Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

— Ir kas tada?

— Aš... nežinau.

— Traukiniai čia važinėja visą laiką, tiesa? Bet tik bėgiais.

Tiesa. Ko gero, apie tai nepagalvojau.

— Kuo tu tokia ypatinga, Džena, kad tiltas turėtų sugriūti kaip tik tada, kai ant jo atsistosi?

— Ne... nežinau. Aš tik bijau tiltų.

— Kito tilto, to didžiojo, kurį vis prisimeni. Ne šito mažo tiltelio.

Krou tvirtai spaudžia man ranką. Jo balse girdėti tas pats tonas, kurį pajutau jam kalbantis su tėvu. Staiga atsiduriame ant aikštelės virš upelio. Ji tokia pat siaura, kokią ir prisimenu. Ir lentos tokios pat senos ir pažiūrėti papuvusios. Mums iš kairės plieniniai bėgiai, gal per pusantro metro virš mūsų. Kvepia šlapia mediena, apačioje po kojomis bauginamai šniokščia vanduo. Pavasaris, tirpsta sniegas ir pilasi liūtys, tad Sabalo upelis kaip niekad patvinęs.

Ne upelis, o tikra upė. Tokia gili, kad galėtum net nuskęsti.

Tačiau Krou ragina mane eiti. O aš negaliu.

— Cherie , nėra jokio traukinio. Patikėk. Matau į abi puses: Traukinio nėra.

Netikiu juo. Jis net nepažiūrėjo. Jis šaiposi iš manęs, tokia jam atrodau mažvaikė.

Ir esu mažvaikė, niekada nesuaugsiu. Niekada neįveiksiu šito tilto. Niekada nepamatysiu, kas yra ant to tilto, niekada nepereisiu į kitą pusę.

Krou sako:

— Tegu ji pereina per tave, Džena.

— Kas pereina?

— Baimė.

— Ji nepereis. Ji įsikibusi į mane...

— Tapk perregima, kaip šviesa. Tegu ta baimė pereina kiaurai. Neleisk jai įsikibti.

— Negaliu...

— Aš pasidarau tuščias. Jei noriu pereiti.

— Tu? Kodėl?

— Kiekvieną sykį, kai tik rizikuoju, — su motociklu, tokioje vietoj kaip šita, su kitu žmogum, — aš bijau. Nes suprantu, kad gali blogai baigtis, galiu nukentėti.

Kietai spaudžiu Krou pirštus. Girdžiu, kaip jo balsas virpa, lyg prisiverstų tarti žodžius.

— Suprantu, kad gali nukentėti kiti žmonės. Ir to nekenčiu.

— Ko nekenti?

— To, ką mums daro pasaulis. Kai kuriems mūsų.

Jo balsas piktas, tūžmingas. Akimirką net bijau jo, to jo verdančio įniršio.

Krou lyg ir nenori daugiau atvirauti. Paskui tyliu ir kimiu balsu ima pasakoti:

— Mano brolis Polis žuvo trylikos metų — baisi mirtis. Buvau vaikas, vos dešimties. Tada gyvenome Meine. Motina dar buvo su mumis... dėl to ji ir paliko mus... aš dievinau brolį ir sekiodavau jam iš paskos, kai tik man leisdavo. Paskui Polį ir jo draugus. Vieną dieną jie šokinėjo, nardė senoje akmens skaldykloje už kokio pusantro kilometro nuo namų, tenai vietos vaikams nebuvo leidžiama žaisti. Vanduo visada būdavo šaltas, net vasarą. Ir gilu, tik kai kur kyšojo povandeninės uolos. Polis manė, kad žino, kur saugu nardyti, kur ne. Jis nėrė nuo kokių septynių metrų uolos, trenkėsi galva į aštrų akmenį ir... Viskas įvyko taip greit, staiga. Prieš minutę Polis dar šaukia mums nuo uolos, o kitą akimirką jau vandeny, po vandeniu, nejuda. Atrodė, kad jo kūnas bekaulis, kaip skuduras. Draugai bandė prie jo plaukti, gelbėti. Bet jie buvo tik paaugliai, išsigando. Liepė man bėgti pagalbos, ir aš bėgau, bėgau, bėgdamas verkiau... Greitai bėgti ir nepajėgiau.

Krou nusišluosto akis, nutyla.

Sakau, Krou, kad man labai gaila. Turėjo būti baisus košmaras...

— Taip ir buvo. Ir nesibaigia.

Dar nė vieno žmogaus nebuvau girdėjusi kalbant su tokiu kartėliu kaip dabar Krou. Nemačiau, kad kas būtų taip šluostęsis ašaras, jis išėjęs iš veido.

Ilgokai stovim tylėdami. Negaliu pasakyti nieko, kas nebūtų kvaila ir banalu. Spaudžiu Krou pirštus, lyg taip jį padrąsinčiau.

Paskui Krou paragina mane eiti su juo ant tilto. Vos galiu pažiūrėti į apačioje po kojomis tekantį upelį, vos per sprindį po lentomis, kurios atrodo supuvusios.

— Nežiūrėk, juk sakiau tau!

