Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Auklėtoja Terikot išsiveda mane į koridorių ir klausia apie kepuraitę:

— Kodėl, Dženifere? Ar yra kokia nors priežastis, kodėl visada nešioji tą kepuraitę?

Jos pilkos padūmavusios akys įtarios. Gal ją perspėjo direktorius Godaras arba kiti. Ji aiškina man apie mokyklos aprangos taisykles. Berniukams patiktų nešioti beisbolo kepuraites su nusuktais snapeliais, todėl apskritai negalima būti su kepurėmis, skrybėlaitėmis ar skaromis. Ta taisyklė mokyklos vadovybės patvirtinta jau labai seniai.

Aš nešioju savo nutrintą jūreivišką kepuraitę. Ir nešiosiu. Taip ir pasakau auklėtojai — mano galva buvo nuskusta, mano kiaušas buvo prapjautas, nes į smegenis išsiliejo kraujas, galvos oda visa nusėta bjaurių randų, kurių plaukai neuždengia, — mano balsas tylus, kalbu greitai. Auklėtoja gal net nelabai sugaudo žodžius, net palinksta prie manęs. Labai nemaloni akimirka, jai manęs gaila, tikriausiai girdėjusi apie mane, kodėl apsigyvenau pas tetą, kodėl persikėliau į Jaro Leiką iš privačios Teritauno mokyklos, kokia čia esu vieniša, nelaiminga. Pagaliau ji man sako:

— Dženifere, aš labai atsiprašau. Nežinojau. Žinoma, jeigu tik tau smagiau, nešiok tą kepuraitę.

Ir guosdama paliečia man ranką Atsargiai. 15

Kita paslaptis. Niekas jos nesužinos.

Miestelio telefonų knygoje radau du įrašus:

Sent Krua, Rolanas

Elnių Salos gatvė 655, Jaro Leikas

Sent Krua, Rolanas

Stalius ir vitrinų meistras

Didžioji g. 39, Jaro Leikas

Jaro Leiko ir jo apylinkių žemėlapyje susiradau Elnių Salos gatvę — ji miestelio šiaurėje. Tas rajonas man nepažįstamas. Teta su dėde draugų ten, atrodo, neturi. Spalio pradžioje vieną vėjuotą ir lietumi grasinančią šeštadienio popietę dviračiu numinu kokius tris kilometrus į Elnių Salos gatvę, paskui dar kokį kilometrą, kol randu Krou namą — ir nustembu. Tai kone kaimas, namai nedideli, mediniai, stovi ir vežiojamųjų namelių ant betono blokų. Krou namas aptriušęs, pasislėpęs už nuskurdusių pušelių, iki jo veda išduobtas keliukas. Naujajame Hampšyre — ruduo: skaisčiai raudonuoja žagreniai, švyti rykštenės, šviečiant saulei vaizdas nuostabus, bet šiandien užeina debesys, paskui vėl saulė, vėl debesys, pučia vėjas. Priešais Krou namą yra pieva, kurioje ganosi palšas arklys įlinkusia nugara, o vienintelis jo bičiulis — ožys skysta barzdele. Apžergusi dviratį keliuko pradžioje matau, kad arklys su ožiu įdėmiai stebi mane. Viliuosi, kad iš už namo staiga neišnirs Krou arba neatžingsniuos gatve.

Štai kur tu gyveni, Krou.

Elnių Sala — labai jau romantiškas išmušto ir duobėto asfalto gatvės pavadinimas užmiestyje, jau prasidedant kalvoms, toliau nuo pasiturinčiųjų. Taigi Krou gyvena Baltųjų kalnų papėdėje. Vargšai baltieji — topteli galvoje, čia apsigyvenusi tą vertinimą girdėjau ne kartą. Ir dar blogesnį — vagonėlių šiukšlės.

Teritauno mokykloje beveik visi mokiniai buvo iš tos pačios aplinkos, tiesa, buvo kelios turtingos mergaitės, keletas net tikrai turtingų. Jaro mokykloje — net keista — tikra maišalynė: „narkai”, moksliukai, vagonėlių šiukšlės.

Krou su šeima gyvena ne vagonėlyje, bet šitas Elnių Salos rajonas — vagonėlių teritorija. Pagalvoju: Tu neturtingas! Tu nesvarbus.

Man gėda dėl tokios minties. Mama mane ne taip auklėjo. Bet Krou mane įžeidė ir turiu atsiteisti. Gana žiaurus kerštas, bet tai viskas, ką galiu sau leisti.

Tuo metu gauruotas juodas ožys atbidzena prie tvoros pasižiūrėti į mane iš arčiau. Jo akys pilkai šviečia, o vyzdžiai siauri it brūkšneliai. Kaip keista! Staiga, iškišęs galvą pro tvorą ir pasukęs mano pusėn, jis prasižioja ir garsiai valdingai subliauna. Tarsi sakytų: Ei, aš alkanas. Pašerk mane. Sunerimstu, kumelė irgi atrisnoja. Kas nors name mane tikriausiai jau pastebėjo.

