indaplovės durelės atviros, bet išplauti indai neišimti.

Ant vienos kėdės netvarkinga laikraščių krūva, išsineštinio maisto paketai, pirkinių maišeliai. Ant kažko užminu — pasirodo, ant šakutės. Keista, kad tokioje modernioje ir brangiai kainavusioje virtuvėje tokia netvarka.

Trina nuspiria šakutę į kitą virtuvės galą. Kumšteli man į nugarą, kad eičiau toliau.

— Šššš, — sušnypščia man į ausį.

Tarsi būtume plėšikės, įsibrovusios į nuosavus Trinos namus.

Namas didelis ir platus, gilumoje girdėti balsai, gal televizoriaus, o gal moteris kalba telefonu. Trina jau žengia pirma, paima man už riešo. Name karšta kaip šiltnamyje. Po lauko šaltuko mano skruostai ima kaisti. Moters balsas darosi garsesnis, spigus ir priešiškas, tarsi su kažkuo ginčytųsi. Trina timpteli mane prie rudu kiliminiu taku išklotų laiptų, kaip tik tuo metu pro svetainės duris šmėsteli moteris, mūsų net nepastebi — įnikusi šneka į savo mobilųjį telefoną. Spėju tik pastebėti, kad ta moteris maždaug tetos Karolinos amžiaus, plaukai juodi kaip derva, tarsi būtų dirbtiniai, sukelti ir prismaigstyti mažų šukučių, apsivilkusi šilkiniu chalatu, kuris siekia jai kulnus ir trukdo eiti — ji kone klumpa. Už jos matyti svetainė, lubos kaip katedroje, stoglangiai. Gilumoje stovi trimetrinė eglė, papuošta mirksinčiomis baltomis ir mėlynomis lemputėmis.

Trina sušnibžda man į ausį:

— Einam.

Nustembu, nes ji tempia mane laiptais viršun ir visai nesiruošia pasikalbėti su mama. Buvau pagalvojusi — namo Trina grįžo pasirodyti mamai, kad ši, jos ieškodama, neskambintų policijai.

— Man reikia kai ką pasiimti. O tu pasaugok.

Trina apsivilkusi dukslią striukę su gobtuvu, galėtum palaikyti vienuolikos ar dvylikos metų berniuku. Ji įjungia savo kambary šviesą ir pribėgusi prie spintos ima naršyti lentynose bei stalčiuose, per petį mėto daiktus ant grindų. Nustebusi dairausi po Trinos kambarį. Jis didelis, keli langai, bet atrodo taip, tarsi jame būtų prašiau tęs uraganas. Ant grindų pilna drabužių, apatinių, batų, pagalvėlių, vadovėlių, minkštų žvėrelių. Trinos lova iš baltų vytelių nepaklota, ant jos sujaukti rankšluosčiai ir patalynė. Kvepia žole ir trenkia dar kai kuo aštresniu, gal nešvariais skalbiniais ir senais sportbačiais. Beveik visos sienos nukabinėtos roko grupių plakatais ir nuotraukomis, prismeigtomis viena ant kitos. Ant sienos prieš Trinos rašomąjį stalą kabo polaroidinė nuotrauka — Krou su savo harliu-deividsonu, jis su juoda odine striuke, tamsiais akiniais. Jo šiurkštūs juodi plaukai ilgesni, tokiais nesu mačiusi. Ant plaštakų juodos bepirštės pirštinės. Vienoje nuotraukų Trina su džinsais žemu juosmeniu ir siaurute maudymosi liemenėle palindusi Krou po pažastim ir uždėjusi ranką jam ant pečių.

Trina, pamačiusi įdėmų mano žvilgsnį, sako:

— O Dieve, negaliu. Tas vaikinas toks žavingas, toks žavingas.

Trina į savo striukės kišenes įsigrūda drabužių — megztinį, kelnaites, kojinių. Ir dar mėlyną plastikinį maišelį, jame kažkas nedidelis.

Neklausiu jos, kas tenai. Jei norės, Trina pasakys pati.

Kai nulipam apačion, vėl pamatau svetainę su didžiule egle. Namai išpuošti Kalėdoms tarsi iš kokio žurnalo. Ant židinio atbrailos eglės šakelės. Vazonai su puansetijomis, jų lapai nuleipę nuo karščio, veidrodžiai paauksuotais rėmais. Ir tarp viso to tarsi kokiame sapne pasirodo Trinos motina, vienoje rankoje spausdama mobilųjį telefoną, kitoje laikydama taurę vyno.

