Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

Šeplis papurtė galvą.

– Nenusibos. Visi įsitikinę, kad jis mulkis, bet iš tiesų, jeigu kas žinotų, kaip jis terliojasi su kiekviena, kuri manosi galinti jį prisijaukinti… Jis nė žingsnio negali žengti be jų palydos. Patikėk manim, jis daug mandagesnis, nei atrodo. Jei aš būčiau jo vietoj…

– Ai, galima pagalvoti, kad tau tai nepatiktų, – paerzino Amerika ir pakštelėjo jam į skruostą.

Trevisas prie valgyklos baigė rūkyti cigaretę ir man išėjus pro duris tarė:

– Palauk, Balandėle. Palydėsiu.

– Nebūtina manęs lydėti į kiekvieną paskaitą, Trevisai. Aš ir pati žinau kelią.

Staiga Treviso dėmesį patraukė mergina ilgais juodais plaukais ir trumpu sijonėliu. Praeidama jam nusišypsojo. Jis nulydėjo ją akimis ir, linktelėjęs jos pusėn, numetė cigaretę.

– Eik, aš tave pasivysiu, Balandėle.

– Gerai, – atsakiau jam ir jis nubėgo prie merginos.

Per paskaitą Treviso kėdė stovėjo tuščia, ir mane truputį erzino, kad jis praleido užsiėmimą dėl kažkokios visai nepažįstamos merginos. Profesorius Čeinis paleido mus truputį anksčiau ir aš nuskubėjau į pievelę, kur buvau susitarusi lygiai trečią susitikti su Finču ir perduoti jam paskaitos apie muzikinę Šerės Kesidi veiklą užrašus. Žvilgtelėjau į laikroduką ir paspartinau žingsnį.

– Ebe!

Pievele prie manęs pribėgo Parkeris ir mes nuėjome kartu.

– Atrodo, mūsų oficialiai niekas nesupažindino, – pasakė jis ir ištiesė ranką. – Parkeris Heisas.

Paspaudžiau jam ranką ir nusišypsojusi prisistačiau:

– Ebė Abernati.

– Pagal biologijos kontrolinio įvertinimus aš atsidūriau po tavęs. Sveikinu, – nusišypsojęs susigrūdo rankas į kišenes.

– Ačiū. Trevisas padėjo. Kitaip būčiau viso sąrašo gale. Patikėk.

– O. Ar judu?..

– Draugai.

Šypsodamasis Parkeris linktelėjo.

– Ar jis tau neminėjo, kad šį savaitgalį studentų klube bus vakarėlis?

– Kad mes daugiausia kalbam apie biologiją ir maistą.

Parkeris nusijuokė.

– Labai panašu į Trevisą.

Prie Morgano bendrabučio Parkeris tiriančiu žvilgsniu pažiūrėjo man į veidą ir tarė:

– Galėtum ateiti. Bus smagu.

– Pasitarsiu su Amerika. Nemanau, kad ji turi kokių planų.

– Ar judvi viena be kitos – nė žingsnio?

– Šią vasarą davėm sau žodį: jokių vakarėlių po vieną.

– Gudru, – pritariamai linktelėjo.

– Per įvadinę studentų savaitę ji susipažino su Šepliu, tad man jau mažiau tenka su ja visur vaikščioti. Šis kartas bus pirmas, kai turėsiu atsiklausti, tad neabejoju – ji irgi užsimanys eiti.

Viduje net susigūžiau. Aš ne tik pliurpiu nesąmones, bet dar ir išsidaviau, kad nesu kviečiama į vakarėlius.

– Puiku. Tada pasimatysim, – atsakė jis. Natūraliai įdegusiame Parkerio veide žybtelėjo žavi, akinamai balta Banana Republic modelio šypsena, o tada jis nusisuko ir nuskubėjo per kiemą.

Pasekiau akimis jį nueinantį. Aukštas, švariai nusiskutęs, išlygintais juostuotais marškiniais ir džinsais. Tamsūs banguoti plaukai plazdėjo jam einant.

Pamaloninta jo kvietimo stovėjau ir kramčiau lūpą.

– Šitas labiau tavo stiliaus, – sukuždėjo man į ausį Finčas.

– O jis dailus, a? – nesiliaudama šypsotis atšoviau.

– Tikrai taip. Privačios mokyklos auklėtinis, tėvuko misionieriaus sūnelis.

– Finčai! – surikau ant jo ir plekštelėjau per petį.

– Ar atnešei Šerės konspektą?

– Atnešiau.

Ištraukiau iš kuprinės. Jis prisidegė cigaretę, įspraudė ją tarp lūpų ir prisimerkęs ėmė sklaidyti užrašus.

– Puikumėlis, – apsidžiaugė, pavartė lapus ir perlenkęs perpus susikišo kišenėn. Užsitraukęs dūmo pranešė: – Gera naujiena. Morgano bendrabuty sugedo vandens katilas. Teks praustis po šaltu dušu ir spoksoti į atšalusius vamzdžius.