— Tai kad aš nieko jums neturiu, atsiprašau!

Skubiai nuvažiuoju šalin. Nenoriu, kad kas pamatytų. Man įkandin skamba garsus nusivylimo kupinas meee.

Puskelėje į namus dangus patamsėja ir ima pilti lietus. Kai įsuku į Plimuto gatvę, mano flaneliniai marškiniai, megztinis, džinsai ir jūreiviška kepuraitė jau kiaurai permirkę. Bet aš šypsausi. Nežinau kodėl, bet šypsausi. Kai varvėdama įeinu į virtuvę, teta Karolina ima bartis:

— Džena, Dieve mano, kur tu buvai? Bekė sakė, kad išvažiavai dviračiu, bet... kodėl tokiu metu? Kai mes tave kviečiam pasivažinėti gražią dieną, tu vis neturi laiko. O kai lietus — imi ir išmauni.

Negalima sakyti, kad teta barasi rimtai. Visą tą laiką ji mane trina rankšluosčiu.

— Norėjau kaime aplankyti draugą, — sakau jai. — Bet kai ėmė lyti, pasukau atgal. 16

— Žinai, kas jie, tie baikeriai? Meto prisiriję vagonėlių šiukšlės.

Šie Rajanos Mioler žodžiai skamba taip piktai, kad net nustembu. Žinau, kas yra metamfetamino milteliai, bet apsimetu nežinanti, kad Rajana man pasakytų. Ji — stambių kaulų mergina, plataus strazdanoto veido, nuolat kuo nors besipiktinanti ir todėl atrodanti gerokai vyresnė, nors iš tikro yra mano amžiaus — iš antro skyriaus — ir tokia pat vieniša. Rajana pirmoji užkalbino mane per mokytojo Farelio pamoką — kai mūsų stalai vaizduojant modulį buvo sustumti ratu ir mudvi su Rajana atsidūrėme šalia viena kitos, nes niekas kitas nenorėjo su mumis sėdėti.

— Jie šniaukščia į nosį arba leidžiasi į venas heroiną. Įsivaizduoji? Fe.

Atsakiau Rajanai, kad neįsivaizduoju.

Nors iš tikro tai galėčiau. Tiktai nenoriu.

Kai geri tabletes, viskas atrodo saugu. Kaip kad žmonės geria alkoholį. Bet visos injekcijos atrodo baisu.

— ...sako, kad nuo to pažeidžiamos smegenys. Po kiekvienos dozės žūsta kiek nors smegenų ląstelių. Kaip tie baikeriai elgiasi, ypač Trina Holand; iš karto matyti, kad tokia.

Rajana nusijuokia, niekinamai, bet kartu ir susijaudinusi, pakreipusi galvą, kad geriau matytų, kas dedasi aikštelės kampe, kur kaip visada savo teritorijoje susibūrę baikeriai ir svetimi tenai nepageidautini. Negali labai kaltinti Rajanos, kad pavydi Trinai. Iš visų baikerių merginų ji labiausiai krinta į akis — pelenų spalvos plaukai nukirpti trumpai kaip berniuko, aptempti džinsai, prigludę megztukai, odiniai iki kelių batai, dailus širdies pavidalo veidelis.

— ...na, matyti, kad jai jau nusispjaut ant tėvų. Iš pradžių buvo susidėjusi su Džilu Ratke, tikru narkotikų prekeiviu, paskui su Rasčiu Haberiu, kuris sekioja paskui ją kaip iš meilės apsalęs šunytis, nors šiaip su visais kitais Rastis agresyvus it koks pitbulis. Šiandien, atrodo, ji susinešė su Rokeriu, matai, kaip tenai abu kvailioja? Tiesiog bjauru! Kaip manai, nuo ko viskas šitas prasideda?

— Kas?

— Na, kaip tokia pasidaro... supranti. Kaip Trina.

Rajana tarsi atsiribodama suneria rankas ant didelės putnios krūtinės, susiraukia ir papurto galvą, tarsi jai būtų atėjusi kokia negera mintis. Ji dėvi dukslokus megztinius ant marškinių, mūvi keturiolikto numerio palaidas į akis nekrintančių spalvų kelnes — smėlio arba pilkas. Jos plaukai rausvai rudi, ant rankų ir veido pribarstyta strazdanų, atrodo tarsi kokie užtiškę rūdžių spalvos lašai.

Kai Rajana sako kaip Trina, turi galvoj nebe mergaitė.

— ...ir Kikė Viver, ji antrokė kaip mudvi, o matei, kaip trynėsi su tuo vyresniu bernu Dubiu prie spintelės? Šį rytą.

Jaučiu, kaip paraustu. Esu tokia drovi, kad man net nesmagu valgyti priešpiečius valgykloje. (Man nesmagu valgyt žiūrint kitiems. Ir iš kur atsirado toks paprotys, kad svarbu valgyti drauge?)