Trina skardžiu balsu įžūliai sako:

— Pasisveikink su mano mama, Džena.

Ponia Holand sustoja kaip įbesta. Ji spokso į mus ir mirksi, tarsi gerai nematytų.

Aš sumurmu „labas vakaras“, Trina stumia mane priekin ir tuo pačiu skardžiu įžūliu balsu sako:

— Mama, čia mano draugė Džena.

— Džena. Nagi labas...

Trinos mama žiūri į mane prisimerkusi, tarsi mano veidas jai būtų matytas, tik pamiršusi kur. Ji taip siūbuoja, kad nejučiom prisimenu per televiziją matytą kobrą. Ir veidas plokščias kaip kobros. Akys mažytės ir arti viena kitos. Antakiai siauri, išpešioti. Gražus veidas, bet paakiai padribę, o plaukai panašūs į prašmatnų peruką. O baisiausia, kad jos rausvo šilkinio chalato diržas atsirišęs — matau riebalų rievę jai ant juosmens ir nukarusios baltos krūties kraštelį, ji blyškiai balta it koks moliuskas.

Trina, nė kiek nepaisydama mamos artumo, šnibžda man į ausį:

— Žvėries pilvas... supratai, ką turiu galvoj?

Tada ji prasispraudžia pro mudvi ir kaip mažas vaikas pabėga, palikusi mane ir mamą spoksančias viena į kitą.

Ponia Holand susiraukia ir klausia, kuo aš vardu, kas mano tėvai, kur aš gyvenu, ar mokausi vienoje klasėje su Trina? O aš lemenu atsakymus, stengdamasi mandagiai šypsotis ir kad balsas nebūtų išgąstingas, kaip nutinka su Trina, kai ji, sutikusi kokį vaikiną, staiga stumteli mane prie jo ir greitai pasitraukia kikendama, tarsi norėtų pasakyti: Čia Dženą, ji nori tau pačiulpti , nors iš tikro net neaišku, ką ji sako, tad telieka apsimesti, kad negirdėjai.

(Negaliu pykti ant Trinos, ji taip elgiasi su kuo tik užsimaniusi. Net su kai kuriais vaikinais. Taip Trina parodo, kad jai patinki, toks jos žaidimas.)

Trinos mama nelabai klausosi, ką sakau, ji kažką čiauška mergaitišku, užsigavusiu balseliu. Visai suprantama, kodėl Trina pabėgo. Nuo tokio balso per penkias minutes imtų skelti galvą. Man atrodo, ji skundžiasi Trina, o gal kažkuo, kas turėjo aptarnauti jos pokylį, bet paskutinę minutę atsisakė: „Ji žinojo, kad tas giminaitis miršta, jis miršta jau mėnesių mėnesius, juk jos profesinė pareiga vykdyti įsipareigojimus klientui, argi mano jausmai visiškai nesvarbūs?“

Ji pamiršta, kad kalba mobiliuoju, pasibaisi iš jo sklindančiu spigiu balsu, išmeta telefoną, bando jį sugauti, bet nesugriebia, jis nukrinta ant grindų ir subyra į tris dalis, taurė irgi išslysta jai iš pirštų ir ant grindų pažyra šukės. Ji surinka:

— Oi, oi, oi! Dieve mano!

Tamsiai raudonas vynas nudažo gražųjį šilkinį chalatą. Ant marmuro grindų žiba aštrios duženos. Nežinau, kur nuėjo Trina, gal į svetainę, bet ji, aišku, anaiptol neskuba aiškintis, ko šaukia mama ir kas čia atsitiko.

Mėginu raminti Trinos mamą. Pažadu surinkti šukes.

Ji sunkiai remiasi į mane, vedu ją prie krėslo koridoriaus kampe, ji verkia kaip mažas įpykęs vaikas. Kvapas iš jos burnos panašus į žiebtuvėlių skysčio. Pasilenkusi surenku subyrėjusį telefoną, — jis galutinai nutilo, — paskui ir taurės šukes, kiek matau, tada popieriniu rankšluosčiu išvalau ant grindų pasiliejusį vyną. Ji tarsi nepastebi, tiktai įtariai spokso į mane, paskui klausia:

— Kas tu tokia? Ar tave pažįstu?

— Aš Džena. Trinos draugė iš mokyklos.

— Bet aš tavęs nepažįstu, ar ne? Ką tu darai mano namuose?

Vis baisiau. Būtų gerai, kad pasirodytų Trina.

Net nežinau, ką sakyti. Trina mane čia atsivedė. Bet, ponia Holand, aš žinau ne ką daugiau už jus.