Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Ne! Tiksliau, taip, esu tikra.

— Gal tu ne viena parke? Gal nori, kad surasčiau taviškius, kad tau padėtų?

Kodėl jis neina sau ir nepalieka manęs ramybėje? Kokia aš sutrikusi.

Visą svorį perkeliu ant kairės kojos. Jaučiuosi kaip koks flamingas! Dešinės kojos kelis ir kulkšnis tvinksi nuo skausmo. Ima skaudėti ir galvą, tolimiausiose kertelėse. Taip būdavo ligoninėje — tarsi mirgėtų šviesa.

Gailiuosi, kad apskritai čia atsivilkau. Reikėjo važiuoti su teta, kaip siūlė. Kodėl negaliu būti gera jai ir dėdei? Tai man kaip bausmė, šitaip man ir reikia.

Jei tas vaikinas turi mobilųjį, galėčiau paprašyti, kad leistų paskambinti tetai — pasakyčiau, kas atsitiko, ji atvažiuotų ir parsivežtų mane. Tada pagalvoju: Ne! Negalima juo pasitikėti. Jis suprastų, kad esu vienui viena tokioje nuošalioje vietoje.

Nuo jo žodžių net sudrebu.

— Nori kam nors paskambinti?

Staiga pasidaro šalta, nors aš suprakaitavusi. Veidas tikriausiai purvinas ir dar kruvinas. Stengiuosi kvėpuoti giliai ir nepravirkti.

Jis vėl užsimena apie telefoną. Sutrikusi nesumoju, ką atsakyti. Ausyse girdžiu prislopintą ūžesį, kaip vandens krioklio. Prisimenu vakar vakarą — kaip eidama miegoti ir lipdama į išpuoštą lovą tame išdabintame tarsi kokios pasakų princesės kambaryje, prie kurio maniausi niekada nepriprasianti, pajutau sau gailestį, nekenčiau tų namų, o štai atsidūrusi šiame užkampy, pavargusi, kankinama skausmo, silpdama iš baimės, taip norėčiau atsidurti tame saugiam kambary — būčiau tokia dėkinga.

— Žinai, kaip tu atrodai? Kaip žmogus po mašinos avarijos.

Mano akys išsiplečia, esu tiesiog pritrenkta.

Jis nusijuokia, persibraukia šiurkščius plaukus.

— Kaip atspėjau? Nes ir pats patyriau ne vieną. Galima sakyti, turiu į avarijas polinkį. Paskutinė buvo pernai su tuo velnio motociklu, nors važiavau negreitai, bet priekinis ratas pagavo žvyrą ir pajutau, kad jau tysau. Laimė, buvau su šalmu, nors šiaip dažnai jį ir pamirštu. Visos mano smegenys būtų išsitaškiusios ant asfalto.

Kai jis taip šneka su manim, na, tarsi pasitikėtų, tarsi kviestų kartu nusijuokti, man pasidaro kur kas ramiau. Bet gal tai tik toks triukas? Šypteliu. Išsigandusios mergaitės šypsena, siekianti užuojautos.

— Supranti, matyti iš to, kaip bėgi. Na, iš pradžių net nežiūrėjau į tave, pastebėjau tik tada, kai nugriuvai. Supranti, tu eini kaip aš, na, kaip žengdama plonu ledu. Po rimtos avarijos žmogus būna įsitempęs ir sustingęs, tarsi baisiausiai bijotų, kad tas ledas įlūš, jis bijo skausmo. Kaip aš.

Ir jis man rodo — kaip senukas įtraukia pečius ir eina susikaustęs. Nusijuokiu, nors ta eisena visai nejuokinga.

— Gerai. Sugalvojau.

Atrodo, tarsi jis akimirksniu būtų praradęs bet kokį susidomėjimą manim. Žiūri į mašiną, kuri važiuoja kiek atokiau, turbūt ten parko keliukas, nors ir nematyti iš čia, kur mudu esam. Jis pasileidžia bėgti, net neatsigręždamas. Stoviu ir žiūriu. Galvoju, kad taip man ir reikia, jeigu mane paliks.

Bet jis moja mašinai sustoti, kalbasi su vairuotoja, aiškina, kas man, paskui klausia, ar ji neturi mobiliojo. Pasirodo, vairuotoja — sportiška moteris su dviem vaikais, rūpestinga moteriškė. Jai vieni niekai paėjėti iki manęs, vienišos ir drebančios ant upelio kranto, prispaudusios nosinaitę prie kruvinos nosies.

— Vaikinas sako, kad tau reikia paskambinti namo. Štai mano telefonas, spausk...

Laimė, įsiminiau tetos numerį. Ir, laimė, teta jau susitvarkiusi savo reikalus mieste ir grįžusi. Ji tuojau pat pakelia ragelį, balsas kupinas vilties.

— Klausau. Alio!

Atrodo, ji jau seniai laukia šio skambučio ir manęs pačios.

