Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Negaliu rodytis mokiniams. Mokytojams. Visi viską sužinos. Ir visi juoksis iš manęs.

Aš prie savo spintelės, mėginu ją atrakinti. Iš piktumo negaliu net skaičių atsiminti.

Vieną dalyką išmokau po avarijos: Niekas negali priversti žmogaus daryti to, ko jis nenori. Netgi savo paties labui.

Tik viena kliūtis: jei išeisiu iš mokyklos, labai nusimins teta su dėde. Jie nesupras. Mėgins su manim aiškintis. Taip darytų ir mama, jei sužinotų. Nemėgstu tos taisyklės: Negaliu nuvilti tų, kurie mane myli.

Todėl neišeinu. Net nesislepiu mergaičių tualete. Užlipu laiptais į matematikos pamoką. Mokytojo Feldmano klasė, jos nemėgstu. (Ar mokiniai stebi mane? Juokiasi iš manęs? Ar greitai mokykloje pasklis kalbos, kad Krou iš manęs šaipėsi mašinų aikštelėje?) Jau žengdama į klasę pajuntu, kaip kažkas paliečia man petį. Kvailai vypsantis raudonplaukis berniukas su blizgančia sidabrine vielute antakyje. Jis paduoda man du apglamžytus popieriaus lapus.

— Krou sakė, kad pamiršai mašinų aikštelėje.

Mano algebros namų darbai. 11

Oi oi oi, padėkit mums!

Kodeino jau nebeturiu, bet gydytojas liepė nuo skausmo išgerti tailenolio, tik, žinoma, negalima ryti tablečių kiekvieną kartą, kai tik pajuntu kokį skausmelį, todėl jau kelintą rytą atsibundu iš sapno vos auštant ir išprakaitavusi. Kai taip staiga pabundu, lyg kas būtų trenkęs per galvą, šviečiantis žalias laikrodis šalia lovos rodo 4:28. Esu susipainiojusi tarp paklodžių, širdis daužosi baisiau negu tada, kai iš manęs tyčiojosi Krou. Tai buvo po dviejų, gal trijų dienų. Tas sapnas — tarsi į mane kabintųsi vanago nagai. Mano pirštai gniaužia tilto turėklus, sulaužytus ir sulankstytus, aš iš visų jėgų stengiuosi išsilaikyti, kad manęs neįtrauktų pro tą kiaurymę ir nenuneštų į erdvę. Oi oi oi, padėkit mums, verkiu aš. Aš maža verkianti mergaitė, po mumis juoda srauni upė, ji dvokia, ji įtraukė su manim buvusį žmogų, tą žmogų, kuris sėdėjo prie vairo, žmogų, kurį norėjau išgelbėti, bet jo veido nemačiau, mano gerklė užkimusi nuo riksmo Mama! Mama!

Netrukus pabeldžia į mano kambario duris. Teta klausia, ar šaukiau ją, atsakau, kad ne. 12

Jaro Leike mano gyvenimas darosi gana slaptas.

Kaip kokio ledkalnio, juk sakoma, kad jo devyni dešimtadaliai po vandeniu. Tai, kas matoma, — daiktai nedidelė jo dalelytė, iš jos neįmanoma suvokti, koks jis visas.

Kaip šiandien mokykla, Dženą? Iš tikro reiškia: Kaip sekasi apsiprasti? Ar pritampi? Man tiesiog bjauru, kad teta su dėde klausia vis to paties. Net tie mažiai — Bekė su Mikiu. Tėvai primokė juos: Būkit geri su Dženą! Todėl jie ir stengiasi, myliu juos už tą nuoširdumą ir prieraišumą, tik bėda, kad neturiu noro būti jiems vyresnioji sesuo. Atleiskit.

Slaptas gyvenimas pats maloniausias. Taip pat ir saugiausias.

Savaitgaliai — šeimos laikas. (Nebent kartais kokią lietingą popietę dėdė Dvaitas, kuris yra darboholikas, išsmunka į savo įstaigą „Architektai Makartis, Veismanas ir partneriai ir pabūna tenai kelias valandas iki vakarienės.) Makarčiai labai rūpinasi vaikais, kaip visi Jaro Leike, kaip Teritaune, vadinasi, šeima būna kartu — geru oru prie Jaro ežero, kur jų draugai turi jachtą, arba dviračiais važinėjasi taku palei Sabalo upelį, kartais žiūri, kaip Bekė mokykloje žaidžia futbolą, arba eina žiūrėti „Šreko 2”, o po filmo pietauja „Pasvirusiame Pizos Bokšte”. Šeimos laikas — šventas metas, todėl Makarčiai jaučiasi prislėgti, kai Džena mandagiai pasako, jog verčiau liks namie, nes turi daug namų darbų, arba nori pasivaikščioti / pabėgioti / paiškylauti viena, arba... ką nors valandų valandas veikti užsidariusi kambaryje.

Ar mes Dženai nepatinkam, mama ?

