Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Penktadienis, pamokos jau baigėsi. Turėčiau būti pas daktarę Frir. Aną savaitę nusprendžiau, kad jau gana. O šią savaitę paprasčiausiai nėjau.

Palaukiau pastato vestibiulyje, kol teta Karolina nuvažiavo. Tada išbėgau laukan.

Negaliu. Nenoriu. Niekas manęs neprivers.

Šitas šaltas, gaivus oras! Valo plaučius, prablaivina galvą. Net apsvaigstu. Jaudinuosi ir dūstu; tarsi būčiau nubėgusi kilometrą. Saulėta, giedra žiemos popietė, prieš kelias dienas smarkiai snigo, gatvės ir šaligatviai beveik nuvalyti, daug kur akinamai šviečia didelės sniego krūvos. Tarsi visas pasaulis būtų buvęs sukurtas baltas. Prisidengusi akis spoksau į tos krautuvėlės vidų, ji tarp batų taisyklos ir technikos parduotuvės su didele raudona iškaba IŠPARDUODAMA. VISKAS UŽ PUSĘ KAINOS.

Vitrinoje stovi gražus drožinėtas senoviškas stalas su lenktomis kojomis. Ir spinta iš beicuotos medienos su begale stiklinių durelių. Jei turėčiau užtektinai drąsos, atidaryčiau duris ir įeičiau. Apsimesčiau, kad esu klientė. Galėčiau pasakyti, kad teta turi labai vertingą senovišką daiktą, kurį reikia remontuoti ir restauruoti.

Galėčiau pasakyti: Aš Krou draugė!

Bet juk su Krou nekalbėjau nuo pat antros dienos mokykloje. Ir jo neieškojau. Kartą mokyklos bibliotekoje per pertrauką iš už kampo pamačiau, kad Krou sėdi prie kompiuterio ir susiraukęs žiūri į ekraną. Plaukai ant pakaušio styrojo, jis buvo su ilgarankoviais marškinėliais ir odine liemene su kniedėmis, sukaltomis apverstų V raidžių pavidalu, dėmėtais džinsais ir baikerio batais. Šalia jo sėdėjo mergina ir kramtė gumą. Raudonplaukė, jos vardas, atrodo, Fleksė, viena iš Trinos varžovių, kurių ji nekenčia. Fleksė trinasi alkūne į Krou ranką, kiša pirštus jam po marškiniais, o Krou tą jos ranką nustumia šalin ir vėl atidžiai žiūri į kompiuterį, tarsi jos čia nė nebūtų.

Kai Krou pasisuko mano pusėn, spėjau pasitraukti. Jis net nesuprato, kad ten aš.

Noriu.

Ko noriu? Nežinau. Atrodo, tarsi mano smegenyse kratytųsi duženos. Net nedrįstu pagalvoti, kad manęs laukia daktarė Frir, o aš nepasirodau pas ją, ir tai jau antras kartas, kai nenueinu, todėl paskambins tetai, ji susirūpinusi, jai įdomu, kur aš dingau, kur prapuolė mergina, kuri per Kūčias perdozavo torazino, toji vagilė, kuri vos jai nusisukus nugvelbė gražųjį stiklo rutulį.

Mėginau paaiškinti tetai ir dėdei, kad nebenoriu lankytis pas daktarę Frir. Bet juodu labai nusiminė, atseit jiems atrodo, kad man tie vizitai pas daktarę naudingi. Priminė, kad jiems pažadėjau, argi ne?

Ko gero. Gali būti.

Dženą, tai tau nebūdinga. Dženą, kas atsitiko?

Tada, kai man buvo išplautas skrandis, pažadėjau jiems, kad daugiau niekada negersiu jokių vaistų, niekada, niekada. Kadangi pamokos prasidėjo tiktai sausio mėnesį, o aš tebebendravau su Trina ir jos draugėmis, to pažado laikiausi ne visiškai.

Na, daugiau tokių kvailų klaidų nebedarysiu. Pasistengsiu neatsidurti ligoninėje su žarna gerklėje, kuri tarsi koks smauglys siurbė mano skrandį; niekada, niekada.

Prisimenu, kaip dviračiu buvau nuvažiavusi prie Krou namų į Elnių Salos gatvę. Dažnai apie tai galvoju, kai jaučiuosi vieniša. Daugiau tenai nesilankiau, bet gerai prisimenu tą aptriušusią fermą duobėto keliuko gale ir tą širmą arklį pernelyg įlinkusia nugara, ir nusišėrusį juodą ožį ganykloje, bliaunantį man. Tą kalnuotą kaimo vietovę, kurią tokie žmonės kaip Rajana Mioler vadina vagonėlių šiukšlių rajonais.

Atrodo, toje krautuvėlėje „Sent Krua: stalius ir vitrinų meistras“ nieko nėra. Šaligatviu pro mane praeina keli žmonės, bet niekas nesustoja. Kartais mano atspindį vitrinoje užstoja koks šešėlis, bet niekas nepasirodo. Tai ne kinas ar televizija, tai tik nuobodus gyvenimas, todėl nieko ir neatsitinka.

