Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Aš visai rimtai. Turėtum būti atsargesnė. Jeigu nebūčiau priėjęs… Geriau apie tai negalvoti. Ir tu dar verti mane atsiprašinėti? Už tai, kad jį nuvijau?

– Visai neverčiu tavęs atsiprašinėti. Net ne apie tai kalbu.

– Tada apie ką? – paklausė jis ir įdėmiai pažvelgė man į akis. Jo veidas prie pat manojo, jaučiau ant lūpų jo alsavimą.

Susiraukiau.

– Aš girta, Trevisai. Tai vienintelis pasiteisinimas.

– Nori, kad palaikyčiau apkabinęs, kol užmigsi?

Nieko jam neatsakiau.

Jis pasisuko ir vėl pažvelgė man į akis.

– Iš esmės galėčiau ir nesutikti, – atsakė jis suraukdamas antakius, – bet paskui nuolat save keikčiau, jeigu išgirdusi „ne“ tu manęs daugiau šito nebepaprašytum.

Aš įsitaisiau jam ant krūtinės, jis tvirtai mane apkabino ir atsidusęs tarė:

– Tau nereikia teisintis, Balandėle. Tik pasakyk, ko nori.

Pro langus skaisčiai plieskė saulė, žadintuvas visu garsu blerbė man į ausį, todėl atsibudusi net susigūžiau. Trevisas dar miegojo, apkabinęs mane ir rankomis, ir kojomis. Išlaisvinusi iš jo glėbio vieną ranką pasiekiau žadintuvą ir nuspaudžiau mygtuką. Prasitrynusi akis pažvelgiau į jį. Jis kietai pūtė į ūsą visai prie pat mano veido.

– Dieve tu mano, – sušnibždėjau nustebusi, kaip mes taip per naktį susipynėme. Giliai įtraukiau oro ir pamėginau išslysti iš jo glėbio.

– Ramiau, Balandėle. Aš miegu, – burbtelėjo jis ir dar tvirčiau mane suspaudė glėbyje.

Po kelių mėginimų vis dėlto man pavyko išslysti. Atsisėdau ant lovos krašto ir pažvelgiau į jį pusnuogį, tysantį tarp paklodžių. Ilgai žiūrėjau, paskui atsidusau. Vaizdas akyse pradėjo mirgėti, bet juk aš pati kalta.

Jo ranka nuslydo per lovą ir palietė mano pirštus.

– Kas yra, Balandėle? – pusiau pramerktomis akimis paklausė jis.

– Einu atsinešiu vandens. Tu norėsi?

Trevisas papurtė galvą ir vėl užsimerkė. Gulėjo padėjęs skruostą ant čiužinio.

– Labas rytas, Ebe, – man išnirus iš už kampo pasisveikino Šeplis nuo krėslo su pakoja.

– Kur Marė?

– Dar miega. Ko taip anksti atsikėlei? – paklausė žiūrėdamas į laikrodį.

– Suskambėjo žadintuvas, bet visada anksti atsibundu po išgertuvių. Lyg koks prakeiksmas.

– Aš irgi, – linktelėjo Šeplis.

– Eik pažadink Marę. Po valandos mums paskaita, – paliepiau jam, atsukau čiaupą ir pasilenkiau gurkštelėti vandens.

Šeplis vėl linktelėjo.

– Norėjau leisti jai pamiegoti.

– Nereikia. Paskui labai pyks, jei pramiegos paskaitą.

– Ką gi, – tarė jis ir pakilo nuo krėslo, – tada einu žadinti.

Bet staiga jis atsisuko ir šūktelėjo:

– Ebe?

– Ko?

– Nežinau, ką judu su Trevisu sau galvojat, bet žinau tikrai, kad jis gali iškrėsti kokią kiaulystę ir smarkiai tave supykdyti. Toks jau jis yra. Paprastai jis su niekuo nesuartėja, o tave kažkodėl prisileido. Tu privalai sutramdyti jo demonus. Tik tada jis supras.

– Ką supras? – paklausiau kilsteldama vieną antakį, nustebinta melodramatiškos jo kalbos.

– Kad tu gali įveikti neįveikiama, – tyliai atsakė jis.

Palingavau galva ir sukrizenau.

– Kaip liepsi, Šepai.

Šeplis patraukė pečiais ir pradingo savo kambary. Išgirdau murmant, paskui atsikalbinėjimą ir galiausiai meilų Amerikos kikenimą.

Įsibėriau į dubenėlį avižinių dribsnių ir maišydama įsipyliau šokoladinio sirupo.

– Kaip šlykštu, Balandėle, – tarė Trevisas, atėjęs tik su vienais žaliais languotais apatiniais. Pasitrynė akis ir iš spintelės išsiėmė dėžutę sausų pusryčių.

– Tau irgi labas rytelis, – atsakiau jam, užsukdama butelio dangtelį.

– Girdėjau, jau greitai tavo gimtadienis. Paskutinis „nioliktasis“, – nusišypsojo. Jo akys buvo paraudusios, paakiai paburkę.

