Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

Mudvi su Amerika sustingom kaip įbestos, nes tuo metu iš vonios kambario išėjo mergina, sagstydamasi palaidinę.

– Labas, – nustebusi pasisveikino. Tušu išterliotomis akimis įtariai nužvelgė pirma mus, paskui mūsų lagaminus. Pažinau ją. Tai buvo ta pati tamsiaplaukė, kurią Trevisas anądien nusivijo prie valgyklos.

Amerika piktai dėbtelėjo į Šeplį.

Jis iškėlė aukštyn rankas ir tarė:

– Jinai su Trevisu!

Iš už kampo su vienais apatiniais žiovaudamas išniro Trevisas. Pažvelgė į savo viešnią ir tapšnodamas jai per nugarą paragino:

– Turiu svečių. Tu geriau bėk.

Mergina nusišypsojo ir apsivijusi rankomis kaklą ėmė jį bučiuoti.

– Paliksiu ant stalo telefono numerį.

– A… gali nesivarginti, – ramiai atsakė jai Trevisas.

– Ką? – nustebo mergina ir atsilošusi pažvelgė jam į akis.

– Ir vėl! – nebeištvėrė Amerika. Pažvelgusi į merginą išrėžė: – Ko čia stebiesi? Juk čia tas pats pasiutėlis Trevisas Medoksas! Jis visada taip elgiasi, o jos dar mat stebisi!

Amerika atsisuko į Šeplį. Jis apkabino jai pečius ir davė suprasti, kad verčiau jau nutiltų.

Mergina prisimerkusi nužvelgė Trevisą, pagriebė savo rankinę ir apsisukusi išlėkė pro duris, smarkiai jomis trinktelėdama.

Trevisas nuėjo į virtuvę ir lyg niekur nieko atsidarė šaldytuvą.

Kraipydama galvą Amerika nuėjo į koridorių, Šeplis, net persikreipęs viena ranka vilkdamas sunkų lagaminą, nusekė jai iš paskos.

Aš sudribau į krėslą su atlenkiama pakoja ir atsidususi pagalvojau, ar teisingai pasielgiau, sutikusi čia važiuoti. Nemaniau, kad Šeplio butas bus pereinamas kiemas visokio plauko mergšėms.

Trevisas stovėjo už pusryčių baro sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir šypsodamasis paklausė:

– Kas negerai, Balandėle? Sunki diena?

– Ne, tiesiog velniškai pasibaisėjau.

– Manimi?

Jis ir toliau šypsojosi. Galėjau susiprasti, kad jis nori pasikalbėti. Tačiau man tai tik dar labiau atrišo liežuvį.

– Taip, tavimi. Kaip tu gali šitaip elgtis su mergina, o paskui vyti ją lauk?

– O kaip aš su ja elgiausi? Ji pasiūlė telefono numerį, aš atsisakiau.

Man net burna atvipo nuo tokio jo abejingumo.

– Mylėtis su ja nori, o telefono numerio ne?

Trevisas alkūnėmis atsirėmė į stalą.

– Kam man jos numeris, jei neketinu jai skambinti?

– Tai ko su ja miegi, jeigu paskui net nenori jai paskambinti?

– Aš niekam niekuo neįsipareigoju, Balandėle. Prieš išsidrėbdama ant mano sofos, ji apie draugystę nė neužsiminė.

Aš su pasibjaurėjimu pažvelgiau į sofą.

– Jinai juk kažkieno duktė, Trevisai. Jeigu ateity kas nors taip pasielgs su tavo dukra?

– Pasakysiu tau štai ką: mano duktė geriau tegu net nesvajoja mautis kelnaičių pirmam pasitaikiusiam mulkiui.

Supykusi, kad jis kalba teisingai, sukryžiavau ant krūtinės rankas ir išrėžiau:

– Vadinasi, nors prisipažinai pats esąs mulkis, vis tiek tvirtini, jog permiegojusi su tavimi ji nusipelno būti išmesta į gatvę kaip šiukšlė?

– Aš noriu pasakyti, kad pasielgiau su ja teisingai. Jinai jau suaugusi, ir aš elgiausi vadovaudamasis abipusiu sutarimu. Atvirai sakant, ji per daug iš manęs tikėjosi. O tu mane užsipuolei, tarsi aš būčiau padaręs nusikaltimą.

– Tavo norų, kaip matyti, ji nelabai suprato, Trevisai.

– Moterys visada pateisina savo veiksmus prasimanymais. Ji man iš karto nepasakė norinti draugauti, o aš jai pasiūliau tik seksą be jokių išlygų. Koks skirtumas?

– Tu tikras kiaulė.

Trevisas gūžtelėjo pečiais.

– Buvau pavadintas ir blogiau.

Įsmeigiau akis į sofą. Pagalvėlės išmėtytos, sumaigytos. Net susigūžiau pagalvojusi, kiek moterų atsidavė ant šito baldo. Ir dar tokio šiurkštaus.

