Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Amerika nuleido vandenį ir man pradėjo tekėti karštas. Garsiai suspiegiau ir tą pačią akimirką atsilapojo vonios durys.

– Balandėle! – šūktelėjo Trevisas.

Amerika nusijuokė.

– Aš tik nuleidau vandenį, Trevisai. Nusiramink.

– Tau viskas gerai, Balandėle?

– Taip. Eik lauk.

Durys užsidarė ir aš atsidusau.

– Ar sunku būtų duryse įtaisyti kabliuką? – Amerika nieko neatsakė. – Mare?

– Kaip gaila, kad judu šnekat skirtingomis kalbomis. Tu vienintelė, kuri galėtų… – Amerika atsiduso. – Ai, tiek to. Dabar jau nesvarbu.

Užsukau čiaupą ir apsisiaučiau rankšluosčiu.

– Tu irgi tokia kaip jis. Tai liga… niekas nieko nesupranta. Tu gi ant jo pyksti, ar pamiršai?

– Nepamiršau, – atsakė ji.

Įsijungiu naująjį plaukų džiovintuvą ir pradėjau gražintis pasimatymui su Parkeriu. Susigarbiniavau plaukus, ryškiai raudonai nusilakavau nagus ir pasidažiau lūpas. Pirmam pasimatymui truputį per ryšku. Pažvelgiau į save veidrodyje ir susiraukiau. Aš noriu patikti visai ne Parkeriui. Apkaltinęs mane vedžiojimu už nosies Trevisas neturėjo teisės manęs įžeisti.

Kai darsyk apsiruošusi pažvelgiau į veidrodį, mane nudiegė kaltės jausmas. Trevisas taip dėl manęs stengiasi, o aš spyriojuosi kaip mažvaikė. Nuėjau į svetainę. Pamatęs mane Trevisas šyptelėjo. Tokios reakcijos visai nesitikėjau.

– Kokia… tu graži.

– Ačiū, – padėkojau truputį nustebusi, kad jo balse neišgirdau nei susierzinimo, nei pavydo.

Šeplis sušvilpė.

– Puikus pasirinkimas, Ebe. Vaikinai miršta dėl raudonos spalvos.

– O kokios įspūdingos garbanos, – pridūrė Amerika.

Suskambo durų skambutis ir Amerika šyptelėjo, paskui perdėm linksmai pamojo man ranka.

– Smagiai praleisk vakarą! – palinkėjo.

Atidariau duris. Parkeris laikė rankoje nedidelę gėlių puokštę. Buvo su kostiuminėmis kelnėmis ir kaklaraiščiu. Jis greitai akimis perbėgo mane nuo galvos iki kojų, vėl aukštyn ir sužavėtas tarė:

– Gražesnės merginos mano akys dar nėra regėjusios.

Metusi žvilgsnį atgal, pamojau Amerikai. Jos šypsena buvo tokia plati, kad matėsi visi dantys. Šeplis stovėjo kaip išdidus tėtis, o Trevisas neatplėšė akių nuo televizoriaus.

Parkeris padavė man ranką ir nusivedė prie savo blizgančio poršė. Kai susėdom, jis giliai atsiduso:

– Kas? – paklausiau.

– Turiu prisipažinti, man buvo labai nesmagu išsivesti Treviso Medokso merginą, kurią jis myli… ir kuri gyvena jo bute. Tu nė neįsivaizduoji, kiek draugų man šiandien prikaišiojo, kad esu visiškas beprotis.

– Trevisas manęs visai nemyli. Kartais mano draugija jį tiesiog siutina.

– Vadinasi, jūsų santykiai pagrįsti meile ir neapykanta? Nes kai šiandieną pasakiau savo broliams, kad einu su tavim į pasimatymą, jų nuomonė buvo tokia pat. Trevisas elgiasi nenuspėjamai, ypač dabar, tad visi daro tą pačią išvadą.

– Ir visi klysta, – griežtai pareiškiau.

Parkeris pakraipė galvą, tarsi aš būčiau absoliučiai nieko nenutuokusi. Uždėjo ranką ant manosios ir tarė:

– Gal jau važiuojam. Turiu užsakęs staliuką.

– Kur?

– Biasečio restorane. Man pavyko… Tikiuosi, tau patinka itališka virtuvė?

Nustebusi kilstelėjau vieną antakį.

– Tu taip greitai gavai staliuką? Ten niekada nebūna laisvų vietų.

– Na… tai mūsų restoranas. Pusiau.

– Itališka virtuvė man patinka.

Parkeris važiavo į restoraną nė trupučio neviršydamas leistino greičio, tinkamai mirksėjo posūkių signalais ir nepriekaištingai lėtai stabdė prie kiekvieno geltono šviesoforo. Kalbėdamas beveik neatplėšė žvilgsnio nuo kelio, ir kai atvykom prie restorano, aš tyliai sukrizenau.

– Kas yra? – paklausė jis.

– Tu… vairuoji taip atsargiai. Geras bruožas.

– Visai kitaip nei sėdint ant Treviso motociklo, įsikibus į jį? – nusišypsojo jis.

Turėjau nusijuokti, bet tas palyginimas man nebuvo malonus.

– Gal šįvakar apie Trevisą nekalbam, gerai?

– Sutinku, – atsakė jis ir išlipęs atidarė man dureles.

Mus pasodino prie staliuko palei didžiulį langą. Nors ir vilkėjau suknele, atrodžiau skurdžiai, palyginti su kitomis moterimis restorane. Jos visos tviskėjo deimantais ir vilkėjo kokteilines sukneles. Dar niekada nebuvau vakarieniavusi tokioje prabangioje vietoje.

Kai užsisakėme, Parkeris užvertė savo valgiaraštį šypsodamasis padavėjui ir tarė:

– Prašom mums atnešti butelį Allegrini Amazone .

– Gerai, pone, – atsakė padavėjas ir nuėjo vykdyti mūsų užsakymo.

– Čia nuostabiai gražu, – sušnibždėjau palinkusi virš stalo.

Žalių Parkerio akių žvilgsnis sušvelnėjo.

– Ačiū. Perduosiu tavo žodžius tėvui.

Prie mūsų staliuko priėjo moteris. Jos šviesūs plaukai buvo sukelti į kietą prancūzišką kuoduką, o ant šono vilnijo daili žilų plaukų sruoga. Stengiausi nespoksoti į deimantus, tviskančius ant jos kaklo ar siūruojančius pirmyn atgal nuo ausų, bet jie juk buvo segimi kaip tik tam. Ji įrėmė į mane įdėmų žvilgsnį, paskui greitai nusuko akis į mano vaikiną.

– Kas tavo draugė, Parkeri?

– Mama, tai Ebė Abernati. Ebe, čia mano mama Vivjena Heis.

Ištiesiau ranką pasisveikinti. Moteris lengvai ją spustelėjo. Gerai išlavintas judesys ir jos dailius veido bruožus nušvietė susidomėjimas. Grįžtelėjusi į Parkerį paklausė:

– Abernati?

Aš net gurktelėjau išsigandusi, kad ji nepažintų mano pavardės.

Parkeris suskato aiškinti:

– Ji iš Vičitos, mama. Tu jos šeimos nepažįsti. Ebė lanko Rytų universitetą.

– O! – Vivjena darsyk nužvelgė mane. – Parkeris kitąmet išvyksta į Harvardą.

– Man jau sakė. Labai gerai. Jūs turbūt juo labai didžiuojatės.

Įtampa apie jos akis šiek tiek atlėgo ir lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo.

– Tikrai taip, ačiū.

Mane stebino, kad ji kalba itin mandagiai, bet jos žodžiai vis tiek įžeidžia. Šito dalyko pernakt neišmoksi. Ponia Heis turbūt visą gyvenimą stengėsi demonstruoti savo pranašumą prieš kitus.

– Malonu buvo pasimatyti, mama. Gero tau vakaro.

Ponia Heis pabučiavo sūnui į skruostą, nykščiu nuvalė lūpdažiu išteptą vietą ir grįžo prie savo staliuko.

– Atleisk, nežinojau, kad šįvakar ji bus čia.

– Viskas gerai. Ji… tokia miela.

Parkeris nusijuokė.

– Taip. Kaip piranija gal ir miela.

Aš vos susilaikiau nesusijuokusi, ir jis lyg atsiprašydamas man šyptelėjo.

– Neišsigąsk, ji atsileis. Tik mamai reikia laiko.

– Spėju, atsileis tik tada, kai išvyksi į Harvardą.

Mes nesustodami kalbėjomės apie maistą, universitetą, matematiką ir net apie „Ringą“. Parkeris mane žavėjo, juokino, buvo mandagus. Prie jo prieidavo pasilabinti restorano lankytojai ir jis mandagiai pažindino mane su jais. Šiame restorane jį visi pažinojo, o išeinant pajutau į mus spitrijant.

– Kur dabar? – paklausiau.

– Pirmadienį iš pat ryto man stuburo lyginamosios anatomijos kontrolinis. Turiu daug mokytis, – pasakė jis ir uždėjo delną man ant rankos.

– Tada negaišk su manim laiko, – atsakiau stengdamasi neslėpti nusivylimo.

Jis parvežė mane namo ir palydėjo laipteliais iki durų.

– Ačiū, Parkeri, – jaučiau, kad mano veidą perkreipė kvailoka šypsena. – Puikiai praleidau laiką.

– Ar ne per anksti kviesti į kitą pasimatymą?

– Turbūt ne, – net nušvitau.

– Galiu rytoj paskambinti?

– Aš nieko prieš.

Tada stojo nejauki tyla. Šios pasimatymo dalies labai nemėgau. Pasibučiuoti ar ne? Nekenčiau šito klausimo.