Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Trina nusijuokia. Ji jau baigė dažytis blakstienas ir akys atrodo gražios, blizgančios, šviesios. Lenktas sidabrinis smeigtukas antakyje blizga kaip meškerės kabliukas. Lūpos sodriai raudonos, nenuostabu, kad tokios greitai pritraukia vaikiną. Maža susirangiusi gyvatė ant Trinos riešo irgi blizga, tarsi turėtų žvynus. Trina pastebi, kad tatuiruotė man patinka.

— Mudu tas tatuiruotes su Krou pasidarėm kartu. Palei ežerą gyvena toks vaikinas, tatuiruočių meistras. Na, juk tai tas pats, kas turėti vienodus žiedus, kaip būti susižadėjus, ar ne? Vadinasi, Krou su Trina bičai. Tiktai mane knisa vienas dalykas — Krou turi keistą potraukį prie nuskriaustų žmonių. Visokių luošių ir nevykėlių.

Smailus Trinos smakras kiek atsikiša, tarsi ji įžūliai skatintų mane su tuo nesutikti.

Nuskriaustų žmonių. Luošių ir nevykėlių. Trina neturėjo galvoje to. Nemanau. Trina Holand mano geriausia draugė, ji nenorėtų manęs įžeisti, ar galėtų? 22

Kodėl praleidau pietus? Net tris kartus per savaitę.

Aš paniurusi, rūškana. Mane užknisa, kai turiu aiškintis tarsi kokia mažvaikė.

Kaip suaugusieji viską paaiškina. Mano tėvas visada aiškindavo.

Velniop! Trina pasakytų, kad suaugusieji amžinai viską sušika ir niekad nepasako kodėl.

Kodėl nepaskambinau namo, jeigu supratau, kad pavėluosiu?

Juk skambinau. Manau, tikrai skambinau. Tik mano mobilusis užsikirto.

Gal buvo išsikrovusi baterija? Nesvarbu.

Kodėl kažkas skambino iš mokyklos? Nežinau. Šią savaitę nepraleidau nė vienos pamokos. Manau, tikrai nepraleidau. Kai kurie mokytojai nuolat spokso į mane. Gal jie nemėgsta manęs dėl to, kad buvau perkelta į jų mokyklą.

Ne, jokio alaus mokyklos teritorijoje aš negėriau! Tikrai.

Ir nerūkiau mokyklos kieme! Jeigu kas nors sako, kad matė mane rūkančią, meluoja.

Teta Karolina sako: Dženą, mums reikia pasikalbėti. Prašyčiau.

Teta Karolina atrodo užsigavusi. Net supykusi.

Dėdė Dvaitas susinervinęs, klausia, kas atsitiko: Džena, mums reikia pasikalbėti.

Velnias, nepavyko nepastebėtai prasprukti laiptais į viršų. Jie užklupo mane.

Trina paėmė iš manęs jūreivišką kepuraitę ir neatiduoda, sako, kad ji baisi. Būtų gerai ją turėti — užsismaukčiau ant akių.

Būtų gerai, kad šalia būtų Trina, ji pasakytų tetai ir dėdei, kad nekištų nosies į svetimus reikalus. „Atsi...”, pasakytų Trina.

Baisu! Taip pasakytų Trina. Stengiuosi nesusijuokti. Pakaušyje zirzia skambutis. Alus burnoje atrodo rūgštus rūgštus, bet kai nuryji, ima zirzti tas skambutis...

Prašyčiau, Džena. Būk gera, pažiūrėk į mus.

Džena! Kas čia juokinga?

...prie parduotuvės. Su savo draugais. Ne, ne su vaikinais. Tik mano draugės. Jūs jų nepažįstat. Pasakiau, kad buvom kine, tik filmo pavadinimo neatsimenu. Tenai valgėme. Prekybos centre. Ne, neprisimenu. Ne, sakiau, kad buvo tik mergaitės. Sakiau, kad vaikinų ten nebuvo. Na, kažkas mus pavežė, kas čia tokio? Paviežė iki centro. Baisus dalykas, tik pamanykit. Iš kur man žinoti, kada uždaro prekybos centrą? Juk nedirsčioju kas penkias minutes į laikrodį. Kas mane šnipinėja, kieno čia reikalas? Aš mėginau paskambinti jums, sakau. Nemeluoju. Labai vargau su tuo rašiniu. Viskas dėl to, kad esu naujokė mokykloje, man čia labai nepatinka, ir jie tą žino. Žino ir mokytojai. Ir anglų kalbos mokytojas žino. Tyčiojasi iš manęs vos tik pasitaiko menkiausia proga. Ir spokso į mane. Steinbeko romanas „Apie peles ir žmones“ mane labai sunervino. Iš pat pradžių žinojau, kuo jis baigsis. Tiesiog nujaučiau. Man jis nepatiko, kėlė bjaurius jausmus, todėl pabaigos neperskaičiau. Paskutinio skyriaus. Vartydama knygą vis grįždavau prie pradžios ir galvojau: Visų gyvenimas gali būti kaip knyga, kurios pabaigos žmogus nežino, tačiau kas nors , tavęs visai nepažįstantis, gali viską sužinoti, pervertęs tavo gyvenimo puslapius ir net rimtai juo nesidomėdamas. Tai ir erzina. Todėl man ir buvo sunku aprašyti kūrinį taip, kaip nori tas Šiknius Farelis, todėl iš viso nieko nerašiau. Tik kai ką išsispausdinau iš interneto. Net gerai neatsimenu. Jau sakiau jums kodėl. Ir pamokų praleidau visai mažai. Fizinio pamokų visai nepraleidau. Man jos patinka. Patinka ir mokytoja Boven. Sakiau, kad mėginau jums paskambinti. Ne mano kaltė, kad išseko telefono baterija. Ir ne mano kaltė, kad manim netikit. Manot, aš meluoju? Jeigu manot, kad jums meluoju, tai gal neturėčiau gyventi šiuose namuose. Gal aš neverta gyventi čia su jumis?

