Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Tu nesi abejinga ir Trevisui, tiesa?

Papurčiau galvą.

– Aš ir pati nežinau, ką jam jaučiu. Tiesiog nematau su juo ateities, Mare. Jis visapusiškai blogas.

– Bėda ta, kad judu nė vienas nedrįstat to garsiai pasakyti. Abu taip bijot to, kas gali atsitikti, kad kaunatės kiekvienas už save ragais ir nagais. Galvą dedu: jeigu tu pasakytum Trevisui tiesiai, kad nori likti su juo, tai jis į kitą moterį daugiau nė kreiva akim nepažiūrėtų.

– Galvą dedi?

– Taip. Gal pamiršai, kad manęs nuojauta niekada neapgauna?

Susimąsčiau. Trevisas kalbėjo apie mane su Šepliu, bet pastarasis neprisipažino Amerikai norintis, kad mes draugautume. Žinojo, kad ji man vis tiek viską išpasakos. Todėl aš padariau vienintelę išvadą: Amerika turėjo kažkaip nugirsti jų pokalbį. Norėjau paklausti, apie ką jie kalbėjosi, bet susilaikiau.

– Situacija tokia, kad abu galim likti sudaužytomis širdimis, – pakraipiau galvą. – Nemanau, kad jis sugebėtų būti ištikimas.

– Anksčiau jis nesugebėjo draugauti su jokia mergina ar moterimi, bet judu abu neabejotinai sukrėtėte visą universitetą.

Sukiodama ant riešo apyrankę tariau:

– Nežinau. Kaip bus, taip. Liksime draugai, ir tiek.

Amerika papurtė galvą.

– Bėda ta, kad judu ne tik draugai, – atsiduso. – Žinai, ką? Baigiam šitą kalbą. Verčiau einam susitvarkyti plaukų ir pasidaryti makiažo. Nupirksiu tau gimtadieniui naujų drabužių.

– Taip, dabar man to kaip tik ir reikia, – pritariau jai.

Po kelių valandų manikiūro, pedikiūro, depiliavimo, šukavimo ir pudravimo aš pagaliau apsiaviau dailius naujus žvilgančius geltonus aukštakulnius ir pasitampiau žemyn naują pilką suknelę.

– Va tokią Ebę aš pažįstu ir myliu nuo senų senų laikų! – nusijuokė Amerika ir pritariamai palingavo galva, patenkinta mano apdarais. – Šitaip galėsi pasipuošti rytdienos gimtadienio vakarėliui.

– Ar čia ne tavo plano dalis? – paklausiau šyptelėdama. Rankinėje sučirškė mobilusis ir išsitraukusi jį priglaudžiau prie ausies.

– Klausau.

– Metas vakarieniauti! Kur, po galais, jūs trankotės? – paklausė Trevisas.

– Mes truputį gražinamės. Mokėjote vieni pavalgyti iki mūsų, tai neabejoju – ir dabar badu nenumirsit.

– Gerai, nesimaivyk. Mes dėl jūsų nerimaujam, aišku?

Pažvelgiau į Ameriką ir nusišypsojau:

– Mums viskas gerai.

– Pasakyk jam, kad tuoj pat vežu tave namo. Tik dar pakeliui turėsiu užbėgti pas Brazilą paimti Šepui konspektų. O tada lėksim namo.

– Girdėjai? – paklausiau.

– Taip. Iki, Balandėle.

Abi tylėdamos nuvažiavom pas Brazilą. Amerika išjungė variklį ir kurį laiką žiūrėjo į jo namą. Mane truputį nustebino, kad Šeplis paprašė Amerikos užlėkti pas Brazilą, nes jis gyvena vos už kelių namų nuo Treviso ir Šeplio buto.

– Kas yra, Mare?

– Man kažkaip nedrąsu eiti pas Brazilą. Kai pastarąjį kartą buvom užėję su Šepliu, jis visą laiką prie manęs kabinėjosi.

– Na, tada aš eisiu su tavim. Jeigu jis bandys tau bent mirktelėti, išbadysiu jam akis su savo naujaisiais aukštakulniais, gerai?

Amerika nusišypsojo ir karštai apkabino mane.

– Ačiū, Ebe!

Mes užėjome iš kitos namo pusės ir giliai atsidususi Amerika pasibeldė į duris. Laukėme, bet niekas neatidarė.

– Gal jo nėra namie? – spėliojau.

– Turėtų būti, – atsakė ji suirzusi. Ji darsyk pastukseno kumščiu į medines duris ir jos staiga atsilapojo.

– Su gimtadieniu! – suriko keletas balsų viduje.

Visas lubas dengė rausvi ir juodi helio balionai su sidabrinėmis juostelėmis, kybančiomis palei galvas susirinkusiems. Būrelis prasiskyrė ir pasirodė Trevisas. Jis ėjo prie manęs plačiai šypsodamasis, suėmė delnais man už skruostų ir pabučiavo į kaktą.

– Su gimtadieniu, Balandėle.

