Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Gerai atrodai , įvertina Trina. Tas skvarbus jos žvilgsnis sako, kad vėl jai patinku.

Aš su džinsais, aukštaauliais batais, megztinis su pynėmis.

Pabėgti iš namų! Kai ką panašaus esu dariusi, išsėlindavau niekam nesakiusi, kur einu, bet tai būdavo dieną, o ne beveik vienuoliktą vakaro. Naktinė mokykla. Nervinuosi, vos laikausi nesusijuokusi. Po atsitikimo su daktare Frir jau praėjo kelios savaitės ir teta su dėde vėl manim pasitiki ar bent jau elgiasi taip, lyg pasitikėtų, na, o jei abejoja, man tų abejonių nerodo. Niekas nepamatys, kad manęs nėra, duris į savo kambarį uždariau, šviesą išjungiau, niekas į duris ir nesibels — manys, kad jau miegu. Dėdė Dvaitas veikiausiai dar nemiega, apačioje žiūri televizorių. Prieš išeidama pro užpakalines duris, įsėlinu į svetainę, kur stovi spinta su vyno buteliais, likeriais, kokteiliais, įkišu ranką kuo giliau, tiks bet kas, ką paimsiu, ir mano pirštai užčiuopia ilgą sunkaus butelio kakliuką — „Smirnoff vodka“.

— Trina, gal tai ir klaida...

— Baik. Niekas apie tave kaip kūdikį netupinės.

Iš pradžių vakarėlyje Trina irgi dirgli, beveik niekas į mus nekreipia dėmesio, net Rokeris, kuris čia trinasi su vaikinais iš Lebanono. Yra Džilas Ratkė, beveik dvidešimtmetis raumeningas vaikinas plikai nuskusta galva ir dygia barzdele, Rosas Skagsas, kuris gal kiek vyresnis, su švarple tarp apatinių dantų, lyg vieno trūktų, jis lojamai garsiai juokiasi, dar vienas, kurį visi vadina Osku (gal Oskaras?). Iš visų tų vaikinų mudvi pažįstam tiktai Rokerį ir Džeksą Jardmaną, kurie stengiasi dėtis orūs. Iš pažįstamų merginų — tiktai Doloresa, kitos vyresnės, beveik dvidešimties, jų vardai Adra, Nensė, Lindė, Marsija, jos dirba mieste, viena jų dantų gydytojo padėjėja, kita kažką veikia prekybos centre. Su šia vyrukai tame centre ir susipažino prieš kelias valandas, pakvietė į vakarėlį prie ežero, nors ji namie turi dvejų metų vaikelį, kažkokiu girtai kaltu balsu mėgina visiems apie jį pasakoti, bet aplink visi triukšmauja, garsi muzika, sunkusis vokiečių metalas kaip virbalai gręžia smegenis, niekas nenori klausytis tos merginos, aš irgi.

— Mergyt Pelyt, pašokim.

Pelytė — taip mane praminė tie nauji vaikinai. Tarsi niekas nežinotų, kad esu Džena. Trina pasakė, kad man septyniolika, kaip jai. Bet aš vis tiek atrodau paaugliškai. Čia jauniausia iš visų. Mane kviečiantis vaikinas su trumpa šukuosena ir tarsi ugnyje apsvilusiu veidu klausia, ar aš iš tikro pelytė, ar tik pažiūrėti taip atrodo, ir aš taip juokiuosi, kad negaliu net atsakyti, tad Trina atsako už mane: „Daug žinosi, greit pasensi.” Trina šoka su manim, ji šaiposi, kokia aš nerangi, apsvaigusi, nors žolės kartu su visais ir nerūkiau, tiktai šiek tiek išgėriau iš plastikinės stiklinės, — man neramu, kad esu taip toli nuo namų. Rokeris važiavo mylių mylias siaurais keliukais, aš šiame užmiestyje nebuvusi, namų aplink nedaug ir labai tamsu. Mėnesienoje matyti ežeras, kuris dieną jau tirpsta, bet prie kranto dar pilna susigrūdusių aštrių lyčių. Name irgi šalta, šilčiau tiktai prie visu galingumu įjungtų elektrinių šildiklių, spiralės skaisčiai raudonos. Vaikinai mėgino užkurti ugnį dideliame židinyje, bet jame beveik vien šiukšlės, pliauskos šlapios, viskas daugiau rūko, negu degė, tikriausiai ir kaminas užsikimšęs, tad dūmai susikaupė kambaryje, teko atidaryti langus ir duris, pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, matyt, kuris nors per skubą išdaužė langą. Trina duoda man dar vieną zombių kolos, sako, joje daugiausia degtinė, tad mums kaip tik, nes jei kas vėliau pauostytų, pavyzdžiui, Trinos mama arba mano teta su dėde, tai daug sunkiau užuosti negu kitus stipraus kvapo gėrimus.

— O jeigu jau taip atsitiktų, Pelyt, tai jau prašau manęs neminėti, gerai?

Trina suka man riešą tarsi žaisdama, bet man iš tikro skauda. Vienas Džilo Ratkės draugų — akys it kokie prožektoriai, nuo jo sklinda karštis kaip nuo tų raudonų šildiklių, — nori šokti vienu metu su manim ir Trina, bet mano kojos neklauso, tad kambaryje klykdami iš juoko strakalioja tik juodu su Trina.

