Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia šiuose namuose, nebūčiau parėjusi. Nebūčiau galėjusi pažiūrėti jiems į akis. Jie labai susigėdo, kai rado daktarės rutulį mano stalčiuje! (Aš ir nesistengiau jo slėpti. Kas vakarą išsiimdavau jį palaikyti rankoje. Praėjo kelios savaitės, jau maniau, kad daktarė rutulio taip ir nepasiges.) Man pikta, kai pagalvoju, kad teta nuėjo į mano kambarį ir rausėsi po mano daiktus. Patikrino ne tik mano stalą, bet ir komodos stalčius, spintą. Turiu dienoraštį, kuriame šį tą rašau, bet jį laikau kuprinėje, o ją visada nešiojuosi, tad jo teta neaptiko.

Spėju, kad ir mama kartais patikrindavo mano kambarį. Turbūt daugelis mamų tikrina. Jei nori turėti paslapčių, negali jų laikyti namie, nes esmė tokia: namai ne tavo, namai — jų.

Esmė ta, kad net jeigu myli savo mamą arba tetą, pasitikėti jomis negali.

Aišku, dabar ir Makarčiai mano, kad negali pasitikėti manim. (Jie negali.) Jie mano, kad esu be pusiausvyros. (Taip ir yra!) Tikriausiai kur nors kambaryje turiu pasislėpusi dėžutę narkotikų. (O būtų gerai! Bet aš dar turiu tiek proto ir kambary narkotikų nelaikyčiau.)

Dėdė pasakoja, kaip daktarė Frir paskambino tetai ir pasakė įtarianti mane, nes tas rutulys dingo kaip tik po mano apsilankymo, bet ji nutarė palaukti kito mano vizito, manė, kad gal pati grąžinsiu, bet aš juos vis praleisdavau. Taigi...

— Daktarė Frir labai nusivylusi, Džena. Bet ji nepyksta. Ji paprašė, kad per kitą tavo vizitą kartu ateitų Karolina, tada tu galėsi grąžinti rutulį ir paaiškinti...

Ką? Ką sako dėdė Dvaitas?

— ...daktarė Frir sako, kad tas tavo poelgis gali būti proveržis, juk prieš tai buvai labai prislėgta ir vengei bendrauti...

Kraujas mano ausyse tvinksi vis smarkiau. Sėdžiu kietai sunėrusi rankas, prispaudusi jas prie kūno. Eikit velniop! Jūs visi! Gretimam kambary girdėti televizorius. Popietiniai Mikio filmukai. Kai susitiksiu tetą Karoliną, ji liūdnai nusišypsos man, palauks, kol atsiprašysiu, ir jei tai padarysiu, apkabins mane ir apsiverks.

Tegu jie myli tave , kaip mylėjo mane. Leisk jiems, Dženą.

— Aš nebeisiu pas daktarę Frir. Niekas manęs neprivers.

— Džena! Kaip tu gali...

— Neisiu! Tikrai neisiu.

Staiga abu pasijuntame įklimpę. Arba kartu įkritę į vandenį, graibstomės vienas už kito ir stengiamės nenuskęsti. Dėdė Dvaitas bara mane, aš sakau — tada gerai, išvarykit mane, jis sako, kad niekas manęs neišvarys, tada aš klausiu:

— Bet juk jūs nenorit manęs, juk taip? Kam aš jums reikalinga?

Dėdė Dvaitas atsako:

— Žinoma, mums tavęs reikia, Džena, mes mylim tave.

Nuo tų žodžių ima juokas — mylime! Mes mylim tave! Kodėl apskritai kas nors turėtų mane mylėti? Atsistoju, atsistoja ir dėdė Dvaitas, mudu kalbamės garsiai, dėdės išraiška rodo, kad jis susirūpinęs, išsigandęs, net bijo manęs — kas bus, jeigu imsiu šaukti, aš tokia ūmi ir nenuspėjama, kad manim negalima pasitikėti. Tuo bjauriu balsu — tikra Trinos balso kopija, kai ji kalbėjo su savo mama, — išpyškinu:

— Iš tikro tai jūs nesat mano dėdė, tik teta Karolina yra mano teta.

Jis greitai atsako:

— Tai juokinga, Džena, žinoma, kad aš tavo dėdė, o tu mano dukterėčia, aš tave pažįstu nuo visai mažytės.

Dėdės žodžiai mane nustebina ir suprantu, kad tai tiesa: šis žmogus pažįsta mane beveik visą mano gyvenimą, o aš beveik niekad apie jį net nepagalvoju, negalėčiau pasakyti nei kokia jo akių spalva, nei atspėti, kokio jis amžiaus. Tada sakau:

— Aš nenoriu, kad mylėtumėt mane! Jei jūs mane pažinotumėt, tai nemylėtumėt! Aš vagiu daiktus, krečiu visokias šunybes, apie kurias judu su teta nė nenutuokiat.

Dėdė Dvaitas žiūri į mane išplėtęs akis — aš kaip Trina visa virpu iš keisto įniršio. Pasidariau nerangi, kai apsisukusi bėgu iš kambario, užkliūvu už kėdės ir vos neapverčiu. 10

Neisiu. Niekas manęs neprivers.

Nemylėkit manęs — aš nemyliu jūsų.

Norėjau tik žydrynės.

Galit išvaryti mane.

