Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Ant grindų dėmėti kilimėliai, mėtosi plastikinės stiklinės, tuščios alaus skardinės. Noriu nusijuokti: tarsi važiuočiau šiukšlyne.

Krou klausia, kur sukti? Pasakau jam — kavinukė-kepykla Kalno gatvėje. Aš tokia laiminga, kad esu čia, tame pilname kvapų dardančiame furgone, norisi, kad kelionė niekada nesibaigtų. Į Krou žiūrėti droviuosi, tik akies krašteliu dirsteliu. Bet matau jo plaštakas, spaudžiančias vairą; stambūs krumpliai, ilgi pirštai, nelabai švarios panagės. Jaučiu jo artumą. Jeigu dabar mane pamatytų Trina! Mano geriausia draugė man niekada neatleistų.

Norisi pavadinti Krou jo tikru vardu: Gabrieli. Taip, kaip jį vadina šeimoje.

Kai į dirbtuvę įsiveržė Klodetė, Krou elgesys pasikeitė. Jis sudirgo, suirzo. Ne dėl manęs. Man atrodo, jis niršo ant sesers, kuri ne itin mandagiai elgėsi su mumis, ant tėvo, kuris geria, ir truputį ant mažojo Rolano — savo sūnėno, o gal prisiminė motiną, kuri juos paliko (kada, kodėl?). Norėčiau paklausti Krou apie jo motiną.

Jeigu vėl kada susitiksime. Jeigu dar kada nors būsime vienu du kaip dabar.

Krou paskersakiuoja. Tarsi tirtų mane.

— Tas furgonas nieko sau, ką? Nepratusi prie tokių.

— Jis... labai aukštas.

— Aha, į kitus vairuotojus žiūri iš aukšto. Į kai kuriuos. Visada atsiranda tokių, kurie į tave patį žiūri iš aukšto — juk vairuoji tik furgoną.

Nelabai susigaudau, ką turėčiau atsakyti. Iš arčiau matyti visi randai ir rėžiai Krou veide. Prisimenu, sakė ir pats pakliuvęs į avariją. (Gal net ne į vieną?) Ar vairuodamas jis galvoja apie pavojų? Ar važiavimas kaip nors gąsdina, jaudina, kai esi patyręs avariją ir išlikęs gyvas.

Krou, be abejo, — geras vairuotojas. Bėgiai perjunginėjami ranka, ir jis tai daro profesionaliai. Kitais metais ir aš eisiu į vairavimo mokyklą. Na, tai privaloma. Nors su mechaninėmis pavaromis jau nemoko. Nuo minties apie mašinos vairavimą susijaudinu, apsvaigstu.

Vairuodamas gali prarasti savitvardą. Mašinos inercija primeta savo valią. Jautiesi bejėgis.

Krou sako:

— Jau labai seniai buvom susitikę, Džena. Girdėjau, kad per Kalėdas kone apsinuodijai.

Tai bent smūgis! Nesumetu, ką atsakyti.

Girdžiu save murmant, kad tai buvo kvaila klaida...

— Klaida bendrauti su Trina Holand.

— Bet Trina mano drau...

Furgonas slenka Didžiosios gatvės link. Krou akiplėšiškas vairuotojas, bet tokiam mašinų sraute nelabai pasistūmėsi. Mane nustebina jo žodžiai. Kad jis apskritai ką nors galvoja apie mane.

— Trina — mano geriausia draugė. Maniau, tu su Trina...

Krou nusijuokia. Persibraukia pirštais plaukus ir šie dar labiau pasišiaušia — primena keterą pastačiusį laukinį paukštį. Ką tai reiškia? Kad juodu su Trina nebedraugauja? Arba niekada nebuvo pora? Ar kad jis gali Triną suvaldyti, kad Trina su savo draugais jam nekelia jokio pavojaus?

Aš beveik priblokšta. Ilgą laiką galvojau, kad Krou gerokai nustebs, jog Trina Holand turi laiko ir man. Aš patinku Trinai Holand! Ir argi Trinos draugai, vaikinai, su kuriais ji vaikšto, nėra ir Krou draugai?

Gal tarp jų kas įvyko, kažkas, ko aš nežinau.

— Tai nebuvo Trinos kaltė, Krou. Tiktai mano.

Krou gūžteli pečiais tarsi sakytų: Gerai. Manyk, kaip nori.

— Džeksas davė man tabletę. Tu žinai, Džeksas Jardmanas. — Na taip. — Pati padariau klaidą; pasijutau, na... negerai. Norėjau per visas Kalėdas miegoti. Na... atsijungti.

— Kodėl?

— Kas — kodėl?

— Kodėl pasijutai blogai?

Tai klausimas, kurį visi užduoda. Teta Karolina, dėdė Dvaitas, daktarė Frir. Bet niekas nepaklausė taip tiesiai ir aiškiai kaip dabar Krou.

— Nes pasiilgau mamos. Gal tu jau žinai — mudvi su mama aną gegužę patyrėm avariją. Todėl ir esu čia — Jaro Leike. Gyvenu pas tetą.

— Taip, girdėjau. Labai gaila, Džena.

