Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Nemėgstu būti atsibudusi. Tada skauda. Kai mėginau papasakoti Trinai apie mamą, kaip buvo gera žydrynėje, ten būdavau su mama, Trina susijaudino, ėmė klausinėti apie demerolį, ar pažįstu ką nors iš ligoninės arba reabilitacijos klinikos darbuotojų, kas galėtų parūpinti vaistų.

Jis geriau negu oksis, sakė Trina. Demerolis tai jau iš tikro pakelia tave kaip su sparnais.

Dabar jau dėdė Dvaitas šaukia mane:

— Džena! Mes laukiam.

Bekė irgi šaukia:

— Džeeeena! Ateik!

Tikriausiai esu laikoma vyresne Bekės seserim, ko gero. Per daug pastangų.

Pusbrolis su pussesere jau kelis mėnesius susijaudinę nekantriai laukė Kalėdų. Stengiuosi galvoti: Jie mieli vaikiukai , aš myliu juos. Bet ta mintis pradingsta. Ko gero, jokios minties nesugebėčiau išlaikyti bent kiek ilgiau.

Iki vakarienės nurijau visas keturias tabletės daleles. Užsigėriau dietine kola.

Labai nemėgstu išsipūtusio pilvo, bet nors nesijaučiu alkana.

Vėliau, kai virtuvėje padėjau tetai Karolinai ruošti Kūčių vakarienę, suskambėjo telefonas — skambino tėtis, aš pabėgau ir atsisakiau su juo kalbėtis, todėl iš pradžių pakalbėjo teta Karolina, paskui dėdė Dvaitas. Tėtis norėjo sužinoti, ar jau gavome jo dovanas ir kodėl Džena neatsako į jo skambučius?

Kai mano telefonas suskamba ir užsidega užrašas KALIFORNIJA, aš niekad neatsiliepiu.

Tas didelis Kalėdų atvirukas atėjo nuo tėčio. Iš tikro tai nuotrauka — joje baisus naujas ispaniško stiliaus namas ir nauja saulėje besišypsanti šeima tarp raudonų bugenvilijų, visi netikroviški kaip iš kokio filmo. Kitoje pusėje parašyta Mylim — Deirdrė , Porteris , tėtis. Net nežinau, ar gerai perskaičiau — nuotrauka iškrito man iš pirštų ant grindų. Girdėjau, kaip vėliau teta Karolina sakė dėdei Dvaitui: Kaip Stivas gali būti toks nejautrus? O dėdė atsakė: Toks jau tas Stivas Ebotas.

Maždaug kaip — toks jau tas skorpionas, gelia.

Šeimos metas. Man reikia išvynioti savo dovanas. Žiūrėti, kaip jas išvynioja kiti. Pasakysiu, kad mane pykina. (Tai teisybė. Ir žinau, kaip padaryti, kad dar labiau pykintų.)

Trina jau neskambino šešias dienas. Nuo to vakaro, kai parsivedė pas save namo. Pasakė, kad greitai susitiksim, kažkokie vaikinai rengia prie ežero vakarėlį, bet taip ir nepaskambino, į mano skambučius irgi neatsako. Tik iš Kikės Viver sužinojau, kad Trina Šen Barte Karibuose (!), jos šeima ten skrenda per kiekvienas Kalėdas. Grįš tiktai po Naujųjų metų.

Kartais aš nekenčiu Trinos, ja negalima pasitikėti. Tai, ką ji sako, tėra žodžiai.

Bet vis tiek Trinos pasiilgau. Nupirkau jai kietą (seksualią) blizgančią juosvai mėlyną Bananų Respublikos liemenėlę ir angoros vilnos blauzdines, tokias, kokias dėvi šokėjos.

Staiga tetos Karolinos balsas priartėja. Ji tikriausiai laiptų aikštelėje, šaukia:

— Džena!

Nenoriu, kad teta ateitų į mano kambarį, todėl greitai atsakau:

— Girdžiu, teta Karolina. Būsiu apačioje po... — Bet mano balsas silpnas, mano žodžiai išblėsta kaip iš baliono išėjęs oras.

Kodėl jie negali išvynioti savo dovanų be manęs? Juk iš tikro aš niekam nereikalinga.

Tiesą sakant, aš irgi nupirkau Kalėdų dovanas. Dovanas savo naujai šeimai: tetai Karolinai, dėdei Dvaitui, Bekei ir Mikiui. (Tėvui dovanos nepirkau. Ir jo dovanų neišvyniosiu.) Matau save prekybos centre, stebiu save vitrinose ir veidrodžiuose, judančią kaip vaiduoklis. Perku daiktus, kurie niekam nereikalingi, kurių niekas nenori. Paskui savo kambary vynioju viską, kad kiti žmonės galėtų tuos popierius suplėšyti.

Dovaną Trinai tebeturiu. Paslėptą komodos stalčiuje.

Pasiilgau Krou. Jau seniai jo nemačiau, gal kokį kartą iš tolo.

