Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

— Perkūnėlis, juk ir aš bijau. Bet tai man netrukdo. Lipk. Po avarijos , baisiosios avarijos, aš nebegaliu. Negaliu.

Bet vis tiek — užsimerkusi, tarsi šokčiau nuo aukšto skardžio į vandenį, — užsėdu ant motociklo. 22

— Stipriai laikykis, cherie.

Oi! Oi! Oi! — man užima kvapą, į veidą plūsta vėjas.

Apkabinu Krou per liemenį. Laikausi už Krou, laikausi už jo, kaip dar už nieko gyvenime nesilaikiau.

Krou su savo kruvina odine striuke, džinsais ir baikerio batais. Krou su gyvatės tatuiruote ant riešo šypsosi vėjui tarsi draugui, nieko nebijo.

Pašėlęs važiavimas. Važiavimas pažįstamomis gatvėmis, kurios staiga tarsi svetimos, lyg matytum jas pro kitą teleskopo galą, greitai lekiančias pro šalį. Oi! Oi! Krou pasuka, guldo motociklą prieš vėją, ir mes greitai nutolstam nuo mokyklos ir gyvenamųjų rajonų. Mes kelyje, palei jį iš vienos pusės driekiasi nedirbama žemė, neseniai išsprogę gluosniai, jie susilieja į skriejančią pasakišką žalumą. Nespėjus man net susigaudyti, atsiduriam prie medinio tilto ir greitai jį drebindami perlekiam kažkokį upeliuką, saulės spinduliai žiba jame it sudaužytas stiklas.

— Tu sveika, cherie? Gal jau nori sukti atgal?

Aprūdijusiame veidrodėlyje, kuris apsitraukęs rūdimis, matau Krou veidą, jo besišypsančias akis, jos ieško manęs. Greitai atsakau Krou, kad nebijau, atgal sukti nenoriu.

Vėliau aš suabejosiu — gal Krou ne visada atsimena mano vardą.

Vaikinui, kuris pažįsta begales merginų ir moterų, paprasčiau vadinti jas chėrie.

Bet dabar man tokių minčių nekyla, sėdžiu susigūžusi už Krou, stengiuosi atgauti kvapą ir žvalgausi ašarojančiomis nustebusiomis akimis.

Kaip mes arti žemės! Kaip arti vėjo, prie apačioje lekiančio asfalto! Kokia plati vairuotojo sėdynė prieš mane, odinis balnas, kurį nevykusiai spaudžiu keliais. Atrodo, perplyšiu pusiau. Ir tas galingas variklio garsas, verčiantis mano širdį lenktyniauti. Ir verčiantis sukąsti dantis. Atrodo, kad Krou — juoda liepsna, lekianti per laukus, o aš nešama jo kaip patiklus vaikas, mano plaukai draikosi vėjyje, iš akių teka ašaros. Neturiu laiko pagalvoti apie kitas merginas, kurios taip pat važiavo už Krou nugaros ant šio motociklo, ar jos irgi buvo taip įsikibusios į jį, besistebinčios savo drąsa. Neturiu laiko pagalvoti: Ar jos irgi ji mylėjo? Ar buvo tokios pat laimingos kaip aš?

Tas pašėlęs važiavimas. Noriu, kad jis niekad nesibaigtų.

Sunkiausia priprasti prie dangaus virš galvos. Mano akys nejučia vis krypsta aukštyn, tarsi kas būtų negerai: sėdžiu mašinoje, kuri be stogo. Mašinoje, kuri neturi šonų, saugančių mane ir vairuotoją. Nėra laiko pagalvoti: Ar aš bijau? Ar aš išsigandusi? Viskas taip greit, kad žodžiai nepasivytų.

Balandžio pabaiga, viskas nusidažę žalsvu švytėjimu. Ore sodrus kvapas. Mes ant tuščio greitkelio, kuris bėga po mumis kaip upė.

Tas pašėlęs važiavimas, noriu, kad jis niekad nesibaigtų. 23

— Stenkis pamatyti, cherie. Nesistenk prisiminti.

Užsimerkiu. Tiek kartų stengiausi prisiminti, bet dabar pirmas kartas, kai pamėginsiu pamatyti.

— Eik. Nesustok. Prilaikysiu tave.

Drožlių takas po mano kojomis spyruokliuoja. Kai tąkart buvau čia lapkričio mėnesį, takas vietomis buvo apsitraukęs sniego luobele, pakraščiuose purvas. Šiandien oras svajingas, saulė tai išlenda iš po plonyčių debesų, tai vėl po jais pasislepia. Kai nulipom nuo riaumojančio motociklo, girdėti, kaip čiulba paukščiai.

Raudonsparniai strazdai, pulkai jų švendrynuose palei Sabalo upelį.

