Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Krou kiek suirzusiu balsu klausia:

— Tau nesunku, tėti? Neškis jį vidun, lauke šalta.

Krou su tėvu šnekteli prancūziškai, bet aš nesuprantu. Krou raustelėjęs nusijuokia, tėvas prunkšteli ir dirsteli į mane. Manau, tai buvo kokia nors ne visai padori užuomina. Nors Rolanas Sent Krua vežimėlyje, jis visai gali būti kūdikio tėvas. Ar tai pokštas?

Krou sako:

— Eikš vidun, Džena, kelioms minutėms, sušilsi. Pamatysi, kuo verčiasi Sent Krua pere et fils.

Pere et fils — tėvas ir sūnus.

Man patinka, kaip Krou tai sako. Balse justi pasididžiavimas.

Mėginu paaiškinti, kad turiu susitikti su teta, bet net pati nepajuntu, kaip atsiduriu dirbtuvėje kartu su visais Sent Krua, virš durų suskamba varpelis. Po sniego ir saulės atsidūrusi prieblandoje, net kliūvu už daiktų. Krou paima man už rankos ir veda.

— Čia tikras... kaip tas žodis?., labirintas. Galima pasiklysti.

Čia tiek visko daug! Tokia pat visko gausybė kaip vitrinoje. Net ankšta, vienas ant kito prikrauta stalų, kėdžių, komodų. Per vidurį tarpas — pakankamai platus Sent Krua vežimėliui, jis veda į dirbtuvės gilumą, kur radijas groja prancūzišką popmuziką. Čia jau šiek tiek erdviau, kiek daugiau laisvo ploto, varstotai, masyvus apgriozdintas darbastalis, apdriskusi sulankstoma kėdutė, viryklėlė ir kavinukas, keli labai jau purvini kilimai. Mėtosi mažojo Rolano žaislai. Smarkai kvepia kava, dažais, medienos laku. Krou nusiveda mane dar toliau parodyti, kaip jis restauruoja valgomąjį stalą.

— Pirmiausia nugramdžiau seną besiveliantį laką, tada nušlifavau medieną, tiksliau, tai vyšnia... labai gražu, matai?., tada nubeicuosiu. Tėtis sako, kad tas stalas gal 1870 metų. Savininkai nelabai jį saugojo. Įžiūri tuos raižinius? Beveik nematyti per nešvarumus. Žmonės net nesupranta, kokių vertybių turi po nosimi.

Ponas Sent Krua — mikliai privažiavęs prie savo stalo jis ruošia vietą pasodinti mažajam Rolanui — niekinamai atsiliepia:

— Amerikiečiai, — ne visi, bet dauguma, panele, — yra cochons.

Cochons. Tokio žodžio nesu girdėjusi, bet spėju, ką jis reiškia.

— Kiaulės?

Tėvas patenkintas. Krou juokiasi. Na, ta Džena, pasirodo, moka šiek tiek prancūziškai.

Tas apsilankymas! Pas Krou ir jo tėvą! Kaip kokį nuostabų sapną vėliau jį prisimenu gabalais.

Krou aprodo man visą dirbtuvę, tarsi tai būtų pati nuostabiausia vieta pasaulyje. (Ko gero, taip ir yra. Į viską žiūriu išplėtusi akis.) Krou aiškina man, ką daro jo tėvas, ko iš jo išmokęs ir ko dar reikės išmokti ateityje. Labai keista girdėti, kai vaikinas šitaip kalba apie savo tėvą. Taip pat keista matyti apčiuopiamą žmogaus darbą — net gali jį paliesti. (Ko gero, net nežinau, ką daro mano tėvas. Pinigus?) Krou balse girdėti pasididžiavimas ir kartu apmaudas. Iš to, kaip jis žvilgčioja į tėvą, kuris garsiai kalbasi telefonu ir juokiasi, suprantu, kad Krou myli savo tėvą, bet...

— Ačiū, kad padėjai tėčiui, Džena. Jis tikras padūkėlis, ką?

— Jis atrodo labai...

— Rodos, sakiau tau, jis kariavo Vietname, grįžo su keliais medaliais, kuriuos paskui išmetė. Nenori apie tai kalbėti. Net su manim. Su juo nelengva gyventi. Tu jam patinki; matau, kaip su tavim kalba.

Mažasis Rolanas valgo pyragaitį su žele ir gerokai išsiterlioja. Sent Krua nekreipia dėmesio, todėl prieina Krou ir šlapia servetėle nuvalo vaikui veidą. Net keista, vaikinas, pažiūrėti tikras baikeris, ir iš tikro baikeris, — o toks kantrus su mažu vaiku. Toks švelnus. Tarsi Krou būtų iš kito pasaulio, ne iš priemiesčio, kuriame buvau. Teritaune jis išsiskirtų iš kitų. Na, o kai šypsosi, matyti, kad jo dantys nėra tokie balti ir lygūs, kokius galbūt įsivaizdavai.

Pagalvoju, kad Krou labai myli mažąjį broliuką, netikrą broliuką. Noriu įtikinti save, kad ir aš turiu įbrolį. Porterį mačiau tiktai kartą. Bet aš jo nepažįstu. Ir nemyliu.

