Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– O tu tikėjaisi, kad pasiliks?

– Brangioji, – tyliai pašaukė Šeplis.

– Po perkūnais, nepradėk, gerai, Šepai? Nedrįsk jo ginti, supratai? – įniršusi puolė jį Amerika.

Trevisas atrodė beviltiškai nusiminęs.

– Atleisk man, Balandėle. Neišmanau, nė ką tau ir pasakyti.

– Eime, Ebe, – paragino Amerika. Atsistojusi truktelėjo man už rankos.

Trevisas žengė žingsnį, bet Amerika pagrasė jam pirštu.

– Tepadeda man Dievas, Trevisai! Jeigu bandysi ją sulaikyti, naktį apliesiu tave žibalu ir padegsiu!

– Amerika, – lygiai taip pat beviltiškai prabilo Šeplis.

Mačiau, kaip jis blaškosi tarp pusbrolio ir mylimos merginos, ir man jo labai pagailo. Situacija buvo kaip tik tokia, kokios jis vis stengėsi išvengti.

– Viskas gerai, – tariau aš supykusi, kad mes visi tokie įsitempę.

– Kaip suprasti – viskas gerai? – viltingai ir kiek nustebęs paklausė Šeplis.

Pasukiojusi akis aplink paaiškinau:

– Vakar Trevisas parsitempė iš baro porą merginų. Na ir kas?

Amerika nustėro.

– Ojojoi, Ebe. Nori pasakyti, kad tau nė motais, kas vakar atsitiko?

Pažvelgiau į visus tris.

– Trevisas gali vestis namo ką tik nori. Juk čia jo butas.

Amerika žiūrėjo į mane kaip į kokią beprotę. Šeplis, regis, dar kiek ir tuoj ims šypsotis, o Trevisas visiškai paniuro.

– Tu ne pati susikrovei daiktus? – paklausė.

Papurčiau galvą ir pažvelgiau į laikrodį. Buvo antra valanda dienos.

– Ne. Ir dabar turėsiu vėl viską išsikrauti. Bet man pirma reikia pavalgyti, nusiprausti ir apsirengti…

Pasakiau ir nuėjau į vonią. Uždariusi paskui save duris atsirėmiau nugara į sieną ir nuslydau ant grindų. Supratau nepataisomai supykdžiusi Ameriką, bet aš buvau davusi Trevisui žodį ir neketinau laužyti savo pažado.

Virš galvos išgirdau tylų beldimą į duris.

– Balandėle, – pašaukė Trevisas.

– Ko? – ramiai atsiliepiau.

– Tai tu pasilieki?

– Jeigu nori, galiu išeiti, bet lažybos yra lažybos.

Durys tyliai barkštelėjo, nes Trevisas atsirėmė į jas kakta ir tarė:

– Aš nenoriu, kad išeitum, bet neturiu teisės pykti, jeigu išeisi.

– Nori pasakyti, kad lažybos nutraukiamos?

Stojo ilga tyla.

– Jeigu pasakysiu taip, tu išeisi?

– Na, žinoma. Juk čia ne mano butas, kvaileli, – atsakiau jam ir tyliai nusijuokiau.

– Tada ne. Lažybos nenutraukiamos.

Pakėliau galvą, palingavau į šalis. Akis degino besitvenkiančios ašaros. Pati nesupratau, ko pradėjau verkti, bet negalėjau susitvardyti.

– Ar galiu dabar praustis?

– Taip, – atsiduso jis.

Išgirdau koridoriumi paskui Trevisą nukaukšint Amerikos batus.

– Tu baisus savanaudis, – piktai užriko ji ir trinktelėjo Šeplio kambario durimis.

Atsistojau, atsukau vandenį, nusirengiau ir užsitraukiau dušo užuolaidą.

Po kelių akimirkų pasigirdo beldimas ir Trevisas krenkštelėjęs tarė:

– Balandėle, atnešiau tavo daiktus.

– Padėk ant praustuvo, aš pasiimsiu.

Trevisas įėjo į vonią ir uždarė paskui save duris.

– Aš labai supykau. Išgirdau, kaip tu atvirai kalbėjaisi su Amerika, išdėjai mano trūkumus, ir aš labai įsiutau. Norėjau tik išeiti į miestą ir truputį išgerti, pamąstyti ir nusiraminti, bet ir pats nepamačiau, kaip nusilakiau, o dar tos merginos prisikabino… – patylėjo. – Šįryt atsibudau, tavęs lovoj nėra, paskui pamačiau tave krėsle, ant grindų gumyčių pakeliai, man pasidarė bloga.

– Galėjai tiesiai man pasakyti, kad pasilikčiau, užuot lėkęs į parduotuvę ir šitiek visko pirkęs.

– Pinigų man negaila, Balandėle. Aš išsigandau, kad tu išeisi ir daugiau su manim net nebekalbėsi.

Nuo jo pasiaiškinimo aš susigūžiau. Vis svarsčiau, kaip jis turėjo jaustis išgirdęs mane kalbant, kad jis man visai netinka ir kad aš patekau į padėtį be išeities.

