Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

38 kalibro revolveris! Aš pritrenkta. Prie ežero, tą vakarą namelyje, visas tas valandas, kol ten buvau...

— Tu nežinojai, Džena? Juk taip?

Ne akimis, nes nepasitiki manim, dėdė Dvaitas šypsosi tik lūpomis. Jis tarsi suteikia man progą pasakyti ką nors, kuo galėčiau pasiteisinti.

— Ne, dėde Dvaitai, nežinojau.

— Kaip manai, ar tavo draugė Trina žinojo?

Dėdė Dvaitas turi galvoje revolverį. Ar Trina žinojo? Staiga mane apima įniršis, nirštu ant Trinos.

Ar ji žinojo, ar nežinojo? Net jei žinojo, vis tiek nekreipė dėmesio.

Tie vaikinai tikrai kieti, vyresni...

Kur tik Trina Holand ten ieškok bėdos.

Ką man pasakyti dėdei, kad manim tikėtų? Vėl tikėtų? Manim? Nors jį apvogiau, melavau jam. Užgavau jį.

Šluostausi akis ir sakau:

— Ji nebuvo mano draugė, dėde Dvaitai. Aš pati kalta, kad ja pasitikėjau.

Manau, tai teisingas atsakymas. Dėdė, atrodo, irgi taip mano. 21

Kita staigmena; mane aplanko tėtis.

Tris dienas tėtis ketina praleisti Naujajame Hampšyre. Nors dabar labai užsiėmęs — karštos dienos, savo darbus balandžio kalendoriuje jis susitvarkė taip, kad tris dienas galėtų praleisti Naujajame Hampšyre. (Makarčiai kvietė tėtį apsistoti pas mus, bet jam geriau etnografinis keturių žvaigždučių „Butrikas“ už dvidešimties mylių Hanoveryje.) Tėtis atrodo senesnis, smakras ryžtingesnis, jo akys dėmesingos ir atsargios, tiria mane, bet jis įdegęs, o plaukai tamsesni, tik kelios gražios sidabrinės sruogos. Kai susitikom pirmą kartą, jis mane stipriai apkabino, to ir galima tikėtis iš tėvo, nemačiusio dukros mėnesius, bet jo rankos, mane apglėbusios, kaip medinės ir šaltos, tarsi nebūtų tikras, kas aš.

Bet vis tiek — tėčio glėbys. Mano akyse renkasi ašaros.

Tarsi būčiau jautri, nors tokia juk nesu.

Hanoverio oro uoste tėtis išsinuomojo BMW, mudu lėtai apvažiuojam aplink Jaro Leiką, paskui pasukam prie Baltųjų kalnų papėdės. Vakarieniaujame „Butrike”. Kitą dieną pietaujame Jaro Leiko „Elinge”. Daugiausia kalba tėtis — pasakoja apie La Cholą, naują namą, naują šeimą, apie kelias sėkmingas keliones į užsienį. Užuot murmėjusi: Tai gerai, tėti, arba Oho, tėti! aš paprasčiausiai tyliu.

Ir juokingiausia — kuo daugiau žmogus kalba, tuo mažiau ką pasako.

Mes daug ko neliečiam, pavyzdžiui, nekalbam apie mamą, avariją, atsitikimą Jaro Leike. Tarsi būtume du neregiai, kurie apgraibom ieško vienas kito, bet neranda. Tėtis stengiasi atvirai nesipiktinti ir nesibjaurėti dukra, kuri vėl prisidirbo.

Gal jam norisi stverti mane ir papurtyti, smarkiai. Kaip sugriebė ir purtė Teritauno reabilitacijos klinikoje.

Tai buvo paskutinis mūsų susilietimas. Prisimenu.

Mes važiuojame greitkeliu už kelių mylių nuo Jaro Leiko. Nesvarbu, kur esame, svarbu, kad vienu du. Tėvas, duktė. Kaip sakė Krou? Tėvas visada yra tėvas, nieko čia nepakeisi. Tėtis užsimena apie mano persikėlimą į La Cholą, nieko naujo, aš įsispraudžiu giliau į sėdynę ir tyliu. Vėliau tėtis sako, kad reikėtų apsilankyti pas tikrai gerą psichiatrą — ne psichologą, ir aš vėl tyliu.

Laukiu, kol tėtis paklaus apie daktarę Frir. Bet gal jis pamiršo jos pavardę. Gal teta su dėde jam net nesakė, kad lioviausi pas ją lankytis. Ir kodėl lioviausi.

— Ir dar, Džena. Reabilitacija.

— Reabilitacija? Kokia reabilitacija?

— Mieloji, tu pati žinai kokia. Paprasta.

Tėtis važiuodamas nori paimti man už rankos ir spustelėti, bet nepataiko, tik paliečia riešą.

Nusigąstu. Nesuprantu, ką jis turi galvoj. Narkotikus?

— Bet... aš nevartoju narkotikų, tėti.

Tėtis garsiai nusijuokia.