– Aš turbūt miegosiu ant krėslo, – burbtelėjau.

– Kodėl?

Perliejau jį piktu žvilgsniu, nes mane pykdė jo sutrikimas.

– Ant tos sofos aš nemiegosiu! Dievas žino, kas ten ko paliko!

Jis paėmė nuo grindų mano lagaminą ir pareiškė:

– Tu nemiegosi nei ant sofos, nei ant krėslo. Tu miegosi mano lovoj.

– Ten turbūt dar nešvariau nei ant sofos.

– Mano lovoj iki šiolei nemiegojo niekas, tik aš.

Užverčiau akis į lubas ir atsidusau.

– Nenusišnekėk!

– Aš visai rimtai. Dulkinu mergas tik ant sofos. Į savo kambarį net neįsileidžiu.

– Kodėl tada man leidi miegoti net savo lovoj?

Vienam lūpų kamputy susiraitė valiūkiška šypsena.

– Ketini šiąnakt pasimylėti su manim?

– Ne!

– Va todėl ir leidžiu. O dabar nešk čion savo paiką subinę. Nusiprausk po karštu dušu, o tada sėsime mokytis biologijos.

Ilgokai piktai spiginau jį akimis, paskui nenoriai padariau kaip liepiama. Nepadoriai ilgai stovėjau duše po šilta srove ir laukiau, kol vanduo nuplaus mano slogią nuotaiką. Trinkdama šampūnu galvą atsidusau ir pagalvojau, kaip gera vėl praustis normaliam, o ne bendro naudojimo duše – nereikia nei šlepečių, nei prausimosi reikmenų krepšelio, tik stovi ir lepiniesi raminamai gaiviu vandeniu ir šiltais garais.

Atsidarė vonios durys ir aš net pašokau.

– Mare?

– Ne, čia aš, – atsakė Trevisas.

Instinktyviai užsidengiau rankomis tas kūno vietas, kurių nenorėjau, kad jis pamatytų.

– Ko tau čia? Eik lauk!

– Pamiršai rankšluostį ir dar aš atnešiau tavo drabužius, dantų šepetėlį ir kažkokį keistą veido kremą, kurį radau tavo krepšyje.

– Tu rauseisi tarp mano daiktų? – suspigau.

Jis neatsakė. Netrukus išgirdau iš atsukto čiaupo tekančio vandens ir per dantis brūžinamo šepetėlio garsą.

Prisidengusi plastikinės užuolaidos kraštu iškišau galvą ir paliepiau:

– Išeik iš čia, Trevisai.

Jis pažvelgė į mane. Per lūpas tekėjo dantų pasta.

– Negaliu eiti gultis neišsivalęs dantų, – pasakė.

– Jeigu bent per žingsnį prisiartinsi prie šitos užuolaidos, aš tau miegančiam išbadysiu akis.

– Nebijok, nežiūrėsiu, Balandėle, – nusijuokė jis.

Stovėjau po srove apsikabinusi rankomis krūtinę ir laukiau. Jis išspjovė pastą, pagargaliavo ir vėl nusispjovė. Paskui išėjo ir uždarė duris. Aš greitai nusiploviau muilą, paskubomis nusišluosčiau, užsivilkau marškinėlius, užsimoviau šortukus, užsidėjau akinius ir pasišukavau plaukus. Akis užkliuvo už naktinio kremo, kurį atnešė Trevisas, ir aš nevaliomis nusišypsojau. Kai nori, jis būna dėmesingas ir netgi mielas.

Trevisas vėl pravėrė vonios duris.

– Balandėle, greičiau! Kiek galima tavęs laukti?

Paleidau į jį šukas, bet jis pasilenkė šonan, uždarė duris ir juokdamasis nuėjo į savo kambarį. Aš išsivaliau dantis ir išėjusi į koridorių praėjau pro Šeplio kambarį.

– Labanakt, Ebe, – palinkėjo Amerika iš tamsos.

– Labanakt, Mare.

Stabtelėjusi prie Treviso durų palaukiau ir tada nedrąsiai dukart tyliai pabarbenau.

– Įeik, Balandėle. Gali nesibelsti.

Jis atidarė man duris ir aš žengiau vidun. Lygiagrečiai su langais pamačiau jo juodą metalinę lovą. Kambario sienos buvo plikos, tik virš lovos galvūgalio kabojo vienui viena plačiakraštė skrybėlė. Tikėjausi jo kambaryje ant sienų išvysti pusnuogių moterų plakatus, o iš tiesų nepamačiau net paprasčiausio reklaminio alaus lankstinuko. Jo lova buvo juoda, kilimas pilkas, o visa kita – balta. Atrodė, lyg būtų atsikraustęs vakar.

– Graži pižama, – pagyrė Trevisas, rodydamas į geltonai mėlynus languotus šortus ir pilkus universiteto marškinėlius. Jis atsisėdo ant lovos ir pakvietė mane sėstis šalia.