Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Mano akyse vėl telkiasi ašaros. Per baltą karštą jų miglą matau saulę, ji atrodo kaip už debesies, kuris permatomas kaip nėriniuotos užuolaidos.

— Klausyk, Džena, nepasakok niekam apie šiandieną. Tai bus mūsų paslaptis, gerai?

— Apie vanagą? Bet... jeigu tai tiesa...

— Supranti, tu net pati nežinai, kas yra tiesa. Jeigu ten buvo vanagas, tavo mama matė jį, tada viskas gerai. Tegu taip ir būna.

— Bet mano tėvas, jis kaltino mamą, kad ji...

— Ne. Per avariją tu nukentėjai, buvai sutrenkta. Tavo atmintis nepatikima. Tavo smegenys susijaukė, kaip per sapną. Supranti, aš irgi patyriau traumų, ir ne vieną. Kai ligoninėje geri vaistus nuo skausmo, smegenys susijaukia. Žmonės pripažįsta tokius dalykus, kurių niekad nedarė, tiktai sapnavo. Baisius dalykus, kurie sugriauna jiems gyvenimą. Žinoma, galėtum pamėginti pakeisti tėvo nuomonę, bet jis tikriausiai prisimins tai, kas jam labiau tinka. Tokie jau žmonės. Tu žinai, aš žinau. Tai mūsų paslaptis. Kaip mano tėtis. Jis Vietname matė baisių dalykų, gal ir pats darė baisius dalykus, bet jis to mėšlo nekrauna ant žmonių. Ir niekada nekraus.

Mane tai pritrenkia. Krou tikriausiai sako tiesą. Bet, pavyzdžiui, daktarė Frir elgtųsi kitaip. Ji prašytų papasakoti apie tą susižeidusį vanagą ant tilto, ką aš jaučiu dėl jo, ar verta apie tai sakyti kitiems ir taip toliau mėnesių mėnesius.

— Bet ar žmonės gali... pamiršti? Juk pamiršti... na, negerai.

— Jeigu apie ką nors nekalbi, dar nereiškia, kad pamiršai, Džena. Aš niekada nepamiršiu brolio. Niekas mūsų šeimoje nepamirš Polio. Bet mes apie jį nekalbam. Kam to reikia? Jis mūsų širdyje. Kaip tavo mama yra tavo širdyje.

Krou pasižiūri į laikrodį, jam laikas grįžti į miestą. Jam reikia dirbti, išvežioti baldus. Matau žalią susirangiusią gyvatę jam virš riešo, tamsius plaukelius ant odos. Noriu ištiesti ranką, paliesti tatuiruotę. Ji mane ir sulaiko, ir masina.

Krou vėl pereina tiltą, žengia dideliais žingsniais, lyg tai būtų smulkmena, nėra ko čia bijoti, jis tarsi pamiršo mane, mano baimę. Net neatsisuka pažiūrėti, ar sugebėsiu viena grįžti.

Žinoma, grįžtu.

— Gabrieli, tu išgelbėjai mane.

— Kas tas Gabrielis? Tu pati išsigelbėjai.

Turiu pabėgėti, kad jį pasivyčiau. Mane apima svaigulys. Šluostausi akis, bet juokiuosi.

Aikštelėje tik Krou motociklas. Iš tolo jis atrodo labai galingas, aptakus; iš arčiau pažiūrėjus nei naujas, nei blizgantis — išmargintas rūdžių. Odinė sėdynė sutrūkinėjusi ir nešvari; juodi rėmo dažai apsilaupę. Mane vėl apima svaigulys: aš važiuosiu su Krou, už jo nugaros, rankomis apsikabinusi per liemenį.

Galvoju — Krou užhipnotizavo mane.

Galvoju — Krou sugrąžino man gyvenimą.

Kaip padaryti, kad jis sužinotų, jog myliu jį? Aš nieko nemylėsiu taip, kaip myliu Krou.

Pamatęs mano išraišką, Krou nužvelgia mane taip, tarsi būčiau mažasis Rolanas, kuris triukšmauja ir prašosi užkeliamas ant pečių, linksminamas. Jis šypsosi, tarsi džiaugtųsi dėl manęs, džiaugtųsi, kad jaučiuosi geriau, bet, ko gero, pats nėra laimingas. (Krou akyse matau graudulingą melancholiją, liūdesio šešėlius paakiuose, jie net tamsesni nei jo tėvo.) Krou kone suirzta dėl manęs. Bet stengiasi to neparodyti.

— Aš tau, Džena, taip nepatikčiau, jeigu pažintum mane geriau.

Bet atpažįstu tave! Man norisi ginčytis su juo.

— Aš netikiu, kad...

— Paklausk savo draugės Trinos.

Tai negarbinga. Tai žiauri patyčia.

— Trina ne mano draugė. Jau nebe.

— Maniau, kad draugė. Tu nepaklausei manęs.

— Taip... nepaklausiau tavęs. Bet Trina ir tau pačiam patiko. Judu turit vienodas tatuiruotes...

— Ji tau taip sakė?

