Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Daktarė net švyti nuo tokių gerų naujienų. Niekas labiau nedžiugina suaugusiųjų, kaip girdėti apie mūsų veiklą mokykloje.

— Savo ankstesnėje mokykloje tu buvai bėgimo komandoje, tiesa?

Tai jūs taip sakote, daktare. Jūs turite visus mano išrašus.

Daktarė klausinėja apie mano sveikatą. Ar sugijo mano žaizdos? Ar nekamuoja galvos skausmai? Žmonės po sutrenkimo dažnai patiria galvos skausmus, jie priversti imtis savigydos, na, vartoti vaistus savo nuožiūra...

Žydrynėje gali kristi ir kristi. Žiūriu į mėlyną emaliuotą dangų vienoje tų didžiulių nuotraukų, kur galbūt Uolėtieji kalnai. Už tūkstančių kilometrų.

Daktarė nuolat suka kalbą apie vaistus. Man net dingteli, kad galbūt įrašo mūsų pokalbius. Gal lubose įmontuota slapta kamera? Psichologė, dirbanti su miesto paaugliais, gali informuoti ir miesto policiją.

Paskui daktarė klausia apie berniukus.

Ji reikšmingai atsikrenkščia, leisdama suprasti, kad klausimas ne apie berniukus, o seksą.

Ne jūsų reikalas! Savo paslaptimis nesidaliju su smalsiais pašaliniais.

Daktarės veide švysteli toji pati žvejo kabliuko šypsena, jos akys neramios.

Ant knygų lentynos guli stiklinis rutulys dokumentams prislėgti, jame mažučiukai kalnai iš žibančios medžiagos, o virš jų mėlynas dangus, taip padidintas stiklo, kad net mirguliuoja. Jis gražus, tikra žydrynė rutuly.

Psichologai turi klausinėti apie seksą, be abejo. Tarsi visur slypėtų seksas, nesvarbu, kad ir kaip žmonės apsimetinėtų.

Tegu daktarė nė nelaukia; pasakau, kad su jokiais berniukais nesusitinku, tiktai kai būnu su Trina ir jos draugais. Ir tegul velniai mane griebia, jei pasakysiu, kad myliu vaikiną, pavarde Gabrielis Sent Krua, o jis net nežino, kas aš tokia, nebent — kad gailesčio verta mergaitė.

Luošiai ir nevykėliai. Krou jaučia jiems polinki.

Mama manęs irgi klausdavo apie berniukus. Aš jai daug pasakodavau, bet daug pasilikdavau ir sau. Tik mama netraukė man už liežuvio per jėgą, jai paprasčiausiai rūpėjo, kad būčiau mylima ir turėčiau draugų, bet ne per daug mylima ir tie draugai būtų geri.

Įdomu, ką mama galvotų apie Krou! Būtų pritrenkta.

Pokalbiui baigiantis daktarė paklausia apie svajones, prisiminimus. Aišku, ji turi galvoje mamą. Kas atsitiko ant Tapan Zi tilto? Ji žino, bet nori, kad jai papasakočiau ir aš. Kad ir ką sakau, į ją nežiūriu, mano balsas tylus ir priešiškas.

Man trūksta mamos ; aišku? Kiekvieną minutę kiekvieną valandą ir kiekvieną dieną, bet nieko baisaus, ištversiu.

Klausia apie tėvą. Atsakau jai, kad su tėvu santykių nepalaikau — nulis.

— Džena, nėra abejonės, tavo santykiai su tėvu nenutrūkę. Turėtum žinoti, kad už šiuos mudviejų susitikimus moka ir tėtis. Tau tai buvo paaiškinta, tiesa?

Ne. Man tai nebuvo paaiškinta.

— ...pasakyti man, kodėl esi tokia priešiška savo tėvui? Tau nepatinka net mintis, kad jis padeda sumokėti už tavo gydymą? Negi nesupranti, kad tėvas nori tau šitaip padėti?

Jau atsistojusi klausiu daktarės, ar galiu pasinaudoti jos tualetu.

Esu buvusi jame. Nereikia klausti, kur jis.

Tualete apžiūriu savo rankos ties alkūne linkį — švelni oda net paraudusi nuo kasymo nagais. Kai kurios žaizdelės niekaip negyja, o naujos truputį kraujuoja. Aš nustebusi, oda tvinksi ir skauda. Kol sėdėjau pas daktarę, mano ranka nutirpo — kaip aš visa.

Pasakyk man, ką jauti , Dženą.

Šypsausi savo veidui veidrodyje. Šviesa čia rausva, kad psichologės pacientų veidai jiems neatrodytų tokie bjaurūs. Man patinka, kad ranka tvinksi! Dėl tų mažų kraujuojančių žaizdelių palengvėja.

Niekas nemato. Niekas nežino. Smulkmena. Laikysiu rankoves nuleistas ant riešų kaip narkomanė.

Ir tada tai atsitinka. Keista!