– Bendrabuty nėra karšto vandens? – sudejavau.

– Taip šneka, – patvirtino Finčas ir užsimetė ant peties kuprinę. – Lekiu į algebrą. Primink Marei, kad šį savaitgalį ir manęs nepamirštų.

– Pasakysiu, – pažadėjau jam ir piktai dėbtelėjau į prieštvaninį mūsų bendrabučio pastatą. Grįžusi į kambarį nusviedžiau kuprinę ant grindų.

– Nėra karšto vandens, – burbtelėjo Kara nuo savo kėdės prie rašomojo stalo.

– Girdėjau.

Suburzgė mano mobilusis ir atšovusi dangtelį perskaičiau Amerikos žinutę, kurioje ji keikė sugedusią katilinę. Netrukus pasigirdo beldimas į duris.

Amerika įpuolė vidun ir plastelėjo ant mano lovos. Sukryžiavusi ant krūtinės rankas pratrūko:

– Gali patikėti? Tiek plojam už bendrabutį, o neturim karšto vandens nusiprausti.

Kara atsiduso.

– Liaukis verkšlenusi. Ar negali pagyventi pas savo draugą? Juk ir taip dažnai pas jį nakvoji, ką?

Amerika piktai dėbtelėjo į Karą.

– Gera mintis, Kara. Nors ir višta, bet kartais visai neblogai mąstai.

Kara nepakėlė akių nuo savo kompiuterio ir į Amerikos įžeidimą nereagavo.

Amerika išsitraukė telefoną ir stebėtinai greitai bei tiksliai sumaigė žinutės tekstą. Telefonas sučirpė ir ji šypsodamasi pažiūrėjo į mane.

– Kol sutaisys katilinę, pagyvensime pas Šeplį su Trevisu.

– Ką? Aš tai jau ne, – nesutikau.

– Taip taip. Nėra reikalo tau šalti duše be karšto vandens, kai Šeplis su Trevisu savo bute turi net du vonios kambarius.

– Manęs ten niekas nekviečia.

– Aš kviečiu. Šepas sutiko. Galėsi miegoti ant sofos… tada, kai Trevisas ja nesinaudos.

– O kai naudosis?

Amerika patraukė pečiais.

– Tada miegosi Treviso lovoj.

– Na jau ne!

Amerika užvertė aukštyn akis.

– Nebūk mažvaikė, Ebe! Juk jūs draugai, taip? Jeigu jau iki šiol jis nieko tau nepadarė, tai ir toliau nepadarys.

Po jos žodžių užsičiaupiau kaip žuvis. Jau kelias savaites kiekvieną vakarą vienaip ar kitaip leidau laiką su Trevisu. Aš taip stengiausi visiems parodyti, jog mudu esame tik draugai, kad nė nesumojau – jį iš tiesų domina tik mudviejų draugystė. Nežinau kodėl, bet pasijutau įžeista.

Kara nepatikliai pažvelgė į mus ir nusistebėjo:

– Trevisas Medoksas su tavim dar nepermiegojo?

– Mudu draugai! – sušukau lyg gindamasi.

– Žinau. Bet jis nė nemėgino įsiversti tavęs į lovą? Juk jau su visomis permiegojo.

– Išskyrus mus abi, – atšovė Amerika ir, nužvelgusi Karą, pridūrė: – Ir tave.

Kara truktelėjo pečiais.

– Aš jo nepažįstu. Tik girdėjau.

– Taigi, – atrėžiau aš. – Tu jo nė kiek nepažįsti.

Kara nusisuko į monitorių ir mus iš karto pamiršo.

Atsidususi tariau:

– Gerai jau, Mare. Man reikia susikrauti daiktus.

– Pasiimk daiktų kelioms dienoms. Kas žino, kiek laiko jie taisys tą katilinę, – pasakė ji, akivaizdžiai apsidžiaugusi.

Mane apėmė baimė, lyg būčiau kėlusi koją į priešo teritoriją.

– Aaa… gerai.

Amerika pašoko nuo lovos ir strakaliodama puolė mane glėbesčiuoti:

– Jetau, kaip mums bus linksma!

Po pusvalandžio mudvi sukrovėme į jos hondą krepšius ir pasukome į vaikinų butą. Visą kelią Amerika tarškėjo net uždusdama. Sustojusi savo įprastoje vietoje aikštelėje prie namo keliskart patūtavo garso signalu. Atlėkęs Šeplis iškėlė iš bagažinės mūsų lagaminus ir visi trys užlipome laiptais.

– Neužrakinta, – tarė jis uždusęs.

Amerika atidarė duris ir praleido mus į vidų. Šeplis numetė ant grindų lagaminus ir suvaitojo:

– Dieve, mažule! Tavo lagaminas kone dvigubai sunkesnis už Ebės!