Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Eime, Ebe, mums reikia pasikalbėti, – pasakė man.

– Apie ką?

– Eime, sakau! – užriko ji.

Pažvelgiau į Parkerį. Jo akyse pamačiau susierzinimą.

– Atleisk, turiu eiti, – pasakiau.

– Nieko. Viskas gerai, eik.

Trevisas padėjo man išlipti iš automobilio ir koja užtrenkė dureles. Apsisukusi atsistojau tarp jo ir poršė ir niuktelėjau ranka jam į petį.

– Kas tau darosi? Ko čia kvailioji?

Amerika atrodė susijaudinusi. Netrukus pati pamačiau kodėl. Nuo Treviso stipriai trenkė viskiu; arba ji pati įsiprašė eiti kartu, arba jis ją pasikvietė. Šiaip ar taip, ji turėjo sulaikyti jį nuo muštynių.

Parkerio poršė ratai sucypė ir jis išdūmė iš kiemo. Trevisas prisidegė cigaretę ir paliepė Amerikai:

– Dabar jau gali eiti namo, Mare.

Ji timptelėjo man už suknelės.

– Eime, Ebe.

– Tu pasilik, Ebe, – jo balsas drebėjo iš pykčio.

Linktelėjau Amerikai, kad eitų vidun, ir ji nenoriai pakluso. Laukdama neišvengiamo barnio sukryžiavau rankas ant krūtinės. Po jo moralo buvau nusiteikusi duoti tinkamą atkirtį. Trevisas kelis kartus užtraukė dūmą, ir kai jau buvo aišku, kad jis nesirengia aiškintis, mano kantrybė trūko.

– Kodėl taip padarei? – paklausiau.

– Kodėl? Todėl, kad jis niurkė tave prieš mano langus! – suriko Trevisas. Jo žvilgsnis klaidžiojo, ir aš supratau, kad protingai pasikalbėti mums nepavyks. Todėl ramiu balsu tariau jam:

– Nors aš pas tave ir gyvenu, bet ką ir su kuo darau – tik mano pačios reikalas.

Trevisas sprigtu nusviedė cigaretę ant žemės.

– Tu esi verta daug daugiau, Balandėle. Nesileisk jo niurkoma automobilyje kaip kokia mokinukė.

– Aš nesiruošiau su juo mylėtis!

Trevisas mostelėjo ranka į tuščią vietą, kur ką tik stovėjo Parkerio automobilis.

– Tai ką ten judu veikėt?

– Ar nesi kada nors glamonėjęs merginos, Trevisai? Ar tau nesinori pirma pasidžiaugti vienas kitu, o ne iš karto pulti į lovą?

Jis susiraukė ir pakraipė galvą, tarsi aš būčiau pliurpusi visiškas nesąmones.

– Koks tikslas?

– Ogi tas, kad daugeliui žmonių tai tiesiog būtina… Ypač tiems, kurie vaikšto į pasimatymus.

– Langai buvo aprasoję, automobilis visas šokinėjo… Iš kur aš galėjau žinoti? – gynėsi jis, mostelėjęs į tuščią vietą, kur buvo automobilis.

– Tuomet geriau manęs nešnipinėk!

Trevisas pasitrynė rankomis veidą, pakraipė galvą ir tarė:

– Negaliu šito pakęsti, Balandėle. Man atrodo, aš tuoj išprotėsiu.

Beviltiškai skėstelėjau rankas į viršų.

– Ko tu negali pakęsti?

– Jeigu tu su juo miegi, geriau man apie tai nežinoti. Sėsčiau už grotų ilgam, jeigu sužinočiau, kad jis tave… Geriau man nieko nesakyk.

– Trevisai, – mane pagavo pyktis, – negaliu patikėti, kad tu taip kalbi! Man tai didžiulis žingsnis į priekį!

– Visos merginos taip sako!

– Aš kalbu ne apie tas kekšes, kurias tu tempiesi namo! Aš kalbu apie save! – sušukau pridėjusi ranką prie krūtinės. – Dar niekada… Ai, tiek to.

Norėjau eiti šalin, bet Trevisas pagriebė man už rankos ir atgręžė į save.

– Ko tu dar niekada? – paklausė truputį sverdėdamas į šonus. Nieko jam neatsakiau, nes neprivalėjau. Jis, regis, suprato, jo veidas nušvito ir jis susijuokė.

– Tu dar nekalta?

– Na ir kas? – atšoviau visa nukaisdama kaip ugnis.

Jo žvilgsnis nuslydo į šalį, akys apsiblausė, turbūt bandė nugalėti viskį ir mąstyti blaiviai.

– Štai kodėl Amerika bandė mane įtikinti, kad nenutiks nieko bloga.

– Mokykloj draugavau su vaikinu ištisus ketverius metus. Jis baptistų bažnyčioje dirbo su jaunimu ir atsakingai žiūrėjo į savo užsiėmimą. Mes apie tai net negalvojom!

Treviso pyktis atlėgo, akys prigeso.