— Klausyk, Džena, juk čia aš, tavo tėtis. Makarčiai gal ir mano, kad tau nėra jokios rimtos bėdos dėl narkotikų, bet juk mudu žinom geriau, ar ne?

Tėtis šypsosi sukta kreiva šypsena, tarsi būtų kietuolis, kuris kuo puikiausiai perkandęs slaptą prisidirbusios narkomanės penkiolikametės gyvenimą. Per mano smegenis praūžia liepsna.

— Tėti, aš juk sakiau, kad narkotikų nevartoju. Tikrai nevartoju.

— Tai kodėl per Kūčias tave prireikė vežti į ligoninę ir plauti skrandį? Kodėl prieš pusę mėnesio buvai vakarėly su narkotikų prekeiviais? Kol jie užsimanė tavęs ir...

Tėčio koja spaudžia mašinos greičio pedalą. Jau važiuojame maždaug šimto kilometrų per valandą greičiu. Dešinėje — vakarinis Maskomos ežero pakraštys. Aš jaudinuosi — priekyje tikriausiai tiltas. Tėtis per pietus išgėrė du martinio. Ta sukta baikšti šypsena jo įdegusiame veide. Turbūt nori paklausti: Ar tu užsiėmei seksu su tais narkotiką prekeiviais? Ar tu dar mergaitė?

Mano pirštai suspaudžia durelių rankeną. Širdis taip daužosi, kad negaliu blaiviai galvoti.

Tuo metu suskamba tėčio telefonas. Skambina iš jo įstaigos Niujorke. Kažkas atsitiko, kažkokia nesėkmė, susijusi su derybomis Pekine.

Tėtis tą popietę išvažiuoja į Niujorką. Dviejų dienų Naujajame Hampšyre jam per akis.

Tada atsitinka tai.

Balandžio pabaigos popietė, šilta, dulksnojanti diena, padariau klaidą, kad išėjau iš mokyklos viena, o vos išėjusią už tvoros mane staiga tarsi iš žemės išdygę apsupa vaikinai. Atrodo, lyg būtų laukę manęs. Rokeris, Rastis, Džeksas Jardmanas. Rokeris ir Džeksas aukšti, grėsmingi. Vienas jų įsiremia man į nugarą, kitas pasilenkia man prie veido, išsišiepia.

— Mergšė skundikė, užtraukei bėdą mūsų draugams. Dabar pati prisišaukei bėdą. — Džeksas Jardmanas lūpomis čiulpsi orą ir grėsmingai dėbso į mane.

Prasispraudžiu pro juos ir greitai nueinu. Nesakau jiems nė žodžio, žiūriu tiesiai. Žinau, nereikia bėgti, nes taip tik paskatinčiau juos vytis — kaip šunis. Drąsinuosi: Jie nieko man nedarys. Jie nelies manęs.

„Skundikė“ — čia vienas gražesnių žodžių, jie dar ne taip mane išvadina.

— Ei, šikniai, traukitės.

Tai Krou — ant savo motociklo.

Jis sustabdo skersai slystantį motociklą, nušoka nuo jo ir piktai rėkia ant savo draugų, turbūt jau buvusių. Aš gerokai išsigandusi. Drebu ir vos valdausi, kad nepravirkčiau. Vaikinai šaukia vieni ant kitų, ima stumdytis.

Tai, kas atsitinka — padrika, neryšku.

Mes šalia mokyklos, viskas atrodo keista, tarsi vaizdai iš televizoriaus būtų išsilieję į tikrą gyvenimą.

Iš pradžių Krou ir Rokeris stumčioja vienas kitą. Paskui ima trankytis kumščiais. Rastis kaip koks mažas klastingas šuo sėlina, ketindamas pulti Krou iš nugaros, bet Krou staiga pasisuka ir smarkiai jam trinkteli. Džeksas stengiasi suduoti Krou iš už Rokerio nugaros, bet staiga pats atsiduria ant žemės, atrodo apstulbęs. Rastis traukiasi susiraukęs ir susirietęs, tarsi jam skaudėtų. Krou pataikė Rokeriui į veidą ir sukruvino nosį. Rokeris įniršęs spiria Krou į kojas, Krou taip jam žiebia, kad šis netenka pusiausvyros ir žnekteli ant žemės. Rokeris su Džeksu stojasi. Rastis pūkščia pro burną, traukiasi. Krou piktas ir įsikarščiavęs, artinasi prie jų iškėlęs kumščius, bet šie nebenori daugiau muštis.

Krou sėda ant motociklo, kuris visą tą laiką birbė prie šaligatvio, ir privažiuoja prie manęs. Jis sunkiai kvėpuoja, veidas išraudęs ir prakaituotas. Iš jo kairės šnervės teka plona kraujo srovelė, ant juodos odinės striukės priekio keli kraujo lašai. Jis šypsosi man.

— Nagi lipk, cherie. Išvešiu tave iš čia.

Pasakau Krou, kad negaliu važiuoti ant motociklo.

— Kodėl?

Tiesiog negaliu. Bijau.

Krou juokiasi, panašiai kaip tėvas.