– Gimtadienis tik rytoj, – pasakiau. Vis dar apstulbusi bandžiau apdovanoti šypsena susirinkusius draugus.

Trevisas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

– Kadangi tau netyčia jau buvo prasitarta, mes paskutinę minutę nusprendėm padaryti tau staigmeną. Ar pavyko?

– Net labai! – atsakiau jam.

Finčas apkabino mane.

– Su gimtadieniu, – pasveikino ir pabučiavo į lūpas.

Amerika niuktelėjo man alkūne ir pakuždėjo:

– Gerai, kad įkalbinau tave šiandien pasigražinti, o tai būtum atėjusi kaip kaliausė!

– Atrodai nuostabiai, – nužvelgdamas suknelę pagyrė Trevisas.

Apkabindamas mane Brazilas prisiglaudė skruostu prie veido ir tarė:

– Tikiuosi, dabar supratai, kad Amerikos būgštavimai, neva Brazilas kabinėjasi, yra pramanyti. Jai reikėjo tave kaip nors čia atsivilioti.

Pažvelgiau į Ameriką ir ji šyptelėjo.

– Pavyko, tiesa?

Kai visi viens po kito apkabino mane ir pasveikino su gimtadieniu, pasilenkiau Amerikai prie ausies ir tyliai paklausiau:

– O kur Parkeris?

– Ateis, bet vėliau, – nuramino ji. – Šepliui tik po pietų pavyko jam prisiskambinti.

Brazilas visu garsu užleido muziką iš stereogrotuvo ir visi ėmė garsiai krykšti.

– Ateik čia, Ebe! – pakvietė jis mane į virtuvę. Išrikiavo ant stalviršio kelias taures ir išėmė iš baro butelį tekilos. – Sveikinimai su gimtadieniu nuo futbolo komandos, mieloji, – šypsodamasis pripylė artipilnes taures Patron tekilos. – Žiūrėk, kaip mes švenčiam gimtadienius. Sukanka devyniolika, turi išgerti devyniolika taurelių. Gali išgerti, bet gali ir atsisakyti. Bet kuo daugiau išgersi, tuo daugiau gausi va šitų, – paaiškino jis ir pamojavo sauja banknotų po dvidešimt.

– O Dieve! – suspiegiau.

– Turėsi išgerti, Balandėle, – paragino Trevisas.

Įtariai pažvelgiau į Brazilą ir paklausiau:

– Už kiekvieną išgertą taurę gausiu po dvidešimtinę?

– Taip, lengvaatlete. Sprendžiant iš tavo išvaizdos, tai iki vakarėlio pabaigos mes pralošim ne daugiau kaip šešiasdešimt žalių.

– Neskubėk spręsti, Brazilai, – atšoviau jam.

Paėmiau pirmąją taurę, priglaudžiau prie lūpų, pauosčiau, užvertusi galvą vienu mauku nurijau ir permečiau tuščią taurę į kitą ranką.

– Nieko sau! – sušuko Trevisas.

– Per silpnas gėralas, Brazilai, – nusišluosčiau lūpas ranka. – Reikėjo įpilti Cuervo , o ne Patron tekilos.

Kreiva šypsena nuo Brazilo veido dingo. Jis pakraipė galvą ir gūžtelėjęs pečiais tarė:

– Pamėgink. Už tave statė vienuolika futbolo komandos žaidėjų. Sakė, kad neįveiksi nė dešimties.

Prisimerkusi atrėžiau jam:

– Dvigubai arba nieko, kad išgersiu penkiolika.

– Oho! – šūktelėjo Šeplis. – Gal nereikia, kad per gimtadienį išvežtų tave į ligoninę, Ebe!

– Ji tai padarys, – patikino Brazilą Amerika.

– Keturiasdešimt baksų už taurę? – nelabai užtikrintas paklausė Brazilas.

– Išsigandai? – nenusileidau.

– Visai ne! Duodu dvidešimt už taurę, o kai išgersi penkiolika, dvigubinu viską.

– Va taip gimtadienius švenčia tikri kanzasiečiai, – atšoviau jam ir išlenkiau dar vieną taurę.

Po valandos ir dar trijų taurių svetainėje šokau su Trevisu. Grojo roko baladę ir Trevisas šokdamas tyliai niūniavo dainos melodiją. Po pirmo priedainio atlošė mane atgal ir aš nuleidau į šonus rankas. Jis vėl pakėlė mane ir aš atsidusau.

– Kai pereisiu į dviženklį skaičių, šitaip geriau nedaryk, – sukikenau.

– Ar aš tau dar nesakiau, kad šįvakar atrodai pasakiškai?

Papurčiau galvą ir stipriai apsikabinusi padėjau galvą jam ant peties. Jis tvirtai apglėbė mane rankomis ir įsikniaubė į kaklą, priversdamas pamiršti neatidėliotinus sprendimus, apyrankes ar susidvejinusią mano asmenybę: aš buvau ten, kur norėjau būti.