Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Ebe, būk gera. Mes surasime tau šaunų vaikiną. Linksmą ir sumanų. Be to, aš pasistengsiu, kad būtų ir karštas. Pažadu, tau tikrai bus linksma. Kas žino? Gal judu ir susikukuosit?

Trevisas numetė į plautuvę keptuvę.

– Kas sakė, kad aš negaliu eiti su ja?

Aš užverčiau akis į lubas.

– Nereikia man tavo paslaugų, Trevisai.

– Aš ne tą turėjau galvoje, Balandėle. Pasimatymų vakarėliai skirti įsimylėjėlių poroms, o visi gerai žino, kad su merginomis meilės reikalų aš neturiu. Ir man nereikės sukti galvos dėl tavęs, kad po vakarėlio užsimanysi vestuvinio žiedo.

Amerika papūtė apatinę lūpą ir vėl pragydo:

– Ebe, būk gerutė.

– Nežiūrėk taip į mane! – subariau. – Nei Trevisas, nei aš nenorime ten eiti. Tau su mumis bus nuobodu.

Trevisas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsirėmė į plautuvę.

– Aš nesakiau, kad nenoriu ten eiti. Kaip tik manau, kad mums keturiems tikrai būtų smagu, – ir truktelėjo pečiais.

Visų akys susmigo į mane, ir aš net susigūžiau.

– Kodėl negalim pabūti čia? – pasiūliau.

Amerika susiraukė, o Šeplis palinko ant baro ir tarė:

– Aš turiu ten eiti. Aš pirmakursis. Mano pareiga pasirūpinti, kad viskas ten eitų kaip per sviestą, kad visiems užtektų alaus, ir panašiai.

Trevisas priėjo prie manęs, viena ranka apkabino pečius ir, priglaudęs prie savęs, paklausė:

– Na, sakyk, Balandėle, ar eisi su manim?

Pažvelgiau į Ameriką, paskui į Šeplį ir galiausiai pakėliau akis į Trevisą.

– Eisiu, – atsidusau.

Amerika net sucypė iš laimės ir tvirtai mane apkabino. Pajutau ant nugaros Šeplio ranką.

– Ačiū, Ebe, – padėkojo jis.

Trečias skyrius

Pigus gėralas

Finčas užtraukė dūmą ir išpūtė pro nosį dvi tirštas dūmų juostas. Aš sėdėjau atsukusi veidą į saulę, o jis mane linksmino savo praėjusio savaitgalio ataskaita: apie šokius, gėrimą ir įkyrų naują draugą.

– Jeigu jis tave persekioja, kodėl leidaisi jo vaišinamas? – nusijuokiau.

– Visai paprastai, Ebe. Mano kišenės tuščios.

Aš vėl nusijuokiau, o Finčas bakstelėjo man į šoną alkūne, nes pamatė pievele link mūsų atžingsniuojant Trevisą.

– Sveiks, Trevisai, – pasilabino jis ir pamerkė man akį.

– Labas, Finčai, – linktelėjo jam Trevisas. Žvangindamas rakteliais atsisuko į mane.

– Varau namo, Balandėle. Pamėtėt?

– Aš jau irgi ruošiausi eiti namo, – pasakiau jam ir nusišypsojau, žvelgdama pro akinius nuo saulės.

– Šįvakar pas mane nepasiliksi? – paklausė. Jo veide įskaičiau nusivylimą ir nuostabą.

– Kodėl? Pasiliksiu. Tiesiog norėjau pasiimti keletą daiktų, kuriuos buvau pamiršusi.

– Kokių?

– Na, pavyzdžiui, skutimosi peiliuką. O kas tau darbo?

– Tau jau seniai laikas apsiskusti kojas. Baigi subraižyti man blauzdas, – nutrūktgalviškai šyptelėjo jis.

Finčas išvertė iš nuostabos akis ir akylai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Aš nusimaiviau prieš Trevisą ir išrėžiau:

– Štai kaip gimsta paskalos.

Paskui pažvelgiau į Finčą ir papurčiau galvą.

– Aš miegu jo lovoj… Tik miegu.

– Supratau, – patenkintas atsakė man Finčas.

Plekštelėjau jam per ranką, atsidariau duris ir užlėkiau laiptais. Nespėjau pakilti iki antro aukšto, o Trevisas jau lipo man ant kulnų.

– Nepyk, aš tik pajuokavau.

– Jau ir taip visi įsivaizduoja, kad mes kartu miegam. Tu tik pili žibalo į ugnį.

– Kam čia rūpi, kas ką įsivaizduoja?

– Man, Trevisai! Man!

Atidariau savo kambario duris, įsimečiau į mažą medžiaginį krepšį kelis reikalingus daiktus ir vėl išlėkiau iš kambario. Trevisas nusekė man įkandin. Prunkštelėjęs paėmė iš manęs krepšį, o aš rūsčiai dėbtelėjau į jį.