Žinoma, patinkami Ir kas per klausimas!

Jeigu mes jai patiktume , būtų linksma , ar ne? O ji visą laiką atrodo labai liūdna.

Bet tai dar nereiškia , kad Dženą mūsų nemėgsta, Beke. Tai reiškia tik viena — Dženą liūdna.

Štai paslaptis.

Kai Makarčiai išvažiuoja prie ežero plaukioti, tučtuojau skubu į tetos ir dėdės vonios kambarį patikrinti, kokių vaistų yra jų vaistinėlėje. Deja, liūdna! Daugiausiai be recepto parduodami vaistai, tokie kaip buferinas, advilis, tailenolis, jų nusipirkti gali bet kas, dar vaistai nuo hipertonijos (dėdės Dvaito) ir dispepsijos (tetos Karolinos). Teta kartais būdavo nervinga ir irzli, tikėjausi, kad ji vartoja kokius nors raminamuosius, kokį valiumą (kai tėtis mus paliko, juos kurį laiką gėrė mama).

Bet nepasiduodu, ieškau toliau. Jų vonios kambarys gan senoviškas, jame stovi ilga, panaši į komodą spintelė su daugybe stalčiukų. Šie kažko prikimšti, randu ir senų receptinių vaistų, buteliukų su keliomis užsilikusiomis tabletėmis. Na ir vienam jų, pasirodo, besą oksikontino, paskirto Dvaitui Makarčiui nuo skausmo po tabletę kas tris keturias valandas ; ir net keturios didelės tabletės! Taip susijaudinu, kad vos neišmetu buteliuko.

Manau, dėdė tų tablečių nepasiges, nes vaistai paskirti 1999 metų kovo mėnesį. 13

— Ei, mergyt, ką, tu nuplikus?

Skubu laiptais į matematikos pamoką, kuri man iš visų baisiausia, staiga mane apipuola įžūlūs vaikinai, ima grabalioti mano jūreivišką kepuraitę, nutraukia ją nuo galvos, juokiasi hienos juoku, mėto kepuraitę į orą, aš, išraudusi, įniršusi ir sutrikusi, stengiuosi ją sugauti, bet ji jau nukritusi ant laiptų, mokiniai ją paspiria, ir aš, apimta nevilties, prašau: „Atiduokit ją man, atiduokit, prašau“. Pagaliau kepuraitė grįžta pas mane, ją pakelia mergaitė, paduoda man, tarsi atsiprašydama šypteli.

— Imk, Dženifere.

Ta mergaitė — Krista Šo. Ji, atrodo, manęs gailisi, nejaučia man neapykantos.

Sugebu vos girdimai padėkoti, užsimaunu kepuraitę ir dingstu.

Suvyniotos aliuminio folijoje, įkištos į slaptą mano kuprinės kišenėlę, ir yra tos trys oksikontino tabletės, kurias taupau ypatingam atvejui. Rizikuodama, kad pamatys mokytojas Feldmanas, išsiimu vieną, delnu užsidengiu burną, nuryju sausą tabletę ir viliuosi, kad neužspringsiu, neužsikosėsiu ir nebūsiu pastebėta. 14

Niekada! Niekada nepasakoti savo paslapčių.

Niekada nepasakoti tetai, kaip man blogai mokykloje. Kaip mano veidas susitraukia tarsi į kumštį, net tada, kai kažkas manyje nori būti draugiškas. Kad koridoriuje, klasėje, prie spintelių daug lengviau žiūrėti tiesiai, negu akimis ieškoti kieno nors kito akių. Kaip bijau sutikti Krou arba jo draugus, kurie iš manęs juokėsi. Kaip bijau, kad pašauks atsakinėti mokytojas Feldmanas arba Farelis, kurie nemėgsta manęs, nes per jų pamokas sėdžiu tyli, paniurusi ir nudūrusi akis. Kad man vis sunkiau susikaupti darant mokyklos užduotis, net mokantis tų dalykų, kuriuos mėgdavau: istorijos, anglų kalbos, gamtos pažinimo. Kaip per fizinio lavinimo pamokas negaliu spėti su kitomis mergaitėmis — bijau skausmo. Ir vis tiek viskas taip nuobodu. Ir vis tiek juk žinau, kad nieko gero nebus, kam stengtis? Noriu būti su savo jūreiviška kepuraite net ir patalpose, o tai prieštarauja aprangos taisyklėms. Bijau, kad jei mano galva bus nepridengta, visi pamatys bjaurius avarijos randus, mano švelnūs plaukai jų nepaslepia, nekenčiu jų ir bijau, kad juos pamatę žmonės pamanys, jog mano plaukai tokie visą laiką. Ir dar tie randeliai ant kaktos ir pasmakrėje — vis nesusilaikau ir nuolat braukiu per juos pirštais. Ir kaip sunku eiti nesusiraukiant, kai suskausta kulkšnį arba kelį... Žinai, kaip tu atrodai? Kaip žmogus po mašinos avarijos.