Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Noriu.

Mokykloje stengiuosi neieškoti Krou. Stengiuosi nespoksoti virš kitų galvų su viltim pamatyti jį. Neinu į mokyklos kiemą. Nevaikštau po vyresniųjų pusę, kur mūsų niekas nekviečia.

Labai nustebau: Trina jau žino! Tik kelios valandos tepraėjo, kai Krou išleido mane Didžiojoje gatvėje, pareinu namo, suskamba mano mobilusis ir mano ausis girdi spigų balsą.

— Klausyk, mergyt, girdėjau, kad susinešei su Krou.

Mikčioju, kad jis tiktai pavežė mane, daugiau nieko. Trina juokiasi, ak, jai visai nesvarbu, kas čia baisaus, jei Krou parvežė mane namo, na, iš vienos miesto vietos į kitą. Trina pasijuokė ir išsijungė. Kitą dieną mokyklos valgykloje Trina suleidžia nagus man į riešą ir sako:

— Na, tai kurgi Krou? Kodėl tu su mumis? Kur Krou?

Ji lyg pikta. Lyg šaiposi, bet vis tiek man šypsosi, pasilenkia prie manęs taip arti, atrodo, kad bučiuoja. O Kikė, Doloresa, Rokeris, Rastis, Rodžeris ir Džeksas į mus žiūri.

— Trina, Krou mane tiktai pavežė. Kelis kvartalus. Pamatė mane einančią, buvau sušalusi...

— Tėvo furgonu, ar ne? Tai, matyt, buvo šilta.

Trina sėdi tarp Rokerio ir Doloresos ir man vietos prie jų stalo galo nėra. Stoviu su savo padėklu, man jau darosi nesmagu. (Gal Trina šaiposi? Ji visada šaiposi!)

— Ei, Džena. Štai vieta.

Rastis Haberis pritraukia man kėdę šalia savęs, bet aš nenoriu sėdėti šalia jo. Jis nedidukas, bukoko veido vaikinas su raumeningomis nuo darbo rankomis ir pečiais. Patenkintas šypsosi. Trina sakė, kad Rastis lyg ir įsižiūrėjęs mane... neva aš kieta... Bet jo žvilgsnis niekad nebūna nuoširdus, visada kandus. Jeigu dabar nusileisiu, atsisėsiu šalia ir būsiu draugiška, jis vėliau gali pasijuokti iš manęs.

Šalia Džeksas Jardmanas. Juo irgi nepasitikiu. O dar Kikė Viver, ji irgi traukia man kėdę.

— Eikš čia, Džena.

Atsisėdu šalia Kikės, spoksau į maistą lėkštėje. Kitame stalo gale Trina juokiasi, nedrįstu net pažiūrėti į ją. Kikė — stambi mergaitė su ilgais tiesiais nedažytais plaukais, tik kelios rausvos sruogos. Kaskart, kai sutinku Kikę, vienu sidabriniu įsagu jos veide daugiau, ji žiba it kokia smeigtukų pagalvėlė. Kikė turi didelę krūtinę, ne taip kaip Trina, kurios numeris nulis. Kikė pasilenkia prie manęs ir sako:

— Trina užsišiko ant tavęs, bet greitai nusiramins, jei elgsies taip, lyg gailiesi.

— Krou tiktai pavežė mane savo...

— Aišku. Trina žino.

— ...na, jam lyg pasidarė gaila manęs, man taip atrodo, jis...

Kikė mosteli ranka, tarsi ir taip visiems kuo aiškiausia. Tad ko čia man teisintis? 8

Jis mane pavadino cherie. Kai pasilenkė per mane atidaryti furgono durelių. Tai prisiminus svaigsta galva. Norėjau verkti, juoktis, šaukti. Norėjau pabučiuoti jį į lūpas, jos buvo taip arti.

Jis pavadino mane cherie. Atsargiai , cherie, laiptelis aukštas.

Tariama šery. Reiškia mieloji, brangi.

Mano prancūzų kalbos žodyne taip ir parašyta — mieloji, brangi.

Kovo mėnesį ėmiau lankyti antrą prancūzų kalbos pakopą.

Iš pradžių direktorius man pasakė, kad negalima. Jeigu noriu lankyti antrą pakopą, turėjau užsirašyti rugsėjį.

— Bet tada aš dar nenorėjau lankyti, pone Godarai. O dabar noriu.

Ko gero, net susijaudinau. Pasijutau nuskriausta!

Galų gale jis sutiko. Jeigu mano pamokų laikas leidžia lankyti antrą pakopą. Labai nelegalu. Akademinė įskaita nepasirašoma. Pasakiau direktoriui, kad akademinė įskaita man nesvarbu, paprasčiausiai noriu išmokti kalbą.

Jis pasitaisė akinius ant nosies ir taip pasižiūrėjo, tarsi būčiau trenkta ir su manim būtų neįmanoma susikalbėti.

— Džena, čia viešoji vidurinė mokykla. Kas bus, jei visi sugalvos paprasčiausiai mokytis kalbos, o akademinė įskaita jiems bus nesvarbu?