– Visai nejuokinga. Nori, kad visas universitetas laikytų mane tokia pat, kaip tos visos tavo kekšės?

Trevisas susiraukė.

– Niekas taip negalvoja. O jeigu ir pagalvoja, tai geriau tegu neprasižioja, kad aš neišgirsčiau.

Jis man atidarė duris ir aš išėjusi staiga sustojau kaip įbesta.

– Oi! – atsitrenkęs į mane šūktelėjo jis.

Aš atsisukau ir surikau:

– Dieve šventas! Visi turbūt galvoja, kad mes draugaujam, o tu ir toliau begėdiškai gyveni… savo stiliumi. Kokia aš apgailėtina! – bekalbant man ir pačiai kai kas ėmė aiškėti. – Manau, neturėčiau ilgiau pasilikti pas tave. Ir apskritai turėtume vienas nuo kito kurį laiką laikytis atokiau.

Paėmiau iš jo savo krepšį, bet jis ir vėl ištraukė man jį iš rankos.

– Niekas nemano, kad mes draugaujam, Balandėle. Neverta liautis su manim kalbėjus, kad kažką sau įrodytum.

Mes dar kurį laiką traukiojom vienas kitam iš rankų krepšį, ir kai jis nusprendė man jo nebeatiduoti, smarkiai nusivylusi garsiai suvaitojau ir vėl jį užsipuoliau:

– Ar tu kada nors turėjai merginą arba draugę, kuri būtų su tavim gyvenusi? Ar vežiojai kurią nors iš namų į paskaitas ir atgal? Ar kada nors valgei su jomis kelias dienas iš eilės prie vieno stalo? Net jeigu ir pasisakytume, kaip yra, vis tiek niekas nežinotų, ką apie mus galvoti!

Į automobilių aikštelę jis ėjo giliai susimąstęs.

– Aš viską sutvarkysiu, gerai? Nenoriu, kad dėl manęs kas nors blogai galvotų apie tave, – susirūpinęs prabilo jis. Paskui jo veidas pralinksmėjo ir nusišypsojęs tarė: – Leisk man išpirkti savo kaltę. Eime šįvakar į „Olandą“, gerai?

– Ten baikerių baras, – kreivai šyptelėjau ir žiūrėjau, kaip jis riša prie motociklo mano krepšį.

– Tada einam į klubą. Pavakarieniausim, o paskui galėsim užsukti į „Raudonąsias duris“. Aš vaišinu.

– Kaip vakarienė ir pasisėdėjimas bare gali išspręsti mūsų problemą? Jei žmonės pamatys mus kartu mieste, bus tik dar blogiau.

Trevisas apžergė motociklą.

– Gerai pagalvok. Aš nusitašęs bare, kur pilna pusnuogių merginų. Niekas nė nesuabejos, kad mes ne pora.

– O man ten ko? Partempti tave girtą namo, kad iš naujo užsukčiau kalbas?

– Aš taip nesakiau. Tu jau per daug įsijautei, – susiraukė jis.

Pabaltakiavau į jį ir apžergiau motociklą. Apsikabinusi rankomis jo liemenį tariau:

– O jeigu sumanysi kokią parsitempti iš baro namo? Šitaip bus man atsidėkota?

– Negi pavyduliauji, Balandėle, ką?

– Pavyduliauju? Kam? Kažkokiai nevisprotei venerikei, kurią paryčiais išgrūsi į gatvę?

Trevisas nusijuokė ir užvedęs motociklą nukūrė namo dvigubai viršydamas leistiną greitį. Aš sėdėjau užsimerkusi, kad nematyčiau pro šalį žaibiškai skriejančių medžių ir automobilių.

Nušokusi nuo motociklo, sudaviau jam per petį.

– Gal pamiršai, kad važiuoji ne vienas? Norėjai mane užmušti?

– Kaip galėjau pamiršti tave už savęs, kai taip stipriai spaudei mane savo šlaunimis, net kvėpuoti negalėjau? – paskui jam toptelėjo nauja mintis ir jis kreivai šyptelėjęs pridūrė: – Bet, jeigu atvirai, tai apie tokią mirtį lieka tik pasvajoti.

– Tau tikrai ne visi galvoje.

Vos spėjom įžengti pro duris, Amerika išniro iš Šeplio kambario ir pasiūlė:

– Mes einam į miestą. Norit kartu?

Pažiūrėjau į Trevisą ir nusišypsojau.

– Mes eisim užkąsti į sušių barą, o paskui į „Raudonąsias duris“.

Amerika išsišiepė nuo vienos ausies iki kitos ir šlepsėdama į vonią sušuko:

– Šepai! Šįvakar lekiam į miestą!

Aš paskutinė ėjau praustis po dušu, tad kai išlindau iš vonios kambario su juoda suknele ir rausvais aukštakulniais, Šeplis, Amerika ir Trevisas jau lūkuriavo manęs prie durų.