Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Trevisai!

– Aš čia, Balandėle. Pirma kišk kojas ir leiskis, aš tave sugausiu.

– Tau turbūt protas visai aptemo, jeigu manai, kad aš šoksiu į tokią tamsą!

– Sugausiu! Prisiekiu! Lipk greičiau čionai!

Atsidususi perbraukiau ranka kaktą.

– Beprotybė!

Atsisėdau ant žemės ir įkišau kojas pro langelį, pasistūmiau tiek, kad pusė manęs pakibo viduje. Apsiverčiau ant pilvo ir pirštų galais bandžiau pasiekti žemę. Nepavykus laukiau, kol Trevisas pagaus mane už kojų, bet neišsilaikiau, rankos atsileido ir aš nukritau. Mane sugriebė tvirtos rankos ir tamsoje išgirdau Treviso balsą.

– Šoki kaip maža mergytė, – prunkštelėjo jis.

Nuleidęs mane ant žemės nusitempė į dar tirštesnę tamsą. Žengus kelis žingsnius pasigirdo pažįstamas triukšmas – žmonės šaukė sumas ir pavardes, ir staiga prieš akis atsivėrė apšviesta patalpa. Kampe kabojo vienintelis žibintas ir blausioje jo šviesoje vos įžiūrėjau Treviso veidą.

– Ką darysim?

– Lauksim. Pirmiausia Adamas turi išrėžti savo kalbą, o tada aš eisiu ten.

Sunerimau.

– Man tavęs laukti čia ar eiti kartu? Kur man būti, kai prasidės kautynės? Kur Šepas su Mare?

– Jie ateis pro kitur. Neatsilik nuo manęs. Nebijok, tavęs vienos pas tuos ryklius nepaleisiu. Stenkis būti prie Adamo, jis apsaugos tave, kad nesutraiškytų. Aš juk negalėsiu tuo pačiu metu ir sekti tavęs akimis, ir kulti priešininko.

– Kad nesutraiškytų?

– Šįvakar čia bus gerokai daugiau žmonių. Breidis Hofmanas iš valstybinio universiteto. Ten jie turi savo „Ringą“. Tad susirems dvi priešingos stovyklos. Bus beprotiškai karšta.

– Jaudiniesi? – paklausiau.

Jis pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo.

– Ne, bet tu, matau, truputį jaudiniesi.

– Galbūt, – prisipažinau.

– Jeigu tave tai bent kiek nuramins, tai pasakysiu, kad nesileisiu kuliamas. Ir nesuteiksiu jam progos įkirsti vieną savo gerbėjų džiaugsmui.

– Kaip tau tai pavyks?

Jis truktelėjo pečiais.

– Dažniausiai praleidžiu vieną priešininko smūgį, kad atrodytų natūraliau.

– Tu?.. Tu tyčia leidiesi mušamas?

– Argi būtų smagu žiūrovams, jeigu aš iš karto sudoročiau priešininką, neleidęs jam įsodinti nors vieno smūgio? Pakenktų mūsų reikalui. Niekas už mane daugiau nestatytų.

– Kažkokia nesąmonė, – pasibaisėjusi susinėriau rankas ant krūtinės.

Trevisas klausiamai kilstelėjo antakį.

– Manai, aš tave erzinu?

– Man sunku patikėti, kad priešininkas pataiko tau tik tada, kai tu pats jam leidi tą padaryti.

– Nori lažintis, Ebe Abernati? – paklausė jis gerokai pralinksmėjęs.

Šyptelėjau.

– Lažinamės. Vis tiek manau, kad jis tau vieną būtinai įsodins.

– O jeigu ne? Kas man už tai? – paklausė jis. Gūžtelėjau pečiais, nes tuo metu už sienos sugriaudėjo baisus triukšmas. Adamas pasisveikino su publika ir priminė taisykles.

Treviso veide nušvito plati šypsena.

– Jeigu tu laimi, aš visą mėnesį susilaikau nuo sekso.

Aš kilstelėjau antakį ir jis darsyk šyptelėjo:

– Bet jeigu laimiu aš, tu pasilieki pas mane dar mėnesį.

– Ką? Aš ir taip būnu pas tave. Kokios čia lažybos? – sušukau bandydama perrėkti triukšmą.

– Šiandien jūsų bendrabutyje sutaisė katilinę, – šyptelėjęs ir pamerkęs man akį atsakė Trevisas.

Aš kvailai nusivaipiau, nes tuo metu Adamas sušuko Treviso pavardę.

– Visai būtų įdomu pažiūrėti, kaip tu susilaikai nuo sekso.

Trevisas pabučiavo man į skruostą ir pasitempęs nuėjo į ringą. Aš patraukiau jam įkandin ir kai atėjome į kitą patalpą, man net kvapą užgniaužė nuo tokios žmonių gausybės. Čia buvo įmanoma tik stovėti, bet kai mes įžengėme į kambarėlį, stumdymasis ir triukšmas dar labiau įsisiūbavo. Trevisas linktelėjo mano pusėn ir aš ant peties pajutau Adamo ranką. Jis prisitraukė mane arčiau prie savęs.

