Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

— ...atsimeni, mergyt, juk sakiau tau padalyti tabletę į keturias dalis, juk sakiau. Niekas negeria tokios tabletės visos iš karto, mergyt.

Sakau Trinai, kad atsiprašau, matyt, ne taip supratau.

— Mano žodžių tai jau negalėjai suprasti kitaip.

Trina patyli, kvėpuoja į ragelį. Taip spaudžiu savo telefoną, kad jaučiu, kaip prakaituoja delnas.

Paskui Trina atsainiai klausia:

— Tu, mergyt, niekam nesakei, tiesa? Iš kur gavai DZ?

Aš greitai atsakau:

— Ne. Žinoma, ne, Trina.

Užsigaunu, kad Trina to klausia, ji iš karto tai pajunta.

— Vaikeli, aišku, suprantu. Žinau, kad nesakei, juk tu mano geriausia draugė. Ryt tau paskambinsiu. Gal kur išeisim.

Ir po pokalbio delnas taip spaudžia telefoną, kad pirštus turiu atplėšti nuo jo jėga. 2

Papasakok man apie save, Džena.

Papasakok apie savo jausmus.

Apie savo mintis. Ko bijai. Apie ką svajoji.

Šypsosi. Kodėl ji šypsosi? Tarsi būtų užmetusi meškerę ir jei aš būsiu silpna ir taip pat nusišypsosiu, kabliukas įsmigs į mane ir daktarė Frir ištrauks mane kaip didelę besiblaškančią žuvį.

Bijau jos. Tos moters. Bijau net to, kad nekenčiu jos stangrios rankų odos, jos rusvai raudono lūpdažio, skaisčiai mėlynos apykaklės ir pilkų medvilnės kelnių. Nekenčiu auksinio žiedo ant jos piršto. Nekenčiu jos kvailų auskarų — žiedų. Nekenčiu tų įrėmintų diplomų ant sienos virš knygų lentynų — gyrimasis. Nekenčiu jos riebaus veido, kuris nuo šypsenos raukšlėjasi, nesvarbu — atsakydama jai šypsausi ar ne! Sveika!

Bijau, kad tiek daug ko nekenčiu! Žinau, tai negerai ir kvaila.

Per pirmąjį pokalbį su daktare Frir aš nekalbėjau. Antras baigėsi per dvidešimt minučių. Dabar trečias, jis jau kiek sėkmingesnis. Nebejaučiu tokio pykčio. Ir širdis taip nebesitranko. Kol spaudžiu aštrius nagų galiukus į delnų minkštimą, tol sugebu tvardytis.

Papasakok man savo paslaptis , Dženą! Aš profesionalė.

Miesto telefonų knygoje daktarė Frir pristatoma nedideliame stačiakampiame rėmelyje:

Frir, Megana T., daktarė

Licencijuota psichologė

Paaugliai ir jaunuoliai

Šeimos konsultacijos

Naujasis Hampšyras

Apsimeta esanti labai protinga. Pasikabino kabinete įrėmintų šeimos nuotraukų: psichologė; mama su savo vaikais, su vyru, čiuožinėja / slidinėja / iškylauja, tad pacientams susidaro įspūdis NORMALI.

NORMALI gali patarti. NORMALI gali padėti.

Greitai vasaris. Jau trys savaitės kaip lankau mokyklą. Penktadieniais po pamokų teta nuveža mane į miestą pas daktarę Frir. Nuo ketvirtos iki keturios penkiasdešimt, vadinamoji valanda, trunkanti penkiasdešimt minučių.

Daktarė Frir jau kalbėjosi su teta ir dėde, tad viską neblogai žino.

Na, tiek, kiek žino jie.

Pas daktarę Frir lankausi dėl to Kūčių vakaro. Dėl perdozavimo! Kai, užuot skraidžiusi per visas Kalėdas, kaip buvau planavusi, patyriau nokautą. Kiek jau kartų aiškinau — aš neketinau nusižudyti!

Tai buvo mano klaida. Kvaila klaida. Trina su savo draugėmis tikriausiai juokėsi iš manęs. Praryti keturgubai didesnę vaistų dozę, kur tavo protas? Neprisimenu, ką tada galvojau. Mano mintys visai susipainiojusios. Kai man išplovė skrandį, gydytojai pasakė, kad tai buvo torazinas, psichotropinis vaistas, naudojamas gydyti ūmioms psichozėms, aš nurijau dozę, kurios būtų užtekę šimto kilogramų žmogui nuraminti.

Kas man davė tų vaistų? — paklausė jie. Atsakiau, kad to žmogaus pavardės nežinau, kažkoks vaikinas gatvėje. Vyresnis vaikinas. Prieš tai jo nebuvau mačiusi ir ateity niekad nesutiksiu.

Teta Karolina ir dėdė Dvaitas buvo pritrenkti! Labai nuliūdo, manau, ir nusivylė manim. Kodėl taip padariau, kodėl taip rizikavau ir prisidariau žalos, kodėl būtinai Kūčių vakarą, kai jie taip mane myli, ak, Džena, kodėl?

Man gėda, aš nežinau kodėl.