Krou suima rankomis mano galvą ir nykščiais švelniai užspaudžia man akis.

— Nustok galvojusi, kur dabar esi. Užmiršk mane. Nukreipk savo žvilgsnį į Tapan Zi tiltą. Mes iš čia nepajudėsim. Ramiai lauksim. Kol tu pamatysi.

Nors mano akys užmerktos, atrodo, kad blakstienos virpa, mirksi. Nieko nematau. Upelio šniokštimas po kojomis ausyse aidi lyg riaumojimas. Mane paralyžiuoja baimė, vis ryju seiles. Atrodo, burna visa pridulkėjusi. Mama persirikiuoja į kitą eilę, mes užvažiuojam ant Tapan Zi tilto. Tas tiltas man pažįstamas, bet labai platus. Ir Hudzono upė apačioje, irgi labai plati. Aš palinkusi prie skydelio, mėginu paleisti groti plokštelę, bet aparatas ją vis išstumia. Mudvi su mama apie kažką kalbėjomės, neprisimenu, apie ką, mano nuotaika irzli, nežinau kodėl, gana dažnai būnu tokios nuotaikos ir nesuvokiu priežasties, o mama stengiasi išsiaiškinti, suprasti, nori, kad jausčiausi geriau, bet tai panašu į prievartą. Pasipasakok man, Dženą, gal galiu padėti, bet aš nenoriu mamos pagalbos, man penkiolika metų. Dieve mano, aš nebe vaikas, susinervinu, kad plokštelė negroja, o juk viską darau gerai, spaudžiu „Išmesti” ir bandau iš naujo, staiga už stiklo kažkas šmėsteli, tiesiai mūsų juostoje priešaky, aiškiai matau: paukštis plasnoja plačiais rudais sparnais? Vanagas? Vanagas atrodo apsvaigęs, tamsi galva, dryžuota krūtinė, o uodegos plunksnos atrodo išsitaršiusios, lyg paukštis ką tik būtų atsitrenkęs į tilto atramas? Saukiu mamai, kad neatsitrenktų į tą vanagą, stveriu už vairo, pati nesuvokiu, ką darau, mama atstumia mane, stabdo mašiną, stabdo per smarkiai, mašina susimėto, ima slysti į turėklus...

Staiga matau. Daug aiškiau negu tada. Daug aiškiau, negu sapnuose. Mano akys stipriai užmerktos, Krou tebespaudžia man rankas, aš iš palengvėjimo verkiu: ant tilto kažkas vis dėlto buvo, tai ne vien mano vaizduotė, mama tai irgi turbūt matė, tą paskutinę baimės akimirką.

— Tai buvo vanagas, Gabrieli! Vanagas ant tilto.

— Vanagas?

— Jis tikriausiai atsitrenkė į atramas ir apsvaigo, bet atsipeikėjo ir nuskrido. Aš norėjau išgelbėti tą vanagą, aš... pasukau vairą... jis ten tikrai buvo, buvo iš tikro! Mama irgi turėjo jį matyti.

Krou apkabina mane, leidžia išsiverkti. Laiko mane apkabinęs ir ramina, kaip raminamas išsigandęs vaikas. Dar nė vienas vaikinas nebuvo manęs taip apkabinęs. Joks vyras. Aš verkiu taip, lyg mano širdis kraujuotų, ko gero, taip ir yra.

— Man reikėjo visiems pasakyti, ar ne? Kad mačiau vanagą ir pasukau vairą, na, kad mama dėl nieko nekalta...

— Aišku, ne.

— Ne... nereikėjo sakyti?

Krou atsako taip greitai ir ryžtingai, kad nustembu.

Krou veda mane per tiltą, laiko man už rankos. Jaučiuosi kaip suluošintas žmogus, iš naujo besimokantis vaikščioti. Tiltas vis dar baugina mane, vanduo šniokščia visai po pat nedailiai sukaltomis lentomis, jeigu sustočiau ir imčiau žiūrėti, ko gero, pasijusčiau užhipnotizuota, mane užvaldytų baimė, bet Krou ragina eiti.

— Traukinio nėra, juk matai.

Traukinio nėra, tiltas nesugriūna, ir staiga mudu jau kitoje pusėje.

Aš perėjau tiltą! Jaučiuosi apsvaigusi ir susijaudinusi.

Staiga man topteli: dabar galiu padaryti bet ką.

Šioje Sabalo upelio pusėje drožlių takas tęsiasi dar kokius du ar tris kilometrus, nematomas tarp pelkėto miško. Šiapus nėra nieko neįprasto, ir čia takas pažiūrėti visai toks pat. Švendrynuose čirškaujasi strazdai, virš galvos V raidės pleištu skrenda kanadinės berniklės. Juodakaklės juodai rudais sparnais antys, ne snieginės žąsys. Bet jos skrenda tokia pačia rikiuote, gražu.

Skrenda šiaurėn. Į žydrynę. Kur?

Krou sako:

— Matai, dabar pavasaris, tos berniklės migruoja į šiaurę. Jos mėgsta šaltesnį klimatą.