– Taip… Bet aš nemėgstu gimtadienių. Manau, su Mare nueisime kur nors pavakarieniauti, – nusišypsojau. – Jei nori, galėsi eiti kartu.

– Puiku, – truktelėjo pečiais. – Kada? Kitą sekmadienį?

– Taip. O kada tavo?

Trevisas įsipylė pieno ir ėmė maišyti šaukštu dribsnius.

– Balandį. Balandžio pirmą.

– Baik.

– Tikrai. Aš rimtai, – atsakė kramtydamas.

– Tavo gimtadienis Kvailių dieną? – iš nuostabos net pakėliau antakį.

Trevisas nusijuokė.

– Taip. O tu paskubėk. Aš tuoj apsirengsiu.

– Važiuosiu su Mare.

Aiškiai mačiau, kad jis iš visų jėgų stengiasi atsakyti ramiai:

– Kaip nori.

Ir atsukęs man nugarą baigė valgyti dribsnius.

Ketvirtas skyrius

Lažybos

– Jis tikrai spokso į tave, – sušnibždėjo amerika ir atsilošusi apsidairė po auditoriją.

– Baik dairytis, kvaile. Pamatys dar.

Amerika šyptelėjo ir pamojavo ranka.

– Jis mane pastebėjo. Ir vis tiek spokso į tave.

Kiek padvejojusi galiausiai įsidrąsinau ir pažvelgiau jo pusėn. Parkeris žiūrėjo tiesiai į mane ir šypsojosi.

Atsakiau jam šypsniu ir apsimečiau rašanti kompiuteriu.

– Ar dar žiūri? – tyliai paklausiau.

– Taip, – sukrizeno Amerika.

Po paskaitos Parkeris užkalbino mane koridoriuje.

– Nepamiršk, šį savaitgalį vakarėlis.

– Nepamiršiu, – atsakiau jam stengdamasi nemirksėti ar neiškrėsti dar kokios kvailystės.

Abi su Amerika patraukėme per pievelę į valgyklą, kur turėjome pietauti su Trevisu ir Šepliu. Jiems priėjus, Amerika vis dar negalėjo liautis kikenusi iš Parkerio elgesio.

– Labas, meile mano, – pasisveikino Amerika ir pabučiavo savo vaikinui į lūpas.

– Kas taip juokinga? – paklausė Šeplis.

– Ai, vienas toks vaikinas visą paskaitą nenuleido akių nuo Ebės. Negalėjau atsigrožėti.

– Gerai, kad spoksojo tik į Ebę, – mirktelėjo akį Šeplis.

– Kas toks? – nepatenkintas susiraukė Trevisas.

Pasimuisčiau su kuprine ant nugaros, duodama Trevisui suprasti, kad nuimtų nuo pečių ir palaikytų. Kraipydama galvą atsakiau:

– Marė svaičioja.

– Ebe, melage tu! Ten buvo Parkeris Heisas. Visi gali paliudyt. Spoksojo net apsiseilėjęs.

Trevisas pasišlykštėjo.

– Parkeris Heisas?

Šeplis timptelėjo Amerikai už rankos.

– Mes einam valgyt. Ar tu šiandien su mumis irgi valgysi valgyklos maistą?

Užuot atsakiusi Amerika vėl pakštelėjo jam į lūpas, ir mudu su Trevisu nusekėme jiems įkandin. Pasidėjau padėklą tarp Amerikos ir Finčo, bet Trevisas atsisėdo ne tiesiai prieš mane kaip įprastai, o per kelias kėdes atokiau. Ir tik tada aš susigriebiau, kad eidami į valgyklą mes beveik nepratarėme nė žodžio.

– Viskas gerai, Trevisai? – paklausiau.

– Man? Žinoma. O kas? – atsakė jis apsimestinai ramiai.

– Tu taip ilgai tyli.

Keletas vaikinų iš futbolo komandos priėjo prie mūsų stalo ir garsiai juokdamiesi susėdo. Trevisas atrodė suirzęs ir nepatenkintas stumdė po lėkštę maistą.

Krisas Dženksas mestelėjo ant jo padėklo skrudintą bulvytę.

– Kas naujo, Trevi? Girdėjau, patvarkei Tiną Martin. Šiandien neužsičiaupdama apie tave tik ir tauškia.

– Užsikimšk, Dženksai, – nepakeldamas akių nuo lėkštės burbtelėjo Trevisas.

Pasilenkiau per stalą, kad tas raumenų kalnas, sėdintis prieš Trevisą, pamatytų mano rūškaną žvilgsnį.

– Nutilk, Krisai.

Trevisas prirėmė mane žvilgsniu ir tarė:

– Prašau manęs neužstoti, Ebe.

– Atsiprašau, aš…

– Ir neatsiprašinėk. Liaukis, gerai? – drėbtelėjo jis ir pašokęs nuo stalo išlėkė pro duris.