Tai buvo kvaila klaida, o ne mėginimas nusižudyti, iš tikro! Noriu, kad mano teta su dėde tuo patikėtų. Čia tas pats, lyg mama manim netikėtų.

Aš nelinkus į savižudybę. Nelinkus ir į depresiją.

Aš neryju vaistų saujomis, taip nutiko vienintelį kartą.

Tas susitikimas su daktare Frir gal jau bus paskutinis.

Jeigu padarysiu daktarei įspūdį, kad esu SVEIKA. Kaip ji pati.

— ...man labai nesmagu, iš tikro.

— Nesmagu, Džena? Kodėl?

— Nes apie tai žinoma mokykloje. Kai kas žino. Manau, ir mokytojai. Man nesmagu, nes visi mano, kad aš mėginau... pakenkti sau... bet tai buvo nelaimingas atsitikimas, o visi tokie atsitikimai kvaili.

— Nelaimingi atsitikimai yra kvaili, Džena? Gal gali man plačiau apie tai paaiškinti?

Ne, ne, negaliu.

— ...o gal priešingai — sąmoningas sprendimas. Sąmoningas veiksmas. Nelaimingas atsitikimas gali, kitų požiūriu, pasirodyti kaip tavo sprendimas, nors iš tikro taip nėra, tai ne tu. Tai tik...

— Atsitiktinai perdozuota galimai mirtino vaisto, Džena, Kūčių vakarą, tokiomis aplinkybėmis kaip tavo — ir tu sakai, kad tai visai nepanašu į tave? Tai ir nori pasakyti, mieloji?

Mieloji. Čia dėl to, kad kabliukas įsmigtų man į lūpą, kad daktarė galėtų išvilkti mane į krantą. Mano veidas įsitempia, pastėrusi spoksau, ir tai ženklas daktarei.

Kai man buvo išplautas skrandis, mane ėmė klausinėti apie vaistus mokykloje: ar apskritai Jaro Leike įmanoma gauti vaistų? kokius vaistus vartoja paaugliai? Buvo atėjusi net detektyve, apsimetė labai draugiška.

Tarsi imčiau plepėti apie draugus! Apie geriausią draugę Triną!

— Pasikalbėkim, Džena. Ką tau reiškia žodžiai atsitiktinis, atsitiktinai?

Daktarė Frir mėgsta pasilenkti priekin, suneria savo ilgus pirštus ir įsmeigia kerinčiai mėlynas akis. Mane gąsdina tas jos tykojimas, jaučiu, kad galiu neatsilaikyti.

Ne! Negaliu.

Negaliu apie tai jums pasakoti. Ir niekam kitam.

Tik vienas dalykas man patinka psichologės kabinete: ant jos langų kabo vijokliniai augalai su aštriais lapeliais, o ant sienų plakato dydžio nuotraukos: jachtos ežere (Jaro ežere?) ir kalnai, jie daug aukštesni už Baltuosius kalnus, su stačiais snieguotais skardžiais, akinančiomis viršukalnėmis. Dangus nuotraukose toks mėlynas. Kaip tie langai, į kuriuos galiu žiūrėti, kad pabėgčiau į žydrynę, o ne įklimpčiau šitame kabinete, nebūčiau išmėsinėta kaip koks vargšas vabalas.

Trina liepia niekad nesakyti jiems, ką jauti, tik tai, ką jie nori, kad tu jaustum. NORMALU tik tai, ką suaugusieji nori, kad tu jaustum.

Daktarė Frir klausia, ar turiu artimų draugų naujoje mokykloje, to ji klausė jau ne sykį. Kad būtum NORMALUS, turi turėti artimų draugų. Atsakau trumpai arba miglotai: Taip. Ne. Galbūt. Mat nežinau, ką teta Karolina papasakojo daktarei apie Triną.

Trina yra mano draugė. Tokia drauge , kuria galiu pasitikėti.

Trina man patinka.

Daktarė klausia, ar palaikau ryšius su draugais iš Teritauno. Lemenu, kad taip, bet iš tikro tai niekad neatsakau į jų elektroninius laiškus ir skambučius, todėl daugelis man jau ir neberašo. Kam veltui vargti.

Nekenčiu žmonių, kurie manęs gailisi. Ir pati savęs nesigailiu!

Daktarė vis kasasi po manim, mėgina prieiti. Klausia apie mokytojus, klases, pažymius. Nuobodu!

— Džena! Aš negirdžiu tavęs, gal gali kalbėti kiek aiškiau? Ir būk gera, mieloji, žiūrėk į mane, gerai? Ačiū!

Kaip kokiam vaikų daržely. Lyg būčiau visiškai beviltiška.

Pasakau daktarei, ką ji nori išgirsti: kad mokytojai man patinka, klasės draugai geri, mano rudens semestro pažymiai geresni, negu tikėjausi. (Bent jau išlaikiau visus dalykus. Žinau, Makarčiai manim nusivylę. Teta Karolina galvoja, kokia nusivylusi būtų mama, jeigu viską matytų.) Sakau daktarei, kad šį semestrą tikriausiai padirbėsiu mokyklos laikraščio redakcijoje, gal lankysiu mergaičių chorą, jeigu seksis bėgioti, galbūt prisidėsiu prie mergaičių bėgimo komandos.