Pasilenkiau prie Adamo ausies ir sušukau:

– Statau du už Trevisą.

Adamo antakiai šovė aukštyn, kai jis pamatė mane traukiant iš kišenės du Bendžaminus. Jis kilstelėjo ranką ir aš plekštelėjau jam du banknotus į delną.

– O tu visai ne Pelenė, kokią įsivaizdavau esant, – nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

Breidis buvo visa galva aukštesnis už Trevisą, ir aš net žagtelėjau, kai pamačiau juodu sustojusius vieną priešais kitą. Breidis kaip milžinas, kone dvigubai stambesnis už Trevisą, tvirtų raumenų. Treviso veido nemačiau, bet man buvo aišku, kad Breidis ištroškęs jo kraujo.

Adamas prisiplojo lūpomis man prie ausies ir suriko:

– Dabar patariu užsikimšti ausis.

Užspaudžiau delnais ausis, Adamas papūtė ragą. Užuot puolęs, Trevisas žengė porą žingsnių atbulas. Breidis užsimojo ir smogė, bet Trevisas gunktelėjo į dešinę. Breidis vėl kirto, bet Trevisas pasilenkė ir metėsi į kitą pusę.

– Kas čia dabar? Čia tau ne bokso varžybos, Trevisai! – suriko Adamas.

Trevisas stipriai kirto Breidžiui į nosį. Patalpoje sugriaudėjo kurtinantis triukšmas. Kabliu iš kairės Trevisas smogė Breidžiui į žandikaulį ir aš užsidengiau rankomis burną, nes Breidis paleido seriją smūgių, bet visi lėkė pro šalį. Trevisas kirto jam alkūne į veidą ir Breidis griuvo atbulas ant savo palydos. Jau maniau, kad kova baigta, bet mosuodamas kumščiais Breidis vėl puolė Trevisą. Smūgis po smūgio, ir Breidis išsikvėpė. Nuo abiejų vaikinų žliaugė prakaitas. Aš garsiai aiktelėjau, kai Breidis, praleidęs dar vieną smūgį, stipriai kirto kumščiu į cementinį stulpą. Iš skausmo sukniubo ir paspaudė po savimi sumuštą ranką, o Trevisas tuo metu puolė.

Pliekė negailestingai. Iš pradžių smogė keliu jam į veidą, o tada ėmė daužyti kumščiais kur pakliuvo, kol Breidis visai sukniubo ant grindų. Triukšmas pasiekė kulminaciją ir Adamas pasitraukė nuo manęs, nes žengė prie Breidžio ir užmetė ant jo sukruvinto veido raudoną skepetą.

Trevisas pradingo už savo gerbėjų, aš prisiplojau nugara prie sienos ir atsargiai slinkau prie išėjimo, pro kurį čia patekom. Priėjusi žibintą lengviau atsikvėpiau. Bijojau, kad nepargriūčiau ir nebūčiau sutrypta.

Nenuleisdama akių nuo tarpdurio laukiau, kada minia plūstelės į mažąjį kambarėlį. Praėjo kelios minutės, o Treviso vis nesimatė, tad pati ryžausi lėtai slinkti prie išėjimo langelio. Kai tokia daugybė žmonių braunasi laukan, nesaugu būtų leistis ieškoti Treviso.

Vos tik įžengiau į tamsųjį koridorių, man už nugaros ant cementinių grindų pasigirdo žingsniai. Apimtas panikos Trevisas ieškojo manęs.

– Balandėle!

– Aš čia! – sušukau ir puoliau jam į glėbį.

Trevisas pažvelgė į mane iš viršaus ir susiraukė.

– Dievulėliau, kaip tu mane išgąsdinai! Vos nepradėjau svaidytis kumščiais, kad iki tavęs prisikasčiau… Ateinu, o tavęs ten nebėr!

– Džiaugiuosi, kad tu čia. Nenorėjau viena tamsoje ieškoti kelio į lauką.

Susirūpinimas iš jo veido pradingo ir jis vėl man plačiai nusišypsojo.

– Kaip supratau, tu lažybas pralaimėjai.

Atsivijęs mus Adamas pirma nužvelgė mane, paskui piktai dėbtelėjo į Trevisą ir tarė:

– Reikia pasikalbėti.

Trevisas pamerkė man akį ir paliepė:

– Niekur neik. Aš tuoj grįšiu.

Abu pradingo tamsoje. Adamas kelis kartus garsiai užriko ant Treviso, bet aš nesupratau, ką jis jam sakė. Trevisas sugrįžo grūsdamas į kelnių kišenę šūsnį banknotų ir kreivai šypsodamasis tarė:

– Tau reikia pasiimti daugiau drabužių.