Ponia sušunka:
— Trina? Kur tu? Triiiiina!
Ji tokia girta, kad sunku suprasti, ar ji įniršusi, ar nuliūdusi, ar pritrenkta, o gal pasipiktinusi ir visą kaltę nori suversti man.
— Kur mano duktė? Kodėl mano dukros amžinai nėra namie? Kas mano dukros draugai? Juk aš tiek stengiausi dėl tos mergaitės, tai kodėl ji manęs nemyli, nors aš ją myliu net nežinau kaip?
Ji taip spaudžia man ranką, kad turiu jėga atgniaužti jos pirštus, stengdamasi nepasiduoti panikai.
— Ei, mama, nesikarščiuok.
Trina neskubėdama pasirodo koridoriuje, gobtuvas ant jos galvos užtrauktas, matyti tik pusė veido. Ji laiko savo kuprinę, kuri atrodo pilna ir sunki.
— Mes jau išeinam, labanakt.
— Bet... Trina! Juk tau reikia ruošti pamokas! Jums abiem!
Trina jau eina laukan ir tempia mane. Ir garsiai, tarsi kalbėdama su kokia nevisprote, sako:
— Mama, juk sakiau. Dženos tėtis — genijus inžinierius, jis turi baisiai naują kietą kompiuterį ir leidžia mums juo naudotis, kai ruošiam pamokas. Labai naudinga geografijai. Dabar aišku?..
Mudvi jau prie lauko durų. Trina atidaro jas, išstumia mane į šaltį, atsimušu į jį tarsi į sieną. Iš pradžių net suskausta odą, bet greitai pajuntu dėkingumą šiam šalčiui, ištrūkusi iš tvankaus šiltnamio. Mums už nugarų Trinos mama graudžiai šaukia, kad Trina grįžtų — negi ji pamiršo, kad šią savaitę jai neleidžiama išeiti iš namų...
Trina užtrenkia duris. Juokiasi, tad nusprendžiu, kad nėra ko jaudintis, bet staiga vidury tako ji atsigręžia į mane jau pikta.
— Kodėl tu taip padarei? Ji ne tavo mama.
Ne mano mama. Tie žodžiai užgauna. Aš patenkinta, kad Trina to nepastebi.
Apsnigtoje gatvėje mudvi kažko laukiam. Mums iš burnų eina garas. Trina maloniai sako:
— Matai, mergyt, kiek visko turiu.
Jos kuprinėje yra keli buteliai, vieną ji ištraukia: „Papūgų įlankos Puerto Riko” romas. Trina nusuka kamštelį, gerokai gurkšteli, kaip vaikinas rankove nusišluosto burną ir paduoda butelį man. Gėrimas toks stiprus, kad burną, gerklę ir krūtinę tarsi liepsna nudegina. Kol visaip stengiuosi numalšinti kosulio priepuolį, pasirodo Rokeris su juoda mašina, — ant šonų raudoni žaibai, — stabdydamas slysteli skersas ir sustoja prie manęs su Trina.
Vakare Trina sako: Žinot ką, vaikinai, gal galėtumėt man padėti , labai reikia. Vaikinai klausia, kas per reikalas, ir Trina atsako: Reikia nudėti mano mamą, išvaduoti žvėrį iš vargų. Vaikinai išsižioja — Kąąąąą? — nesupranta, ar gerai išgirdo, o Trina kikena. Pajuokavau , vyruliai.
Trina — mano draugė, jau niekad nebūnu vieniša. 24
Džena, nulipk į apačią, mieloji.
Mama šaukia laiptų apačioje. Kūčių vakaras!
Keista, kad negaliu išsibudinti. Mano vokai kaip suklijuoti. Mamos balsas ataidi iš toli. Kai noriu jai atsiliepti ir bėgti prie laiptų, mano kojos tarsi supančiotos: gal patalynės?
Kalėdos! Kelias dienas mudvi su mama puošėm eglutę. Daugybė gražių papuošaliukų, kai kurie padaryti mano pačios per meno pamoką. Aną savaitę mama leido išrinkti eglutę medelyne, ji vadinasi Dalaso eglė. Spygliai kvepia nuostabiai, tikru mišku. Po eglute mūsų dovanos. Man Kalėdų dovanos patinka net labiau už gimimo dienos dovanas, nes jų būna daug ir visos taip gražiai įvyniotos į blizgantį popierių. Visai kaip eglutė, žibanti ir mirganti stikliniais papuošalais, sidabro popieriumi, raudonomis žaliomis lemputėmis. O pačiame jos viršuje purus baltas angelas.