Kai grįžtu iš tualeto, daktarė vienoje lentynų nusisukusi ieško knygos. Aš viską darau tyliai ir greitai, mano pirštai sugniaužia tą stiklinį rutulį, jis kaip tik telpa į saują, kiek sunkesnis, negu tikėjausi, bet jau įsikišau jį į savo kuprinę šalia kėdės, ant kurios sėdžiu.

Matau, kaip Trina susižavėjusi šypsosi. Mergyt, tu kieta.

Tikrai, galvoju. Mokausi.

Noriu, kad daktarė pajustų, kaip ji man nepatinka. Tikrai nepatinka, net nesiklausau jos. Ta netikra šypsena, net dantenos matosi. Žiedai ausyse, juokinga. Ji sena. Tas murzinas tamsiai rožinis lūpdažis... nepasakysi, kad gražu. Mama kartais tokiu dažydavosi, jai ta spalva tiko.

Daktarė nori man duoti paskaityti knygą.

— Jei tau patiks, Džena, turėk kiek nori.

Karson Makalers „Vestuvininkė”. Esu skaičiusi tą romaną, jis labai patiko ir mamai. Išraudusi mikčioju daktarei, kad jau esu jį skaičiusi, man atrodo, tai puikus romanas, bet toks liūdnas. Tada daktarė uždeda savo ranką ant manosios ir sako, kad pati perskaitė knygą būdama dvylikos metų ir vėliau dar ne kartą skaitė.

— Tai knyga apie praradimą, apie augimą su tuo praradimu ir jo išaugimą.

Kai stovi, daktarė net mažesnė už mane. Kaip mama maždaug prieš metus. Man nejauku, kad esu aukštesnė už suaugusias moteris. Nė pati nesuprantu kodėl, bet, atrodo, už tai pykstu ant jų.

Kiekvieną kartą, kai mūsų susitikimas baigiasi, daktarė palydi mane iki durų. Paspaudžia man ranką, nusišypso. Pasirodo dantenos, tokia jos šypsena. Iš arti oda neatrodo lygi — galbūt paprasčiausiai nudegusi lauke. Jos akys nuostabiai mėlynos. Kaip ji kalba su manim, kaip uždeda plaštaką man ant rankos... staiga mane lyg ledinis vanduo užlieja: Ji nori man patikti! Išsigąstu tos minties. Kaip tada, kai vieną popietę išgirdau prislopintą verksmą tetos miegamajame — supratau, kad ji verkia dėl manęs, kad dėl to kalta aš.

Nenorėjau uogauti jūsų. Tai tik todėl, kad aš skorpionas. Ko galima tikėtis? 3

Tikrai nežinau, kodėl paėmiau tą daktarės rutulį.

Jis gražus, gal todėl. O gal kad nubausčiau daktarę. O gal kad nubausčiau save.

Reikia paslėpti tą rutulį nuo tetos. Savo kambaryje.

Jei sužinotų mama, ji nusimintų. Net nenorėtų pažinti tokio žmogaus, kokia dabar esu.

Dženą, tu nepanaši į save. Dženą, kas darosi?

Net Trinai nerodysiu. Nepasitikiu, ji gali imti ir prie kitų iš manęs pasityčioti. Ji, aišku, norės pamatyti tą rutulį, palaikyti rankoje.

Savo kambaryje, kai vakare neužmiegu, žiūriu į tą rutulį su kalnu. Pasidėjau ant stalo taip, kad šviesa būtų už jo ir jis švytėtų. Tas kalnas viduje iš melsvai pilko mineralo. Dangus — skaisčiai mėlynas pusrutulis. Kai papurtai, viskas paskęsta snaigėse, kaip sapne.

Įdomu, ar jis brangus. Jei daktarė pastebės, kad jis dingęs, ir supras, kad aš vagilė...

Man taip gėda! Tai pirmas kartas, kaip pavogiau daiktą iš pažįstamo. Pirmas vertingas daiktas. Dėdės Dvaito oksikontino neskaičiuokim — jis buvo pamiršęs, kad dar turi tų tablečių. Nežinau, kodėl rutulį paėmiau, ir neišmanau, ką su juo darysiu. 4

Internete surinkau SAVIŽUDYBĖ ir — o Dieve! — pasirodė koks milijonas įrašų. Paspaudžiau „Krikščioniško jaunimo forumas”. Pasirodė tekstas:

Amerikoje šiais neramiais laikais kas 13 minučių nusižudo 14-26 metų jaunuolis.

Yra diskusijų grupė. Galima pačiam išspausdinti savo nuomonę. Parašiau:

Žydrynės šalyje nesurasi savęs

ŠTAI KODĖL 5

Tai atsitiko kovo mėnesį.

To niekaip nesitikėjau. Nė neįsivaizdavau.

Turiu susitikti su teta maždaug po valandos jos mėgstamoje kavinėje mieste. Esu netoli nuo tos vietos, mažų parduotuvėlių kvartale Didžiojoje gatvėje. Žiopsau į visko prikrautą vitriną — „Sent Krua: stalius ir vitrinų meistras“. Daugiausia ten baldai. Parduotuvė, atrodo, uždaryta, tiktai gilumoje blausi šviesa.