Krou buvo man geras. Manau. Iš vaikino nelabai gali tikėtis. Na, iš daugumos vaikinų. Ir juolab ne iš baikerių. Tai aš pati buvau šiurkšti. Elgiausi keistai. Dabar man labai gėda! Atrodo, nesugebu valdyti savo jausmų. Aš myliu Krou , tai kvaila ir gėdinga.

— Klausyk, Džena. Ar tu...

Teta Karolina įžengė į kambarį. Net negirdėjau, ar ji beldėsi.

Guliu ant lovos, kur (manau) nukritau iš aukštai. Rankos ir kojos išskėstos. Nežinau, ar sklandau ore, ar tik tysau sunki kaip švinas. Norėčiau pasakyti, kad jaučiuosi gerai, palikit mane ramybėj, bet mano balsas tylus ir kimus, tarsi liežuvis būtų ištinęs. Teta sėdi šalia ant lovos, pasilenkusi pirštais paliečia mano kaktą ir tą akimirką pagalvoju: Tai mama, aš vėl maža mergaitė , sergu, karščiuodama guliu lovoje. Mama čia prie manęs. Tuomet pasijuntu saugi, širdį užlieja maloni šiluma.

Kvaila Džena! Tai ne mama, tai mano teta.

Gal negerai, kad išgėriau visą didžiąją Z. Ko gero, reikėjo palaukti.

Oooo, tas keistas sunkus jausmas galvoj! Čia ne sklandymas žydrynėje. Tai mane gąsdina. Matau, kaip teta su dėde išplėtę akis žiūri į mane. Noriu kažką pasakyti, paaiškinti, bet pati nesuvokiu ką.

Užsimerkiu, kad jie nueitų šalin. Tai jau kitas kartas (manau, kiek vėliau), bet kažkas sėdi šalia ant lovos, susirūpinusiu balsu klausia: gal ko nors išgėriau? kokių nors vaistų? Mėginu paaiškinti, kad tik miego noriu, nesergu. Kažkatras sako, kad dabar Kūčių vakaras, dar tik devinta valanda ir paprastai taip anksti nesigulu, turbūt man kas atsitikę. Mėginu nustumti tas rankas; kaip paaiškinti, kad paliktų mane vieną, kad noriu miego, jei liežuvis neklauso. Teta sako:

— Tu neturi karščio, Džena, bet tavo oda lipni ir šalta, tu tokia liesa! Aš ir nežinojau...

Stengiuosi juos nustumti, nustumti jų rankas, vyriškas balsas griežtas, jis klausia, ar aš ko nors gėriau, kokių nors vaistų, ko aš gėriau, Dženą, būk gera, atsakyk man , bet aš vėl sklandau, lyg ir krintu, bet vis tiek negaliu pasiekti jų ir nustumti šalin rankų, nepajėgiu ir sušukti jiems, kad paliktų mane, jie prašo, kad atsisėsčiau, kad pabusčiau, kažkas pliaukši man per veidą, Džena! Džena! bet aš negaliu pabusti, jų balsai darosi tolimi, tarsi sklistų iš telefono, nukritusio ant žemės, bet aš pakeliama, pastatoma, nors kojų neturiu, jos kažkur dingusios, mane ima juokas, nes tai taip kvaila, bet jėgų juoktis irgi neturiu, kažkas šlaksto man veidą šaltu vandeniu, bet mano veidas ir taip užšalęs tarsi nuo novokaino, aš jo nejaučiu, negaliu atmerkti akių, kažkas mėgina įkišti mano ranką į rankovę, gal į striukės, balsai garsūs, susijaudinę ir nekantrūs, o aš tenoriu miegoti, pagaliau jie dingsta, ar bent jau nebegirdžiu jų, nuskęstu-nusklendžiu-nukrintu į juodą kaip rašalas tuštumą, tarsi būčiau kambary, kuris tamsut tamsutėlis, be langų, žinai, kad jame yra baldų ir daiktų, turi būti sienos, lubos ir grindys, tik tu jų nematai, nes tam kambary esi aklas. 26

nekenčiu jų. niekada jiems neatleisiu. lyg aš tyčia prisigėriau vaistų, tarsi norėjau nusižudyti, išgėriau vieną didelę tabletę! esu prislėgta, visi žinos, kad mano nauja šeima Kūčių vakarą paskambino 911, iškvietė greitąją pagalbą ir mane su neštuvais išnešė, nuvežė į ligoninę ir išplovė skrandį!!! manau, kad taip ir atsitiko, manęs ten net nebuvo.

III Kiti metai 1

Vos grįžusi iš Karibų, Trina prisistato man.

— Sveika, mergyt. Jau girdėjau.

Jos kvapas man į ausį, kone jaučiu jį.

— Buvai įklimpusi, ar ne? Bet dabar tvarka?

Atsakau Trinai, kad taip. Visai neblogai.

Laukiu, kol Trina pasiūlys kur nors išeiti, prasiblaškyti. Galėčiau pasakyti tetai, kad man reikia į miesto biblioteką, nueisiu pėsčia. Aš taip pasiilgau Trinos...