— Gyvatė. Žalia gyvatė. Ant tavo rankos.

— Aš ją turiu jau senų seniausiai. Trina nuėjo į prekybos centrą ir pasidarė saviškę tik pernai.

Krou nusijuokia, tarsi aš būčiau labai vaikiška. Jis dedasi ant galvos šalmą. Man skaudu, kad jis neprisileidžia manęs arčiau.

— Džena, kai baigsiu mokyklą, išvažiuosiu iš Jaro Leiko.

— Išvažiuosi? Bet...

Jaučiuosi tarsi jis būtų ištiesęs ranką ir sudavęs man.

— Išvažiuosiu į Kvebeką. Ten turiu begales giminaičių, dirbsiu su dėde, jis stalius. Be to... — Krou nutyla, žiūri į mane, — ...yra Rolanas.

Iš to, kaip Krou tai pasako, iš jo tono suprantu, kad kažkas negerai.

— Supranti, cherie, Rolanas yra mano sūnus.

— Kas? Kieno...

— Rolanas — mano sūnus. Aš jo tėvas.

— Jo tėvas?

Mano balsas kaip iš kokio animacinio filmuko. Aš pritrenkta.

— Klodetė, kurią matei tėvo dirbtuvėje, yra Rolano mama, ji išsiskyrusi. Susipažinau su ja prieš kelerius metus, kai vasarą buvau Kvebeke. Išėjom pasivaikščioti, paskui susidraugavom. Ji penkeriais metais vyresnė už mane, man atrodo, iš pradžių ji tik žaidė su manim. Paskui viskas pasidarė rimta... Šiaip ar taip, — staiga užbaigia Krou, — Rolanas yra mano sūnus.

— Tavo sūnus! Tu ir...

O aš maniau, kad Klodetė yra Krou sesuo!

Net buvo šmėkštelėjusi mintis, kad Rolanas — jo tėvo sūnus.

— Mes ne visada sutariam, Klodetė susitinka su kitais vyrais. Ji sako, kad negali manim pasitikėti. Ji dar nenori tekėti. Jai patinka vyrai, ji net su mano tėvu flirtuoja... pati matei ją. — Krou šypsosi, parodydamas, kad jam tai netrukdo, bet jo veide šmėsteli įniršis, kaip tada, kai mušėsi su Rokeriu. — Tai va, aš išvažiuoju. Klodetė gal ir bjauri, bet ji mano, kad berniukui reikalingas tėvas.

Visą tą laiką stoviu per kokį metrą nuo Krou, žiūriu į jį išplėtusi akis nė nekrustelėdama. Tvenkiasi ašaros. Noriu ginčytis. Tu esi daug geresnis žmogus už Klodetę! Tu esi pats geriausias Žmogus iš visų mano pažįstamų.

Noriu ginčytis, kad tai labai neteisinga. Krou išvažiuos iš Jaro Leiko, aš jo niekada nebesutiksiu.

Krou išdykaudamas sako:

— Dabar tu jau moki pereiti tiltą, Džena. Tai kam verkti?

— Aš nenoriu, kad tu išvažiuotum, Gabrieli. Prašau.

Krou jau kone segasi savo šalmo dirželį po smakru, bet staiga apsigalvoja ir uždeda šalmą man ant galvos.

— Čia tau, chėrie. Dėl visa pikta.

Šalmas ant mano galvos tikriausiai atrodo juokingai, jis man per didelis. Jo kraštai man po smakru. Krou juokiasi iš manęs, aš apsvaigusi. Jis suspaudžia mano veidą delnais. Akimirką pagalvoju, kad nykščiais užspaus man akis kaip virš upelio, bet jis pasilenkia ir pabučiuoja mane.

Bučinys šiltas, į lūpas. Ir lengvas kaip plunksna.

— Aš visada buvau tavo draugas, chėrie. Pati žinai.

Bet, Krou, noriu ginčytis, aš myliu tave.

Vis dėlto kuo ramesniu balsu sakau jam:

— Aš irgi visada būsiu tavo draugė, Gabrieli. Amžinai. 24

Atrodo, aš noriu gyventi, mama. Noriu gyventi amžinai! 25

Dženą! Dženą!

Bėgdama girdžiu ją. Bėgdama lauko taku girdžiu ją. Per paskutinį pusmylės bėgimo ruožą girdžiu ją.

Dženą! Pro tvinksintį ausyse kraują girdžiu ją, jos balsas tolimas, girdėti net per kitų įnirtingus riksmus.

Pirmoji bėgikė kerta finišo liniją, su bronziniais marškinėliais ir šortais, Jaro vidurinė. Antra bėgikė irgi finišuoja, tamsiai raudona iš Kanaano vidurinės. Trečia bėgikė — viena mūsiškių. Ir ketvirta — aš.

Iš dešimties. Ketvirtoji vieta!

Suprakaitavusi gaudau orą kaip šuo. Šlubuoju, mano plaukai užkritę ant veido, paskutiniame ruože atsilikau, bet vis tiek aš tokia laiminga.