(Kur?) 11

Vakar su dėde Dvaitu kalbėjomės apie tą rutulį. Ir teta vakar norėjo pasikalbėti su manim, bet aš kažką burbtelėjau ir nėriau į savo kambarį. Naktį nusprendžiau, kad nuo jų nebėgsiu, nes galbūt juos myliu, galbūt ir jie myli mane. Būtų gerai, kad apie tai sužinotų Krou. Krou pasakytų Cherie! Atsargiai, laiptelis aukštas. Pro langą dairiausi jo mokyklos kieme. Iš savo slaptos vietos. Net jeigu jis — vienas išėjęs iš mokyklos ir pasukęs prie savo motociklo, stovinčio įprastoje vietoje prie grandinių tvoros, — pažiūrėtų mano pusėn, net jeigu atsisuktų ir pažiūrėtų tiesiai į mane, pajutęs, kad kažkas jį stebi, net ir tada manęs nepamatytų, nes aš nematoma.

Noriu. 12

O štai kaip viskas baigėsi.

Teta su dėde pasakė, kad gerai, galiu grąžinti stiklinį rutulį daktarei paštu.

LABAI padėkojau jiems.

(Sakau rimtai, be jokios pašaipos.)

Virtuvėje, kur teta gali viską stebėti (jeigu tik nori, aš nieko neslepiu), suvynioju gražųjį rutulį į minkštą popierių, kad nesudužtų. Teta spintoje suranda dovanų dėžutę. Ji irgi išklota minkštu popieriumi. Įdedu rutulį dėžutėn. Paklausiu tetą, ar galiu pasiimti iš šaldytuvo tris citrinas, teta nustemba, bet leidžia.

— Žinoma, Džena. Šįvakar man jų niekam nereikės.

— Ačiū, teta Karolina. Labai dėkoju.

Šalia manęs jau sukinėjasi Bekė su Mikiu. Jiems įdomu, ką čia Džena daro!

Citrinos ryškiai geltonos, tokios, kad telpa saujoje. Mes kažkodėl nekreipiame dėmesio į citrinas. (Kas gi žiūri į citrinas?) Bet šitos citrinos man tikrai labai gražios. Krou irgi būtų įdomu, ką aš darau, taip kaip įdomu tetai ir pusbroliui su pussesere, jis nepasmerktų manęs, kaip nesmerkia savo tėvo.

Tai iš Krou aš mokausi (taip, jau mokausi), kad myli ne tuos žmones, kurie tobuli, o tuos, kuriuos pažįsti.

Na, bet dar labai ilgai truks, kol išmoksiu mylėti tėtį. Neabejoju.

Savo kambaryje mėginau sukurpti atsiprašymą daktarei, bet jis skambėjo nenuoširdžiai, man nepatiko. Pagalvojau, kad bus geriau taip. Ant vienos citrinos raudonu žymekliu užrašau GĖDA. Ant kitos juodu žymekliu — ATSIPRAŠAU. Ant trečios citrinos žaliu žymekliu — NEŽINAU KODĖL, DŽENA.

Citrinas irgi įdedu į dėžutę. Prieš tai įsukusi į popierių, paskui uždarau dėžutę ir įvynioju ją į blizgantį popierių (liko nuo Kalėdų, bet net neįtartum, jis nei įplėštas, nei suglamžytas), įdedu į didesnę kartoninę pašto dėžę ir užrašau DR. MEGANAI FRIR ir jos kabineto adresą.

Mano mažajam pusbroliui su pussesere viskas atrodo be galo paslaptinga. Kodėl citrinos, kodėl jas siunčiu paštu, kas ta daktarė Frir? Teta Karolina linguoja galvą, paskui sako:

— Klausyk, Džena! Kaip tu keistai viską... — paskui apsigalvoja ir užbaigia: — Puiki mintis, Džena. Ačiū.

Užrašau ant dėžės SKUBIŲ SIUNTŲ PAŠTAS. Kainuos brangiau, bet užmokėsiu iš savo pinigų. 13

Tai atsitinka balandžio mėnesį.

Balandžio pradžia, dar yra sniego. Prie ežero guli melsvos ledo lytys. Mudvi su Trina Holand vėl draugės... bent taip manau... ji skaudžiai žnybteli man į ranką, net liks mėlynė, ir sako:

— Mergyt, gerai atrodai.

Nekantravau susitikti. Trina man retai skambina, bet tą vakarą, kai savo kambary dariau namų darbus, paskambino ir pasakė, kad tie kieti vyresnieji vaikinai nori su mumis prasiblaškyti vieno jų senelių name Jaro Leike, neatsiklausę jame lankosi, tai fantastiškai kieti vaikinai, su kuriais Trina susipažino per Rokerį, taigi „Džena, išeik laukan, mes tave paimsim po dešimties minučių, sutarta?” Aš greitai atsakau: „Gerai”, tiksliau, girdžiu save sakant „Gerai”. Trina dar sako: „Tvarka, mergyt, bet žinai ką? Tu kai ką pasiimk, pasiruošk vakarėliui kaip aš.” Aš nesuprantu, ką ji turi galvoj, ji padeda ragelį, tad paklausti nespėju. Paskui net nusijuokiu, kokia aš susijaudinusi, kartu ir išsigandusi, — galvoju: negaliu to daryti , negaliu taip pasprukti iš namų, — bet kartu svajoju, o gal ten bus Krou... juk Krou vyresnis vaikinas . Paskubom apsirengiu, nusiprausiu veidą, pasitepu kremine pudra, tokia pat kaip Trinos, iš tūtelės, pasidažau ir lūpas, lūpdažis tamsiai violetinis, irgi Trinos mėgstamas, „baisiai kietas”, visiškai pasikeičiu, nes nepadažytas mano veidas atrodo pavargęs ir neišraiškingas, nekenčiu jo, bet pasidažiusi sau atrodau visai nieko.