Galva svaigsta, norėdama sustabdyti tą sukimąsi, atsigulu ant pristumtos prie sienos sofos ir užsimerkiu. Smegenyse kažkas zvimbia kaip elektra. Imu nerimauti, juk galiu apsivemti, ta zombių kola tokia stipri. Jeigu vemsiu, Trina ims bjaurėtis manim, vaikinai juoksis, bus baisi gėda. Viena mergina, atrodo Adra, pridėjo man prie kaktos ranką ir pasakė, kad nekaip atrodau, paklausė, kiek man metų, kas mane čia atsivedė, bet Trina jai atrėžė: atšok , Pelytė kieta.

Adros jau nematau. Ji susinešė su vienu lebanoniečiu ir kažkur dingo.

Košmaras: du girti vaikinai mėgina nuimti briedžio galvą, kuri kabo ant sienos virš židinio. Buvau apžiūrėjusi tą galvą, ji man atrodė kaip gyva. Gražūs ragai — išsišakoję kaip koks medis. Stiklinės akys įsmeigtos į mane. Kadaise buvau gyvas kaip tu. Dabar tavo eilė.

Vienas įkaušusių vaikinų baksnoja į tą galvą žarstekliu, tarsi pultų briedį, klykauja ir trypia kojomis, galiausiai galva su gražiaisiais ragais atsikabina ir drebiasi ant grindų. Visi pamišėliškai kvatojasi, garsas klaikus kaip hienų. Tik Džilas Ratkė sutrikęs, nes esam jo senelių name ir jis nenori, kad viskas būtų suniokota.

Vėliau Trina su Doloresa įnirtingai pakvaišusios šoka. Vaikinai įdėmiai stebi. Nematytas vaikinas su durklo tatuiruote ant rankos pasilenkia prie manęs, vadina Pelyte ir stengiasi pastatyti mane ant kojų, bet man vis dar silpna.

Skustagalvis vaikinas sako:

— Neturiu noro. Ji per jauna.

Kaip tik tada pastebiu, kad dingusi ne tik Adra, bet ir kitos vyresnės merginos. Ir kai kurie vaikinai. Pirma čia kas nors nuolat įeidavo ir išeidavo, bet dabar telikę keli vaikinai. Taigi dabar kambary tik mudvi su Trina ir tie nepažįstami vaikinai. Nėra Rokerio, nėra Džekso Jardmano. Mėtosi vienas kitas sulaužytas daiktas. Dvokia degančiom šiukšlėm. Akys ašaroja nuo dūmų. Lauke pasigirsta motociklo riaumojimas, ir aš pagalvoju: Štai ir Krou, Krou parveš mane namo. Ko gero, visą tą laiką laukiau Krou ir galvojau, kaip jis parveš mane namo. Nors ir žinau, kad Krou čia nepasirodys. Žinau, kad Krou neveš manęs namo. Kodėl Rokeris išvažiavo, argi ne jis turėjo mus parvežti?.. Nors ir šalta, Trina šoka basa. Ji tik su berankove palaidinuke ir džinsais. Madingos kaulėtos kojos. Pastaruoju metu Trina auginasi plaukus, jie pelenų spalvos, su rudomis ir raudonomis sruogomis. Jos veidas blizga kaip išteptas aliejumi, tai prakaitas, šokdama ji blaško galvą į šonus, tarsi norėtų nusilaužti sprandą, skausmingai grąžo savo liesas rankas. Vokiečių roko grupė groja vis garsiau, o Trina šoka vis smarkiau, tarsi purtoma elektros, ji negali sustoti.

Paskui Trina suklinka, vaikinai kelia ją. Neša į gretimą kambarėlį, ji klykia ir spardosi, tarsi tai būtų žaidimas. Trumpaplaukis vaikinas girtomis akimis ir burna, labai panašia į paršiuko, mėgina pakelti mane, jis vadina mane Pelyte ir taip skaudžiai suspaudžia kairę krūtį, kad net sudejuoju iš skausmo. Vaikinas, vardu Rosas, nori jam padėti, bet staiga mane supykina, kažkas karštas ir rūgštus kyla gerkle, žiaukčioju, spjaudausi ir kosiu, vaikinai pasibjaurėję greitai paleidžia mane, drebiuosi ant sofos, paskui ant grindų.

Grindys vėsios, spaudžiu prie jų degantį veidą. Vis nesiliauju kosėti. Mano plaukuose kažkas lipnaus. Ir ant mano megztuko su pynėmis, kurį per Kalėdas padovanojo teta. Džinsų priekis perplėštas. Vienas batas nusmukęs. Stengiuosi nuropoti kur nors, pasislėpti. Už poros žingsnių mėtosi aplūžusi briedžio galva, ji be vienos akies. Girdžiu, kaip Trina šaukia. Vaikinai patenkinti rėkauja ir kvatojasi. Labiausiai mane gąsdina tas hieniškas juokas. Kliuvinėju, stengiuosi neišsitiesti ant grindų. Aš tarpdury, matau, kad Trina nuoga ant grindų, ant nešvaraus kilimo, iš visų jėgų spardosi, vaikinai palinkę virš jos, ji verkia, iš tikro verkia. Aš sakau: