Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Nešalta? – paklausė.

– Truputį, – atsakiau. Nusivilkęs švarką Parkeris apgaubė man pečius. – Ačiū.

– Atėjai su Trevisu?

– Visi kartu atvažiavom.

Parkeris plačiai nuo ausies iki ausies nusišypsojo ir nusisukę į kiemą pažvelgė į pievelę apačioje. Ten stovėjo būrelis merginų. Susiėmusios už parankių jos šitaip gynėsi nuo šalčio. Ant žolės draikėsi krepino juostos, mėtėsi tuščios alaus skardinės ir svaigiųjų gėrimų buteliai. Tarp šių šiukšlių būrelin susimetę Sig Tau vaikinai grožėjosi savo sukurtu šedevru – iš statinaičių sukrauta piramide, apjuosta šviečiančių lempučių girlianda.

Parkeris palingavo galva ir tarė:

– Iš ryto čia bus kaip po karo. Tvarkytojų brigada turės ką veikti.

– Turit tvarkytojus?

– Turim, – nusišypsojo. – Vadinam juos pirmakursiais.

– Vargšas Šepas.

– Jis jiems nepriklauso. Jam daroma išimtis, nes jis – Treviso pusbrolis ir čia negyvena.

– O tu gyveni čia?

Parkeris linktelėjo.

– Pastaruosius porą metų. Reikėtų susirasti butą, norėčiau ramesnės vietos pasimokyti.

– Leisk spėti. Studijuoji verslą?

– Biologiją. Ir dar anatomiją. Liko paskutiniai metai. Tada bandysiu stoti į medicinos koledžą ir galiausiai išlėksiu į Harvardo medicinos universitetą.

– Jau žinai, kad ten įstosi?

– Mano tėvas mokėsi Harvarde. Na, dar nieko tvirtai nežinau, bet jis dosniai remia universitetą. Jeigu supranti, ką turiu omeny. Mano balas – 4,0, stojančiųjų į koledžą – 2200, sąraše pagal pažangumą esu trisdešimt šeštas. Esu tinkamas kandidatas.

– Tavo tėvas gydytojas?

Parkeris patvirtino plačiai nusišypsodamas.

– Chirurgas ortopedas.

– Įspūdinga.

– O kur tu? – paklausė.

– Dar neapsisprendžiau.

– Tipiškas pirmakursio atsakymas.

Jausmingai atsidusau.

– Na, mano šansai tapti išskirtinei nuplaukė.

– Dėl to gali nesijaudinti. Pastebėjau tave jau pačią pirmą dieną. Esi pirmakursė, o ką veiki su trečiakursiais matematikos paskaitose?

Nusišypsojau. Sukdama ant piršto plaukų sruogą atsakiau:

– Matematika man lengvai einasi. Vidurinėj per metus prašokau dvi klases ir du semestrus mokiausi Vičitos valstijos universitete.

– Va čia tai įspūdinga, – nustebo jis.

Balkone praleidome gerą valandą, plepėjom apie viską – nuo vietos kavinių ir restoranų iki to, kaip man pavyko taip artimai susidraugauti su Trevisu.

– Nenorėčiau to sakyti, bet vis dėlto: judu abu esate visų apkalbų centre.

– Na va, – burbtelėjau.

– Trevisui tai nebūdinga. Su merginomis jis niekada nedraugavo. Greičiau jie tampa didžiausiais priešais nei draugais.

– Nežinau. Man teko regėti gana nemažai merginų, kurios arba apsimeta viską pamiršusios, arba greitai jam viską atleidžia.

Parkeris nusijuokė. Auksinio įdegio veide sublizgėjo jo balti dantys.

– Niekas nesupranta jūsų santykių. Pripažink, visiems tai didelė mįslė.

– Nori sužinoti, ar aš su juo miegu?

Parkeris šyptelėjo.

– Jeigu miegotum, tai šįvakar su juo čia tikrai nebūtum atvažiavusi. Pažįstu jį nuo keturiolikos metų ir puikiai žinau jo veiksmų planą. Tiesiog man įdomi jūsų draugystė.

– Draugystė kaip draugystė, – gūžtelėjau pečiais. – Kartu leidžiam laiką, valgom, žiūrim televizorių, mokomės ir net baramės. Štai ir viskas.

Parkeris garsiai užsikvatojo. Net ėmė kraipyti galvą iš mano atvirumo.

– Girdėjau, esi vienintelė, kuriai leidžiama, taip sakant, „pastatyti Trevisą į vietą“. O tai jau garbingas statusas.

– Nežinau, ką tai reiškia, bet jis tikrai nėra toks blogas, kokį jį visi piešia.

Dangus iš pradžių rausvai pamėlo, paskui paraudo ir horizonte patekėjo saulė. Parkeris dirstelėjo į laikrodį, paskui pro turėklo viršų į išretėjusias jaunimo gretas pievelėje ir tarė:

– Sakyčiau, vakarėlis jau eina į pabaigą.

– Reikia susirasti Šepą su Amerika.

– Ar neprieštarausi, jeigu parvešiu tave namo? – paklausė Parkeris.

Pasistengiau neparodyti nudžiugusi.

– Aišku, ne. Pasakysiu Amerikai.

Išėjau pro duris iš balkono, paskui stabtelėjau ir atsisukusi paklausiau:

– Ar žinai, kur Trevisas gyvena?

Parkeris suraukė vešlius rudus antakius ir tarė:

– Žinau. O ką?

– Aš ten dabar gyvenu, – atsakiau ir laukiau jo reakcijos.

– Tu gyveni pas Trevisą?

– Pralaimėjau lažybas, tai dabar turiu visą mėnesį gyventi pas jį.

– Mėnesį?

– Tai ilga istorija, – atsakiau jam kvailai gūžteldama pečiais.

– Betgi judu tik draugai?

– Taip.

– Tada nuvešiu pas Trevisą, – šyptelėjo jis.

Nubėgau laiptais ieškoti Amerikos ir prasilenkiau su paniurusiu Trevisu, nes jis, regis, pyko ant įkyriai jam kažką pasakojančios merginos. Jis nusekė man iš paskos į koridorių. Suradusi Ameriką, timptelėjau jai už suknutės.

– Jūs važiuokit namo vieni. Parkeris pasisiūlė parvežti mane.

– Ką? – nudžiugusi sušuko Amerika.

– Kas? – piktai paklausė Trevisas.

– Kas nepatinka? – Amerika atsisuko į jį.

Trevisas perliejo Ameriką piktu žvilgsniu ir paėmęs man už rankos nusitempė už kampo. Jo žandikaulis po įsitempusia oda stipriai trūkčiojo.

– Tu jo nepažįsti.

Aš ištraukiau iš jo gniaužtų ranką.

– Tai ne tavo reikalas, Trevisai.

– Dar ir kaip mano. Aš neleisiu tau važiuoti namo su nepažįstamu žmogum. Jeigu jis sugalvos tau ką nors padaryti?

– Dieve! Jis žavus!

Nuostabą Treviso veide pakeitė pyktis, ir aš būgštaudama laukiau, ką dar jis man pasakys.

– Parkeris Heisas, Balandėle?! Parveš tave namo? Parkeris Heisas? – paniekinamai kartojo Trevisas. – Beje, kas čia per pavardė?

Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir atšoviau jam:

– Liaukis, Trevisai, nebūk bukagalvis.

Sutrikęs ir supykęs jis pasilenkė prie manęs.

– Jeigu jis tave palies, aš jį nudėsiu.

– O man jis patinka, – atšoviau jam, pabrėždama kiekvieną žodį.

Mano prisipažinimas jį pribloškė ir jo veidas persikreipė iš įniršio.

– Gerai. Jeigu jis parsivers tave ant užpakalinės automobilio sėdynės, nebandyk man skųstis.

Iš nuostabos man atvipo lūpa. Aš įsižeidžiau ir supykau.

– Nebijok, nesiskųsiu, – atšoviau jam ir nuėjau sau.

Trevisas sugriebė man už rankos ir atsidusęs, žvelgdamas į mane per petį, tarė:

– Nenorėjau tavęs užgauti, Balandėle. Jeigu jis tave įskaudins, jeigu tau su juo bus negera, tučtuojau man pasakyk.

Pyktis atlėgo ir aš suminkštėjusia širdimi atsakiau jam:

– Žinau, kad nenorėjai, Trevisai. Bet liaukis vaidinęs perdėm globėjišką vyresnį brolį, gerai?

Trevisas nusijuokė:

– Aš nevaidinu vyresnio brolio, Balandėle. Nieko panašaus.

Iš už kampo išniro Parkeris, susigrūdo rankas į kišenes ir pasiūlė man parankę įsitverti.

– Eime?

Trevisas kietai sukando dantis ir aš stryktelėjau Parkeriui iš kitos pusės, kad jis nepastebėtų, koks Trevisas įpykęs.

– Taip, eime.

Įsikibau Parkeriui į parankę ir žengusi kelis žingsnius atsisukau į Trevisą pasakyti sudie. Pamačiau, kad jis su didžiausiu įniršiu žiūri Parkeriui į pakaušį. Paskui jo žvilgsnis nuslydo į mane ir veidas sušvelnėjo.

– Liaukis, – ištariau pro sukąstus dantis ir per išretėjusį studentų būrelį nusekiau paskui Parkerį prie jo automobilio.

– Mano tas sidabrinis.

Automobilis dukart mirktelėjo šviesomis ir durelės atsirakino.