Norisi verkti , dabar jau iš dėkingumo. 8

Supranti , tu eini kaip aš, na, kaip Rengdama plonu ledu.

Galėjau būti ir mandagesnė. Galėjau paklausti, kuo jis vardu. Galėjau padėkoti už paslaugą. Galėjau... 9

— Dženiferė — gražus vardas. Tai žmonės tave vadina Džen? Džene?

— ...mano mama — gera ponios Makarti draugė... ji tavo teta, tiesa? Mama minėjo...

— ...sakei, iš Teritauno? Kur jis, gal Niujorko priemies...

— ...dažnai būni Manhatane? Žmonės taip ir daro — į autobusą ir...

— ...dabar čia gyvensi? O gal...

— ...čia draugiški. Geri, na, daugelis. Mokytojai irgi puikūs.

— Išskyrus...

— ...na, yra žmonių...

— ...baikerių, narkomanų. Bet...

— ...mano tėvas labai gerai pažįsta poną Makartį; juodu čia mokėsi vienoj klasėj...

— ...girdėjau, krosas? Galėtume bėgioti...

— ...mūsų sportininkės smarkios. Daugiausia...

— ...mokytojas Farelis, na, jis keistokas. Tik neleisk jam, kad tave gąsdintų.

— ...mokytoja Terikot šaunuolė. Tiktai...

— ...tai tu čia visą laiką gyvensi?

— ...mokytoja Boven, ji mūsų bėgimo trenerė, kietuolė...

— ...algebra, na, gal ir nieko...

— ...gyveni pas tetą? Tai ponas Makartis tau lyg ir...

Jų vardai Krista. Melanė. Brukė. Rozalina. Suzana, gal Zuzana. Pavardės išgaravo iš galvos. Kodėl jos tokios malonios, taip stengiasi bendrauti, tarsi rūpėčiau visam Jaro Leikui, tarsi stengtųsi pamaloninti kokį nesveiką kūdikį, ką nors sergantį leukoze? Teta pasikalbėjo su draugėmis (moterys juk mėgsta), paprašė, kad jos prisakytų dukterims elgtis su nauja mergaite švelniai. Matot e ji, galima sakyti, našlaitė, jos motina buvo toje baisioje avarijoje ant tilto, rodė per televiziją, rašė laikraščiai, ji irgi vos nebuvo.

— Atsiprašau. Nenoriu kalbėti apie šeimą. Nemėgstu asmeniškų temų. Atsiprašau.

Ir kokios jų išraiškos, kai atstumiu kėdę, stveriu kuprinę, palieku padėklą su maistu ir išeinu iš valgyklos tiesia nugara ir besidaužančia širdimi, pasiryžusi nešlubuoti.

Kodeino veikimas baigėsi, jaučiuosi įsitempusi ir sudirgusi.

Pasislepiu tualete. Daugiau nėra kur. Kokia kita pamoka?..

Tos mergaitės: Krista, Melanė, Brukė... Tie jų veidai — tarsi jas staiga būtų aprėkusi luoša našlaitė.

Kodėl iš pradžių Krista pašoko pasitikti manęs, šypsojosi, pakvietė sėsti prie jos ir draugių? Krista panaši į klasės lyderę, o jos draugės turbūt visų mėgstamos, tokios, kurios panorėjusios gali priimti į savo būrį bet kurią mergaitę, jei nusprendžia, kad ji verta. Arba nepriimti. Kokia nemandagi! Tarsi mes lįstume į jos asmenini gyvenimą! Tenorėjom būti draugiškos.

Tikiuosi, teta to nesužinos. O gal ir išgirs, juk miestelis toks mažas.

— Dže-ni-ferė E-bot.

Mokytojas Farelis perskaito mano pavardę iš klasės žurnalo — tyčia mėgdžioja kompiuterio balsą. Jis ir kitas pavardes skaitė ką nors mėgdžiodamas, matyt, kas nors pagyrė, neva šmaikštu, ir jis tuo patikėjo, nes visi mokiniai klasėje patenkinti juokiasi, išskyrus mane. Atsiliepiu: „Aš”, bet taip tyliai, kad mokytojas manęs, ko gero, negirdi ar apsimeta negirdįs. Jis pakartoja, — tokiu pat negyvu balsu, tik jau garsiau, — tada ima dairytis po klasę, ieškodamas tos nelemtos Ebot, tarsi ieškotų kokio kurčio ar atsilikusio vaiko. Klasė žvengia. Man net veidas užkaista iš apmaudo. Norisi pasakyti tam vyriškiui, kad tegu verčiau pamėgina įsidarbinti cirke. Mane apima pyktis.

į šitą vardą tu neatsiliepk —

verčiau pabėk ir pasislėpk

Tad aš ir neatsiliepiu. To žaidimo nežaisiu. Aš užsikniaubusi ant stalo ir užsitraukusi ant akių kepuraitės snapelį, ir mokytojas temato mažą, susigniaužusį kaip kumštis mano smakrą.