Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Oho!

– Neblogai, ką? – tarė jam Amerika ir pakinkavo galva.

Iš už kampo visas sumuręs išlindo Trevisas.

– Šūkaujat kaip kokie pamišėliai, – suniurzgė sagstydamasis džinsus.

– Atleisk, – atsiprašiau ir ištraukiau riešą iš Amerikos delnų. Atmintyje iškilo mūsų suartėjimo akimirka ir aš nedrįsau pažvelgti jam į akis.

Trevisas baigė gerti mano apelsinų sultis ir atgalia ranka nusišluostė burną.

– Kas, po velnių, man vakar leido tiek prisilakti?

Amerika piktai dėbtelėjo į jį.

– Niekas. Ebei išėjus, pats išlėkei, prisipirkai gėrimų ir vienas viską išmaukei, kol ji grįžo.

– Po galais, – Trevisas pakraipė galvą. – Ar smagiai praleidai laiką? – žiūrėdamas į mane paklausė.

– Juokauji? – nustebau supykusi, bet paskui susimąsčiau.

– Kas?

Amerika nusijuokė ir tarė:

– Siaubingai perpykęs vakar ištraukei ją iš Parkerio automobilio, kai pamatei juos ten glamonėjantis kaip mokyklinukus. Net langų stiklai buvo aprasoję!

Treviso žvilgsnis apsiblausė, mintyse jis mėgino atgaivinti vakarykščius prisiminimus. Aš vos įstengiau tramdyti pyktį. Jeigu jis nepamena ištraukęs mane iš automobilio, tai tikrai neprisimins, kad beveik buvau pasirengusi paaukoti jam savo nekaltybę.

– Labai pyksti? – paklausė jis susigūždamas.

– Labai, – atsakiau. Mane siutino, kad nirštu visai ne dėl Parkerio. Susiveržiau chalato diržą ir patraukiau į kambarį. Už savęs išgirdau Treviso žingsnius.

– Balandėle, – pašaukė jis sugriebdamas duris, kuriomis trinktelėjau jam prieš nosį. Jis lėtai jas pravėrė ir sustojo prieš mane laukdamas, kada imsiu lieti pyktį.

– Ar pameni, ko man vakar prišnekėjai? – paklausiau.

– Ne. O kas? Ar negražiai elgiausi?

Paraudusiose akyse buvo matyti didžiulis susirūpinimas. Bet dėl to ėmiau dar labiau pykti.

– Ne, tu elgeisi gražiai! Tu… mes… – užsidengiau rankomis veidą ir po akimirkos sustingau, nes pajutau, kaip Trevisas paėmė man už riešo.

– Iš kur šita? – paklausė jis, piktai spigindamas akimis į apyrankę.

– Čia mano, – pasakiau ir ištraukiau ranką.

Jis negalėjo atplėšti akių nuo mano riešo.

– Anksčiau aš jos nemačiau. Atrodo visai nauja.

– Ir yra nauja.

– Kur tu ją gavai?

– Maždaug prieš penkiolika minučių man ją padovanojo Parkeris, – paaiškinau ir stebėjau, kaip jo veide sutrikimą keičia pyktis.

– Ko tam mulkiui čia prireikė? Gal jis čia nakvojo? – pažėrė klausimus ir su kiekvienu žodžiu jo balsas skambėjo vis garsiau.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Šįryt jis nupirko man gimtadienio dovaną ir užnešęs įteikė.

– Šiandien dar ne gimtadienis.

Treviso veidas degė pykčiu ir jis labai stengėsi sutramdyti įniršį.

– Nenorėjo laukti, – atšoviau jam ir išdidžiai kilstelėjau smakrą.

– Nieko nuostabaus, kad turėjau ištraukti tave iš jo automobilio, kitaip būtum… – jis nutilo ir kietai sučiaupė lūpas.

Prisimerkiau.

– Ką aš būčiau?

Treviso žandikauliai sutrūkčiojo, jis giliai įtraukė oro, paskui lėtai išpūtė pro nosį.

– Nieko. Aš labai supykęs ir prieš savo valią galiu prišnekėti nesąmonių.

– Bet anksčiau niekada nesusilaikydavai.

– Žinau. Dabar tvardausi, – pasakė jis ir nuėjo prie durų. – Leisiu tau apsirengti.