Lyg skaitydamas mano mintis Krou paklausia apie mano tėvą. Atsakau jam, kad mano tėvas verslininkas — manau, klestintis, jis vedė antrą kartą ir gyvena Kalifornijoje brangiuose naujuose namuose. Matomės retai.

— Kodėl?

— Jis paliko mus.

— Mus?.. Tave ir mamą?

Kodėl tu klausi tokią dalyką? Nori, kad imčiau verkti?

Krou susiraukęs sako:

— Nereikia prarasti ryšio su tėvu, Džena. Jis tavo tėvas.

— Bet... jis man nepatinka.

Tuos žodžius ištariu taip, kad abu imam juoktis. Juk skamba keistai.

— Patinka... nepatinka... jis vis tiek tavo tėvas. Taip bus amžinai. — Krou žiūri į savo tėvą: šis tapšnoja popierius ant stalo ir ieško... ko? Ogi cigargalio, nebaigto rūkyti. Nors šalia žaidžia mažasis Rolanas, Krou tėvas nedvejodamas užsirūko. — Čia kaip mano mama. Paskutinį kartą gavom iš jos žinią prieš keletą metų — atsiuntė mums Kalėdoms krepšį vaisių: greipfrutų, apelsinų, citrinų. Ir kortelę „Linksmų Kalėdų”. — Krou liūdnai nusijuokia.

Staiga suskamba varpelis virš durų ir kažkas žvaliai įeina. Ne klientas, nes moteris kaukši tiesiai pas mus. Spalvinga mergina su smailiais aukštakulniais, dirbtinės leopardo odos švarku ir aptemptomis odinėmis kelnėmis. Putniam veidui nepagailėta dažų, šviesūs rausvi plaukai krinta puriomis garbanomis. Ji triukšminga ir karinga, pasisveikina su Sent Krua ir mažuoju Rolanu, pasilenkusi pabučiuoja raudoną gyslelių išvagotą vyriškio skruostą ir pakelia Rolaną. Jos nagai žvilga kaip kokio paukščio: mažiausiai penkių centimetrų ilgio, galai nudilinti bukai, spalva šerkšno. Mažasis Rolanas klykteli Mama! ir mergina ima burkuoti, glamonėja jį ir juokais bara. Tik dabar kitame kambario gale ji pamato Krou ir mane šalia; kurį laiką nieko nesakydama gana priešiškai žiūri.

Krou nori mudvi supažindinti, bet mergina kreipiasi į jį skardžiu ir priekabiu balsu, tarsi manęs čia nė nebūtų:

— Eh, Gabriel ! C‘est qui ca, ta petite amie avec lex yeux adorants?

Krou sumurma:

— Qu’est-ce que ca peut te faire?

Sunku pasakyti — Krou supykęs, įsižeidęs ar sutrikęs, jo veidas kaip kaukė. Pamačiusi, kad pavyko jį sutrikdyti, mergina vėl nusisuka, žaidžia su Rolanu. Šis žele išteptu kumšteliu velia jai plaukus.

Spėju, kad ši spalvinga mergina tikriausiai vyresnė Krou sesuo. O mažasis Rolanas, matyt, jos sūnus. Prisimenu, Trina sakė, kad Krou sesuo parsinešė namo kūdikį ir Krou padeda šeimai.

Krou sako:

— Klodete. Aš jau eisiu.

Nežiūrėdama į jį mergina atšauna:

— Na ir kas? Eik.

Tėvas kažką šūkteli Krou gerokai darkyta anglų kalba, kuri man kone tokia pat nesuprantama kaip prancūzų. Kas šioje šeimoje dedasi, kokios povandeninės aistros čia verda, pašaliniam suvokti neįmanoma. Klodetė ir Krou tėvas plepa prancūziškai ir taip juokiasi, kad man pasidaro nepatogu. Ar kalbasi apie mane? Jei taip, tai juodu tai daro tyčia, kad sutrikdytų Krou, kuris paraudęs šnairuoja. Apie Krou tėvą rangosi mėlyni dūmai, bet Klodetė nekreipia dėmesio. Nors mažasis Rolanas sukiojasi apie kojas, ji pati prisidega pergamento spalvos cigaretę ir ima pūsti dūmus.

Krou sako:

— Eime, Džena. Pavešiu tave.

Jau po penktos ir teta, ko gero, laukia manęs kavinėje. Tikriausiai jau žino, kad pas daktarę nebuvau. O jei nežino, matyt, teks pačiai pasisakyti.

Šmėsteli maloni mintis, kad važiuosiu ant užpakalinės Krou motociklo sėdynės, riaumosim Didžiąja gatve per Jaro Leiką šaltu vėjuotu oru. Bet už parduotuvės stovi aplamdytas furgonas, ant kurio šonų raudonomis raidėmis parašyta SENT KRUA: STALIUS IR VITRINŲ MEISTRAS. Turiu gerokai pasistiebti, kad įlipčiau į kabiną — ji gana aukštai nuo žemės. Viduje šalta, kvepia senais cigaro dūmais ir dažais. Keleivio sėdynė įplyšusi, stiklas įskilęs. Taip keista ir taip nuostabu šitaip būti vienai su Krou; tarsi būtume pora. Šalta ir mums alsuojant kyla garas.