Bet mūsų klasė nedidelė, tiktai keturiolika mokinių. Mokytoja Laport... ją vadiname madam Laport... atrodo visai patenkinta, kad aš, nors ir keistuolė, užsėdau dar vieną vietą klasėje. (Dauguma mokinių mokykloje mokosi ispanų, jeigu apskritai mokosi užsienio kalbos.) Ji šypsosi man, tarsi negalėdama manęs perprasti. Darau visus namų darbus, rašau kontrolinius, testus ir man patinka praktiniai kalbos pratimai per paskutines penkiolika pamokos minučių. Mano pažymiai, nors niekur neįrašomi, skirti tik man pačiai, yra beveik vien A. Madam Laport klausia: „Džena, vous vous etes beaucoup appliquee, pourqoui?” — ir aš atsakau jai, skiemenuodama kiekvieną žodį kaip kūdikis, žengiantis pirmus žingsnius: Parce que le francais est une langue tres belle. 9

Man taip gėda.

Man taip pikta.

Jaučiuosi tarsi apsvaigusi. Nelabai suvokiu, ar stoviu, ar sėdžiu... veikiausiai sėdžiu. Vėliau man visa tai atrodė lyg netikra, kaip sapnas, kuriame viskas plaukia ir slysta, kai negali atgauti kvapo, susigaudyti, kur esi ir kodėl.

Dėdė Dvaitas klausia kodėl, kodėl aš paėmiau tą stiklinį rutulį iš daktarės Frir kabineto. „Gal dėl to, kad norėjai įskaudinti mus, Džena?” O aš negaliu atsakyti.

Mudu su dėde esame jo darbo kabinete, tai didelis stačiakampio plano kambarys, daug stiklinių sienų ir stiklinis stoglangis. Čia aš niekad nebuvau atėjusi viena ir tik labai retai su kuo nors. Manau, man čia nelabai ir yra ką veikti, kaip ir mano mažiesiems pusbroliams Mikiui su Beke. Šiek tiek baugu. Dėdė Dvaitas uždarė duris.

Spėju, teta Karolina nusprendė, kad kai kitą sykį kils koks rūpestis dėl jos dukterėčios, pirmas su ja kalbėsis jis. Nes iki šiol tai visada darydavo teta. Taigi šįkart su manim kalbasi dėdė — balsas ramus, smakras griežtas, kaip protingo žmogaus, norinčio suprasti. Taip, jis labai nori suprasti, kodėl vienas žmogus sumano pavogti daiktą iš kito žmogaus, nors kaip tik šis nori jam padėti. Tai dėdei nesuprantama.

— ...Džena? Kad įskaudintum mus, mane ir tetą, ar...

Nusikaltimo įrodymas tas stiklinis rutulys su švytinčiu mineralo kalnu ir skaisčia mėlynu dangumi stovi ant dėdės stalo. Į nieką kitą negaliu žiūrėti.

— ...turėjai žinoti, Džena, daktarė Frir pasiges jo ir supras, kad jį paimti galėjai tik...

Aš? O gal man net nerūpėjo, ką ji pagalvos? Negaliu prisiminti.

Vargšas dėdė Dvaitas! Jis prakaituoja ir sunkiai kvėpuoja, kaip į kalną kopiantis žmogus, nors pats nė nesupranta, koks tas kalnas. O aš tetrokštu susitraukti į mažulytį gumulėlį, na, į pienės pūkelį, kurį pagavęs vėjas nusineštų. Prieš tai mokykloje jaučiausi visai neblogai. Fizinio pamoka praėjo kuo geriausiai (krepšinis, man jis sekasi, ir Dara Boven nuolat mus giria), iš istorijos už rašinį gavau B („Vaikų darbas pirmame Amerikos tekstilės fabrike 1790 metais”). Todėl man tikras smūgis, kai grįžusi namo radau dėdę sukąstais dantimis ir sugniaužtais kumščiais, o tetą Karoliną pasislėpusią, kad nereikėtų su manim susitikti. Ausyse spengia, pakilęs kraujospūdis — prisimenu iš ligoninės laikų. Noriu pasakyti dėdei: Mano galvoj negerai , mano mintys susimaišė, aš norėjau tiktai mėlyno dangaus.

Tačiau girdžiu savo balsą, kuris niūriai ir bukai niurna:

— Nežinau. Nežinau, kodėl jį paėmiau.

Nosis varva ir ją valau atgalia ranka, kaip daro mano aštuonmetis pusbrolis Mikis ir už tai nuolat baramas.

— Nežinai, Džena? Ką čia sakai?

Ką sakau, tą ir noriu pasakyti! Nežinau!.

Vargšas dėdė žiūri į mane nieko nesuprasdamas. Keista, kaip kartais nekreipiame dėmesio į kai kuriuos žmones, ypač į vyresnius giminaičius. Būti kieno nors dėde turbūt labai nuobodu, net blogiau, negu būti kieno nors teta. Jūs iš tikro nesat mano dėdė, galvoju aš. Tai tik teta Karolina yra mano teta.