– Jaunimo sielovadininkas? Kuo baigėsi toks ilgas ir sunkus susilaikymas?

– Jis norėjo susituokti ir pasilikti… Kanzase. O aš nenorėjau.

Troškau kuo greičiau nusukti kalbą, nes mane skaudino vėl pažvalėjęs Treviso žvilgsnis. Nenorėjau, kad jis raustųsi po mano praeitį.

Jis žengė žingsnį prie manęs ir, suėmęs delnais veidą, tarė:

– Nekalta, – pakraipė galvą. – Niekada nebūčiau patikėjęs, kai mačiau tave taip šokant klube.

– Labai juokinga, – atkirtau ir užlėkiau laiptais prie durų.

Trevisas norėjo bėgti paskui mane, bet kojos susipynė ir jis pargriuvo. Atvirtęs ant nugaros ėmė isteriškai kvatotis.

– Ką čia išdarinėji? Kelkis! – subariau jį ir pribėgusi padėjau atsistoti ant kojų.

Trevisas apkabino man kaklą ir mano padedamas užlipo laiptais. Šeplis su Amerika jau gulėjo lovoje, tad nesitikėdama pagalbos nusispyriau prie durų aukštakulnius, kad neišsisukčiau kojų, ir nulydėjau Trevisą į miegamąjį. Jis griuvo aukštielninkas ant lovos ir parsivertė mane drauge.

Mano veidas atsidūrė prie pat jo ir jis staiga labai surimtėjo. Pakėlė galvą, lyg ir norėjo pabučiuoti, bet aš jį nustūmiau. Trevisas suraukė kaktą.

– Liaukis, Trevi, – subariau.

Jis laikė mane tvirtai apkabinęs ir neleido pajudėti, tad aš nebesipriešinau. Tada pirštu nusmaukė man nuo peties suknelės petnešėlę ir tarė:

– Išgirdus iš šių nuostabių lūpų žodį „nekalta“… man užėjo baisus noras padėti tau nusirengti.

– Gaila. Prieš dvidešimt minučių už šitą darbą tu buvai pasirengęs Parkerį užmušti, tad dabar neveidmainiauk.

– Velniop tą Parkerį. Jis tavęs taip nepažįsta kaip aš.

– Trevi, liaukis. Leisk, padėsiu nusirengti ir marš gulti.

– Va dabar mudu susikalbam, – prunkštelėjo jis.

– Kiek išgėrei? – paklausiau. Galų gale man pavyko įsispirti į grindis tarp jo kojų.

– Gan daug, – atsakė jis, timpteldamas man už suknelės palanko.

– Turbūt visą butelį ir daugiau, – atšoviau ir plekštelėjau jam per ranką. Atsirėmiau keliu į čiužinį šalia jo ir nutraukiau per galvą marškinėlius. Jis vėl siekė manęs, bet aš sugriebiau jam už riešo ir net nusipurčiau nuo bjauraus dvoko, pasklidusio po kambarį.

– Dieve, Trevisai, nuo tavęs neša Džeku Danielu.

– Džimu Bimu, – pataisė mane ir kinktelėjo galvą.

– Dvokia medžio anglimis ir chemikalais.

– Lygiai toks pat ir jo skonis, – nusijuokė jis.

Atsegiau diržo sagtį ir išvėriau iš kilpų. Jis ėmė juoktis ir kilstelėjęs galvą pažiūrėjo į mane.

– Saugok savo nekaltybę, Balandėle. Juk žinai, kad man patinka šiurkščiai.

– Užsičiaupk.

Atsegiau jo džinsus, nusmaukiau nuo klubų ir patraukusi už klešnių numoviau. Nusviedžiau juos ant grindų ir, stovėdama įsisprendusi rankomis į šonus, gaudžiau kvapą. Treviso kojos karojo per lovos kraštą, akys užmerktos, alsavimas gilus ir sunkus. Jis jau buvo smigęs.

Kraipydama galvą nuėjau prie spintos ir ėmiau raustis tarp mūsų drabužių. Atsegiau suknelės užtrauktuką ir nusmaukiau per klubus žemyn iki kulkšnių. Nuspyrusi ją koja į spintos kampą, išsileidau plaukus ir pakračiau galvą.

Spinta buvo aklinai prigrūsta jo ir mano drabužių. Pūstelėjusi nuo akių plaukus ėmiau versti drabužius ir ieškoti savo marškinėlių. Suradusi nespėjau nutraukti nuo pakabo, nes Trevisas prisiplojo man prie nugaros ir apsivijo rankomis liemenį.

– Dieve šventas, kaip išgąsdinai! – sušukau.

Jis ėmė mane glostyti. Jo rankos buvo visai kitokios. Judesiai lėti ir tikslūs. Kai jis prisiglaudė prie manęs ir, įsikniaubęs veidu į plaukus, ėmė glamonėti kaklą, užsimerkiau. Pajutusi jo nuogą kūną prie savojo, jau norėjau priešintis.