Pasakiau Krou, kad ši vieta man nekelia malonių prisiminimų, tas takas, vingiuojantis palei Sabalo upelį, tas pėsčiųjų tiltas palei geležinkelio bėgius, tąkart čia išsigandau ir nepajėgiau jo pereiti.

Krou tuojau pat atsakė:

— Štai ten ir eisim.

— Nemanau...

— Taip, chėrie. Mes šiandien pereisim tą tiltą.

— Bet...

Aš jam pasakojau apie Tapan Zi tiltą. Kas ten atsitiko, ką mačiau, na, juostoje priešais mamos mašiną.

Krou nusipurto. Tarsi tiltai ir jam keltų baimę.

Tyliai sakau:

— ...vis nesiliauju galvoti, kad ir aš turėjau ten žūti. Kartu su mama.

Tie žodžiai man išsprūsta nevalingai. Niekad nesu jų ištarusi garsiai.

Tikiuosi, kad Krou užginčys, guos, kaip darytų kiekvienas suaugęs. Bet Krou tik sudreba, tarsi paliestas kokio prabėgančio šešėlio.

— Daugelyje vietų jaučiausi taip pat.

Krou balsas liūdnas, sykiu šiurkštus ir pavargęs. Vadinasi: Neklausinėk. Dar ne laikas.

Krou veda mane taku, laiko mano ranką savo delne. Turiu užsimerkti. Taip stengiuosi pamatyti, kas tada buvo ant tilto prieš avariją. Bet aš sukčiauju. Šiek tiek matau pro blakstienas — neryškų kontūrą.

Greitai teka upelis, jis spindi saulėje. Kitapus pelkės. Jau einam apie dešimt minučių, Krou paliko motociklą aikštelėje prie tako.

Kažkur čia sutikau Krou pirmą kartą. Tada dar buvau naujokė Jaro Leike. Raukiausi ir šlubavau iš skausmo — tada sumaniau pabėgioti, nors dar nebuvo laikas. Žinai, kaip tu atrodai? Kaip žmogus po automobilio avarijos.

Nenoriu prisiminti, kaip tada nepasitikėjau Krou. Kaip norėjau rėkti, leistis bėgti, jeigu tik jis imtų artintis.

Dabar Krou laiko man už rankos.

Jo pirštai stiprūs ir šilti, gniaužia man plaštaką.

Vėl grįžta blogi prisiminimai. Pamiršau, koks platus šioje vietoje Sabalo upelis, kai į jį įteka kitas upeliukas. Koks bjaurus tas senas tiltas, išpurkštas grafičiais.

Krou pamato, kad aš prasimerkusi, ir subara:

— Ei, mergyt, juk tarėmės, kad stengsies pamatyti mintyse. Daro iš viso to žaidimą. Krou žaidžia, kai tiktai gali, tad jei nepasiseks, nebus gaila.

Blogi prisiminimai grįžta. Prie tako kelio ženklai.

MOTOCIKLAMS DRAUDŽIAMA

DVIRAČIUS TIK VESTIS

VADELIOTI DRAUDŽIAMA

ATSARGIAI — TRAUKINYS!

— Aš bijau...

— Tai kas?

— Apsigalvojau, aš jau nenoriu...

— Cherie, eik toliau. Užsimerk. Mes einam ant tilto. Pereisim jį.

— Gabrieli, aš manau, kad...

— Gabrielis? Kas jis toks? Tu manai, kad pažįsti Gabrielį?

Krou juokiasi. Nelabai suprantu — iš ko.

Prisimenu, kaip Gabrielių jį vadino ta kerinti spalvinga Klodetė. Erzino jį, ir tai atrodė žiauru. Ir ta išraiška Krou veide, palaužta ir niūri. Tokio jo veido nesu mačiusi.

Nedrįstu klausti Krou apie Klodetę. Kaupiu drąsą paklausti bent apie Triną.

— Nesustok, cherie. Čia mažas kalniukas. Aš tavo vedlys. Kaip neregio šuo, Gabrielis.

Nervinuosi. Pro primerktas akis matau taką įkalnėn, toliau kokio pusantro metro aukštyje pėsčiųjų tiltą. Staiga man visa tai nebeatrodo gera mintis, gailiuosi, kad sutikau pamėginti.

— Džena! Einam.

Vadinasi, Krou žino mano vardą. Kai nesu cherie.

— Kai tik prieisim tiltą, iškart jį ir pereisim. Jokių prieš ir joki už.

Mane suima juokas, matyt, Krou to ir siekė. Tuo savo žaidimu jis nori man pagelbėti.

Bet vis tiek bijau. Negaliu išbūti užsimerkusi, tas tiltas jau visai arti...

— Kai buvai čia aną kartą ir negalėjai pereiti tilto... kaip manei — kas atsitiks?

— Nežinau... Gal kad atvažiuos traukinys...

— Taip, traukinys gali atvažiuoti, žinoma. O kas tada?

— Traukinys gali atvažiuoti tada, kai aš ant tilto. Man dar neperėjus.