Ant visų dovanų parašyta DŽENAI ir man visa tai labai paslaptinga, kaip vaikystėje piešiniai ant mįslių knygos. Yra bendrų dovanų nuo „Mamos ir tėčio”, tarp jų didelė kvadratinė dėžė, kurią papurčius kažkas barška — niekaip negaliu atspėti, kas joje, o mama burną kaip užsisiuvusi. Dar krūvos dovanų nuo „Senelės“, nuo „Tetos Karolinos ir dėdės Dvaito“, nuo kitų giminaičių. Mano dovana mamai atrodo maža, ne didesnė už kaklaraiščio dėžutę. Pardavėja suvyniojo ją į sidabrinį popierių, o aš pati raudonu rašikliu užrašiau: MAMAI NUO DŽENOS. Ten raudonas aksominis šalikas su auksinėmis žvaigždėmis. Tėtis mane nuvežė apsipirkti, bet už šaliką mamai užmokėjau iš savo pinigų. (Tėčiui dovaną pirkome kartu su mama — rankų darbo škotišką megztinį. Tėčiui patinka tokie daiktai, jie visada brangūs.) Pardavėja man parodė tokią begalę gražių šalikų, kad išsirinkti buvo sunku. Paprašiau tėčio padėti, bet jis tuo metu kalbėjosi mobiliuoju ir nenorėjo, kad trukdyčiau. Tėtis turi begalę kitų rūpesčių, kurie daug svarbesni už Kalėdų dovaną mamai.
Dženą? Balsas jau tolsta.
Mamos balsas jau duslus, o aš niekaip negaliu atsimerkti, negaliu pakrutinti kojų. Noriu šaukti: Mama, padėk man! Mamyte, nepalik manęs! — bet žodžiai nuslopsta neištarti. 25
— Džena, mes laukiam, mieloji...
Kūčios, bet jau kiti metai. Ir laiptų apačioje mane šaukia ne mama, o teta Karolina. Jos balsas nekantrus, žvalus. Aš visai nesapnuoju, esu atsibudusi ir man tai nepatinka.
Negaliu. Neisiu. Aš ne jūsų duktė.
— Didžioji Z, trumpiau — Dė Zet. Ji labai veža, tik nemėgink praryti visos, nes gali užspringti ir... iškart numirti. Aš darau taip, — sako Trina, — padaliju tabletę į keturias daleles... na, peiliu, žirklėmis ar dar kuo.
Juos pamačiau anksčiau, dar nuo laiptų viršaus. Kalėdos — šeimos metas. Visi namai kvepia eglės spygliais. Bekė su Mikiu susijaudinę, nenustygsta vietoje. Dėdė Dvaitas žarstekliu varto pliauskas židinyje. Teta Karolina paduoda Mikiui pirmas dovanas, kad išvyniotų.
Aiškiai matyti, kokie jie visi laimingi ir be manęs.
Aš esu liesa, niauri mergaitė su lopiniuotais džinsais, senais Teritauno marškinėliais ir juodu megztiniu. Mano plaukai juokingi ir garbanoti, aš jų nekenčiu, tad sušukavau juos kuo glotniau. Kai aną kartą žiūrėjau į veidrodį, dar buvo matyti randai. Tarsi man ant veido būtų užtrauktas didžiulis randų voratinklis.
Dženą. Būk su jais mandagi , jie myli tave, kaip mylėjo mane.
Taip sakytų mama. Žinau.
Mano kambaryje ant komodos stovi brangiausia nuotrauka — graži ir besišypsanti mama. Yra ir kitų — jose aš su mama įvairaus amžiaus, bet niekad nežiūriu į save, tik į mamą. Kartais mamos balsą girdžiu taip aiškiai, tarsi ji būtų mano kambary.
Kai bėgu... arba mėginu bėgti... labai dažnai girdžiu mamos balsą. O kartais net nesuvokiu, ką girdžiu.
...jie myli tave, Dženą, kaip mylėjo mane. Leisk jiems, būk gera.
Bet pati nesu tikra, ar noriu būti mylima. Juk labai pavargsti nuo skausmo.
Tai mano pirmos Kūčios be mamos. Pirmos Kalėdos po avarijos. Guliu lovoje ir jaučiu kąąąąą? — tą patį, ką mašinoje, įsirėžusioje į tilto atramas ir pakibusioje virš gilios putojančios upės. Kąąąąą? — buvo priblokšti vaikinai, kai Trina paprašė jų nudėti jos mamą, bet Trina tada tik juokavo.
Reikia pažinoti Triną, kad suprastum, kada ji juokauja.
Tikrai reikia būti labai artimam su Trina, kad suprastum, kada ji juokauja. Kokios mes artimos.
Teta Karolina šaukia mane vardu, kviečia, kad nulipčiau Kūčių vakarienės. Jei nuo lovos galėčiau pasiekti duris, tai atidaryčiau jas ir sušukčiau jai į apačią: Būsiu po minutės , nelaukit manęs, bet durų pasiekti negaliu, neturiu jėgų.
Kąąąąą? Tas žodis panašus į malonų jausmą — tarsi skristum ar kristum. Guliu ant lovos plačiai atmetusi rankas ir išskėtusi kojas. Didelę geltoną tabletę, kurią man davė Trinos draugas Džeksas, žirklėmis padalijau į keturias daleles.
Читать дальше