Nuėjusi pusę kelio iki kavinės, pamatau vyrą savaeigiame invalido vežimėlyje, jis stumiasi apledėjusiu šaligatviu ir vežimėlis buksuoja. Apkūnus, kresnas vidutinio amžiaus vyriškis, išsitaršiusi barzda ir juodi plaukai su žilomis sruogomis, viršugalvis jau pliktelėjęs, bet plaukai ant pakaušio vis tiek surišti į ploną kaselę. Atrodo keista — pamatai jau pliktelėjusį vyrą su kasele ir pagalvoji: nejaugi jo žmona ar vaikai nepasako jam, kaip jis atrodo. Šitas vyras su vežimėliu apsirengęs nešvaria striuke ir darbinėmis kelnėmis, iš burnos eina garas, jis supykęs. Vežimėlis slysčioja ir krypsta. Jis keikiasi svetima kalba. Dvejoju, ar nepaklausus, gal galiu jam padėti. Ne dėl to, kad vyriškio veidas išraudęs, o dėl to, kad su neįgaliais žmonėmis reikia būti taktiškiems — neužgauti jų orumo.

Jis pašnairuoja į mane. Tarsi nujaustų, kad abejoju, ar jį užkalbinti, gal jis dar labiau supyktų.

— Tas prakeiktas kledaras amžinai genda... ką, gal užstrigo? Kas ten negerai? Kas nors pateko į ratą?

Kairio užpakalinio rato stipinuose įstrigęs ledo gurvolis. Man pavyksta jį iškrapštyti, o vyriškis tuo tarpu pyksta ir keikiasi gerokai darkyta anglų kalba, galiausiai dėkoja:

— Mademoiselle , ačiū! Jūs esat trės belle jeunefille, tres capable. Jis siekia paspausti man ranką, o gal tik pasilaikyti už jos.

Jis su odinėmis juodomis pirštinėmis, kaip baikerių. Juokiasi, matyti aptrupėję dantys, nuo jo gerokai trenkia viskiu.

Bet vežimėlis vis tiek slidinėja ir vingiuoja ant ledo. Pasisiūlau pastumti jį šaligatviu. Nors prieš akimirką vyras buvo piktas, staiga pasidaro mandagus ir net simpatiškas. Klausia, iš kur esu, nes mano kalba skambanti kaip ne vietinės.

— Aš... aš ir ne vietinė. Tiktai gyvenu čia.

— Ne vietinė. Tik gyvenu čia, — pakartoja. — Moi aussi! Vyriškis nusijuokia, tarsi būčiau pasakiusi sąmojį. Suvokiu, jis, — nors vėjo nugairinta oda ir su plona kasele ant raumeningo sprando, — išvaizdus vyriškis ir pripratęs prie moterų dėmesio.

Vežimėlį stumti gana sunku! Vos įpusėjus kvartalą rankos paskausta.

— Štai mes ir vietoj, mademoiselle. Merei beaucoup — jūs tokia gera.

Krautuvėlės „Sent Krua: stalius ir vitrinų meistras“ tarpduris.

Krou tėvas? Tas vyras su kasele? Na, taip.

Rolanas Sent Krua! Na, taip.

Staiga pasirodo ir pats Krou — eina per gatvę mūsų link.

Jis su odiniu švarku, džinsais, baikerio batais. Be kepurės, jo šiurkštūs plaukai ištaršyti vėjo. Jam ant pečių vaikas, aprengtas šiltu kombinezonu, klykauja iš džiaugsmo, kad sėdi taip aukštai ant pečių. Krou pamato mane, mano išraišką ir nusijuokia.

— O, Džena, nejaugi? Sveika.

Aš pritrenkta ir sutrikusi. Jaučiu — širdis tuoj iššoks pro gerklę, vos išlemenu sveikindamasi.

Jis žino. Turi ži noti. Kodėl aš čia.

Vyras su kasele linksmai sako:

— Tai tu pažįsti mano sūnų Gabrielį, judu einat į tą pačią mokyklą, ar ne?

Krou mato, kaip pasijuntu nepatogiai, ir greitai įsiterpia:

— Džena ne mano klasėje, tėti, ji jaunesnė.

Tada vyriškis su kasele man mirkteli.

— Mergina ir turi būti jauna, kurgi ne! Ir dar graži, matau.

Krou pristato mane tėvui, Rolanui Sent Krua ir vaikui — l a petit Roland, šis į mane nekreipia jokio dėmesio, tiktai krykštauja ir klykauja perduodamas į tvirtas pono Sent Krua rankas. Gražus vaikas ir tikriausiai išlepintas. Dar nesu girdėjusi tokių klyksmų. Kai kurie praeiviai ant šaligatvio nustebę žiūri į mus. (Gal mano, kad mes viena triukšminga šeima?) Tiktai mažojo Rolano plaukai ne juodi, o rausvi ir jo oda gerokai šviesesnė už Krou ir Sent Krua. Vis dėlto šis trejetas tikrai viena šeima: gilios akys, ilgoka nosis, masyvus smakras.