Velniai mane griebtų, jeigu apsiverksiu. Kaip Krou sako „gaila”.

Gerai, kad tas aptriušęs senas saugos diržas mane tvirtai laiko. Jaučiu, kaip įtempiu jį, tarsi kokia jėga norėtų mane sviesti priekin ir sužeisti.

Krou klausia, kas tada atsitiko, ir pasakoju jam, kad buvo priešpriešinis susidūrimas ant Tapan Zi tilto. Mama nesuvaldė mašinos. Pasuko į priešinę juostą, atsitrenkė į sunkvežimį.

Žuvo ji ir tas kitas vairuotojas. Aš buvau gerokai aplamdyta, bet išsikapsčiau. Gal mamą apakino besileidžianti saulė ir ji gerai nematė, viskas atsitiko taip greitai...

— Tapan Zi tiltas labai ilgas, ar žinai, Gabrieli? Jis penkių kilometrų. Nuolat jį sapnuoju. Hudzono upė toje vietoje labai plati; panašu į košmarą, jis niekaip nesibaigia... — Aš dūstu, žodžiai plūste plūsta iš mano burnos. Patylėjusi girdžiu, kaip vėl sakau: — Manau, aš kalta dėl tos avarijos.

— Kodėl?

Krou toks ūmus ir tiesus. Paprastai klausia kodėl, tarsi visai nekaltintų manęs arba norėtų įtikinti mane, kad klystu.

— Aš griebiau už vairo. Išsigandau, taip manau. Kažkas buvo ant tilto prieš mus... gerai nemačiau, akino saulė...

Mano balsas užlūžta. Pati negaliu patikėti, kad taip atvirauju su Krou, niekam to dar nesu sakiusi.

— Ir kas ten buvo, Džena, ką tu, manai, matei?

— Gal elnias. O gal šuo...

Laukiu, kol Krou paklaus svarbiausio dalyko: ar po avarijos ant tilto buvo kas nors rasta? Elnias, šuo?

Laukiu, kol Krou paklaus: ar tu kam nors sakei? Ar prisipažinai, kad sukėlei avariją, per kurią žuvo du nekalti žmonės?

Bet Krou tik palinguoja galvą ir sako:

— Sunku. Sunku laikyti viską viduj. Dieve mano!

Tik vėliau susipratau, kad pavadinau Krou Gabrielių ir tai skambėjo taip natūraliai, kad nė vienas tuo metu nepastebėjome. Na, manau, bent Krou nepastebėjo.

— Vadinasi, viskas, kas atsitinka Dženai, kas yra skaudu, viskas yra jos pelnyta bausmė.

Krou tarsi kirviu nukerta. Nepalieka man jokios galimybės ginčytis.

Aš neverkiu, bet mano nosis varva. Šluostau ją atgalia ranka kaip koks mažas vaikas. Krou ištraukia iš kišenės suglamžytą nosinaitę ir nieko nesakydamas paduoda man. Juk jis pripratęs rūpintis mažojo Rolano nosimi.

— Dieve! Juk puikiai suprantu, ką tu jauti, Džena. Juk aš avarijų meistras.

Jis jau įsuko į Didžiąją gatvę, mašinų čia dar daugiau. Už kvartalo jau ir „Elvyros kava ir kepiniai“ su meduoliniu žmogučiu, kuris vėjyje girgžda. Jaučiuosi keistai, lyg sapne — sėdžiu čia, svetimame furgone, žvalgausi į parduotuves ir vitrinas, kurios iš aukštai atrodo kažkokios kitokios.

— Išlipsiu čia, Gabrieli. Ačiū.

Nenoriu, kad teta pamatytų mane su Krou. Kaip išlipu iš jo mašinos. Per daug reikėtų aiškinti.

Krou sustabdo mašiną. Pasilenkia per mane atidaryti durelių, kurios sunkios ir užsikirtusios. Krou taip arti, kad oda jaučiu jo alsavimą. Jo striukės rankovė pasismaukė aukštyn, ir virš riešo matau susisukusią mažą gyvačiukę. Krou su Trina buvo artimi, juk taip? Tai įrodymas.

— Atsargiai, chėrie , laiptelis aukštas.

Stovėdama ant šaligatvio žiūriu į nuvažiuojančią mašiną. Po kelių sekundžių ji tik viena iš daugelio kitų mašinų gatvėje. Jis pavadino mane chėrie! 6

2005 kovo 11

mielas tėti,

dėkoju tau už kalėdų dovanas.

atsiprašau, kad nepaskambinau.

čia retai naudojuosi el. paštu, ne taip kaip teritaune.

mano draugai jaro leike irgi retai susirašinėja, man čia gerai, ačiū už kvietimą aplankyti.

esu labai užsiėmusi mokykloje, gal vėliau.

džena

(Užtrukau keturiasdešimt minučių, kol sukurpiau. Ilgai sprendžiau, ar prirašyti „myliu, Džena”. Savo atvirukuose ir laiškuose tėtis visada rašo „myliu, tėtis”. Tai taip nenuoširdu. Nekenčiu. Negaliu jam sakyti „myliu”. Jau niekada negalėsiu.) 7