– Aš nenorėjau užgauti tavo jausmų, – prisipažinau stovėdama po vandens srove.

– Žinau, kad nenorėjai. Ir suprantu, kad dabar visai nesvarbu, jei tau pasakysiu, kad viską sugadinau aš pats – kaip visada.

– Trevi.

– Ko?

– Daugiau niekada nebevažinėk motociklu išgėręs, gerai?

Laukiau gerą minutę, kol jis galiausiai atsiduso ir ištarė:

– Gerai, pažadu.

Išėjo ir uždarė duris.

Penktas skyrius

Parkeris Heisas

– Prašom, – šūktelėjau išgirdusi beldimą į duris.

Trevisas sustingo tarpduryje.

– Vajetau!

Šypsodamasi nužvelgiau savo suknelę. Pažemintas liemuo, apačioje pereinantis į trumputį sijonuką, prisipažinsiu, buvo gerokai drąsesnis žingsnis nei iki šiol. Pasiūta iš plono juodo permatomo audinio ant kūno spalvos pagrindo. Vakarėlyje bus ir Parkeris, todėl aš be galo troškau būti pastebėta.

– Atrodai pribloškiamai, – pagyrė jis, man aunantis aukštakulnius.

Nužvelgusi jo baltus marškinius ir džinsus pritariamai linktelėjau.

– Tu irgi žaviai atrodai.

Rankoves jis buvo atsiraitojęs virš alkūnių, apnuogindamas sudėtingus tatuiruočių raštus. Kai jis susikišo rankas į kišenes, pastebėjau ant riešo jo mėgstamą juodą odinę apyrankę. Svetainėje mūsų jau laukė Amerika su Šepliu.

– Pamatęs tave Parkeris sprogs iš laimės, – sukikeno Amerika, eidama paskui Šeplį prie automobilio.

Trevisas atidarė dureles ir aš įsitaisiau ant užpakalinės Šeplio dodžo sėdynės. Ir nors mūsų jau čia buvo sėdėta daugybę kartų, kažkodėl dabar pasijutau šalia Treviso nejaukiai.

Gatvėje buvo pilna automobilių, kai kurie stovėjo net ant žalios vejos. Name žmonių – kaip silkių statinėj, o iš bendrabučių vis dar ėjo virtinės studentų. Šeplis sustojo ant vejos už namo, ir mudvi su Amerika nusekėme paskui vaikinus į vidų.

Trevisas atnešė man raudoną plastikinę stiklinę alaus ir pasilenkęs sušnibždėjo į ausį:

– Nedrįsk nieko imti iš svetimų rankų, tik iš manęs arba Šeplio. Nenorėčiau, kad kas įbertų ko nors tau į gėrimą.

Pabaltakiavau į jį ir atšoviau:

– Nebijok, Trevisai, niekas man nieko neįbers.

– Negerk nieko ne iš mūsų rankų, supratai? Tau čia ne Kanzasas, Balandėle.

– Pirmą kartą girdžiu, – atrėžiau jam ir paėmiau alų.

Prabėgo valanda, bet Parkerio dar nesimatė. Svetainėje Amerika su Šepliu šoko pagal lėtą dainą, priėjęs Trevisas timptelėjo man už rankos ir paklausė:

– Nori šokti?

– Ne, ačiū, – atsakiau.

Trevisas nuliūdo.

Teisindamasi paliečiau jam petį.

– Aš tiesiog pavargau, Trevi.

Jis uždėjo delną man ant rankos ir ėmė kalbėti, bet pakėlusi akis pamačiau jam už nugaros Parkerį. Trevisas pastebėjo, kad mano veidas pasikeitė, ir atsisuko.

– Ei, Ebe! Vis dėlto atėjai! – nusišypsojo Parkeris.

– Taip, mes jau čia visą valandą, – atsakiau jam, ištraukdama ranką iš po Treviso delno.

– Atrodai pasakiškai! – sušuko perrėkdamas triukšmą.

– Ačiū, – nusišypsojau jam ir pažvelgiau į Trevisą. Jis stovėjo kietai sučiaupęs lūpas, tarp antakių kaktoje buvo susimetusi gili raukšlė.

Linktelėjęs galvą svetainės pusėn Parkeris pakvietė:

– Eime pašokti?

Suraukiau nosį ir papurčiau galvą.

– Ne, aš kažko pavargusi.

Tada Parkeris dėbtelėjo į Trevisą ir tarė:

– Rodos, sakei, kad neateisi.

– Apsigalvojau, – atsakė jam Trevisas pyktelėjęs, kad turi aiškintis.

– Matau, – atsakė Parkeris ir pažvelgė į mane. – Nori pakvėpuoti grynu oru?

Linktelėjau ir mudu su Parkeriu patraukėme į antrą aukštą. Prieš lipdamas jis stabtelėjo ir paėmė man už rankos. Antrame aukšte pastūmė stiklines duris ir mes išėjome į balkoną.