Na, jeigu jau negalite manim pasitikėti.

Jeigu aš negaliu pasitikėti jumis. 23

— Na, mergyt, pirmyn.

Trina juokiasi iš manęs. Iš mano išraiškos. Kaip aš pritrenkta ir išplėtusi akis mirksiu.

Galvoju: Trina Holand gyvena čia ? Šituose namuose?

Trina juokiasi nekantriai. Žnybia man, tarsi norėdama pažadinti. Mano galva dar tebeūžia nuo dundančios „Metalikos” Rokerio mašinoje. O akys ašaroja nuo tirštų cigarečių dūmų. Stengiuosi nežagsėti nuo išgerto alaus. Šitie namai, kuriuos Trina abejingai pristato kaip savo, man atrodo tokie stebinantys, tokie pritrenkiantys, kad negaliu patikėti. Kartu neapleidžia mintis, kaip Rajana pavadino Triną Holand vagonėlių šiukšle, o matau, kad Holandų namai dvigubai didesni už mūsų namus... ir už Miolerių... ir kur kas prabangesni.

Jau anksčiau pagalvodavau, kad Trinos šeimos niekaip nepavadinsi varginga. Dėl jos žodyno, na, panašaus į turtingos ir sugadintos mergaitės, dėl to, kad kai kurie jos daiktai gana brangūs — batai iš tikros odos, ne dirbtinės, laikrodžiai, kuriuos ji vis pameta, piniginė.

Einame keliuku į Trinos namus. Rokeris išleido mus gatvėje. Po pamokų su Kike Viver trainiojomės centrinėje gatvėje, bet Kikės mama atvažiavo jos paimti, sakė, kad ir mudvi parvešianti namo, bet Trina nenorėjo, o paskui pasisekė — netikėtai sutikom Rokerį su draugais. Jis savo mašina laksto kaip pašėlęs, juokiasi, staigiai užlenda kam nors prieš nosį ir užblokuoja, aš sėdžiu užpakalinėje sėdynėje prispaudusi prie burnos kumščius ir stengiuosi, kad niekas nesuprastų, kaip man baisu, ką galvoju: Jie nežino kaip baisu , kai vairuojama mašina tampa nevaldoma , slysta į šalį ir atsitrenkia, o ri ksmas tavo gerklėje laukinis , jis panašus į liepsną. Ir ta pusė sekundės, kai supranti, kad mašina nevaldoma ir jau nieko padaryti negalima. Mano draugai to nežino.

Šįvakar šalta. Kyla iškvepiamas oras. Visur sniegas, bet čia prie golfo aikštyno ir Trinos gatvės retu pavadinimu (Palmerio Vudso alėja) sniego netgi daugiau negu mieste. Prieblandoje jis panašus į melsvas, ilgas vaizdingas kopas, sukurtas dailininko. Ir Trinos namas gražus, nors Trina į jį net nežiūri. Iš gatvės matyti, kaip viduje mirksi Kalėdų girliandos: baltos ir mėlynos. Prie didžiojo lango kaip kokioje vitrinoje stovi aukšta eglutė. Šioje gatvėje visi namai dideli kaip šis, beveik nauji, visi prašmatniai papuošti Kalėdoms ir atrodo nelyginant kokie laivai, plaukiantys sniego jūroje.

Sakau Trinai, kad jos namas gražus. Trina sumurma, gal „žinomai Ji lyg suirzusi... ir kas žino kodėl?., gal pyksta ant manęs.

Gal dėl to, kad ir taip aišku. Kad namas, kuriame gyvena Trina, gražus.

O gal Trina irzli, kad yra turtuolių dukra? Ne tokia kaip tie, su kuriais ji trainiojasi.

Nelabai suprantu, ko čia atvažiavome. Trinos mama be perstojo siuntinėjo jai į telefoną žinutes, kuo toliau, tuo piktesnes: Trina, kur tu? Trina, juk žinai, kad iki sekmadienio negali išeiti iš namų, Trina, jeigu neatsiliepsi, pranešiu policijai, kad pabėgai iš namų, ir tave parveš policijos mašina. Visi iš to skaniai pasijuokėm. Trina sako, kad jos mama kvanktelėjusi, bet verčiau atsiliepsianti, nes su mama ne juokai — gali imti ir iš tikro paskambinti policijai. Bet kai Trina mėgina paskambinti mamai, telefonas visą laiką užimtas. Mus čia atvežė Rokeris, tik neaišku, ar mus parveš ir atgal. Jei paskambinčiau tetai Karolinai, ji nusimintų, teta nemėgsta, kad aš daug laiko praleidžiu su Trina, nors nieko aiškaus apie Triną ir nežino. Trina pamokė mane, ką sakyti tetai, kai vėlai grįžtu namo: reikia būti ramiai ir mandagiai, niekad nepurkštauti; suaugusieji tik ir laukia, kada imsi šiauštis, na, o tada jau puola. Jau sakiau tetai, kad su Trina ruošiu namų darbus, nes Trinos tėtis turi specialų kompiuterį mokslo darbams. Kai šitaip paaiškinu, teta visad linkusi patikėti.