Suėmęs už durų rankenos stabtelėjo. Kita ranka pasitrynė žastą. Vos pirštais palietęs iki kraujo nubrozdintą vietą virš alkūnės, kilstelėjo ranką ir pamatė žaizdą. Ilgai žiūrėjo į ją, paskui atsisuko į mane ir tarė:

– Vakar aš nusiritau nuo laiptų, ir tu nuvedei mane į lovą.

Jo atmintyje palengva atgijo vakarykščiai vaizdai.

Mano širdis smarkiai daužėsi krūtinėje, sunkiai nurijau seiles, nes pamačiau, kad jis viską prisimena. Trevisas prisimerkė.

– Mes… – pradėjo jis, paskui žengė žingsnį prie manęs, pažiūrėjo į spintą, į lovą.

– Ne, nieko nebuvo, mes nieko nedarėm, – suskatau purtyti galvą.

Jo veidas persimainė. Akivaizdu, kad atmintis atgijo.

– Parkerio automobilio langai aprasoję. Aš ištraukiu tave iš mašinos ir bandau… – nutilo, palingavo galva. Nusisuko į duris, sugriebė už rankenos, krumpliai pabalo. – Tu iš manęs padarysi psichinį ligonį, Balandėle, – drėbtelėjo per petį. – Būdamas su tavim aš visai netenku galvos.

– Tai dabar aš kalta?

Jis atsisuko. Žvilgsnis nuslydo mano veidu, chalatu žemyn per kojas, per pėdas ir vėl pakilo aukštyn, įsmigo į akis.

– Nežinau. Man atmintis šlubuoja, bet aš gerai pamenu, kad tu nepasakei „ne“.

Žengiau žingsnį pasirengusi atremti šį nereikšmingą argumentą, bet susilaikiau. Jis teisus.

– Ką norėtum, kad pasakyčiau, Trevisai?

Jis priekaištingai pažiūrėjo į apyrankę, paskui į mane ir paklausė:

– Tikėjaisi, kad pamiršiu? Neprisiminsiu?

– Ne! Aš supykau manydama, kad pamiršai!

Rudų akių žvilgsnis įsmigo man į akis.

– Kodėl?

– Nes, jeigu aš būčiau… jeigu mes būtume… o tu paskui nebe… Aš tiesiog nežinau kodėl! Supykau, ir tiek!

Jis prilėkė prie manęs, sustojo visai arti, rankomis palietė man skruostus ir sunkiai alsuodamas pažvelgė į akis.

– Ką mes darom, Balandėle?

Mano žvilgsnis slydo nuo jo diržo aukštyn, per pilvo raumenis, per tatuiruotes ant krūtinės ir galiausiai sustojo prie šiltų rudų jo akių.

– Tu man pasakyk.

Septintas skyrius

Devyniolika

– Ebe! – belsdamas į duris pašaukė šeplis. – marė važiuoja sutvarkyti keleto reikaliukų. Prašė paklausti, gal ir tu nori su ja?

Trevisas neatitraukė akių nuo mano veido.

– Balandėle!

– Taip, – šūktelėjau Šepliui. – Aš irgi turiu reikalų mieste.

– Gerai, kai susiruoši, pasakyk, ji tavęs jau laukia, – pasakė Šeplis ir jo žingsniai nutolo koridoriumi.

– Balandėle!

Išsitraukiau iš spintos keletą drabužių ir, praslydusi pro jį, tariau:

– Ar galime apie tai pasikalbėti vėliau? Šiandien turiu daug reikalų.

– Gerai, – sutiko jis ir nenuoširdžiai šyptelėjo.

Pasislėpti vonioje buvo tikras išganymas. Aš greitai užsidariau duris. Liko čia gyventi dvi savaitės ir išsisukti nuo pokalbio nepavyks. Bent jau kol kas. Sveikas protas man sakė, kad Parkeris man labai tinka: patrauklus, sumanus ir domisi manimi. O kodėl terliojuosi su Trevisu, turbūt taip niekada ir nesuprasiu.

Šiaip ar taip, mudu tai varė iš proto. Buvau tarsi susidvejinusi: su Parkeriu buvau rami, mandagi, o šalia Treviso pasidarydavau pikta, sutrikusi ir viskuo nepatenkinta. Visas universitetas gali paliudyti, kad Trevisas iš nenuspėjamo tapo kone paklusnus.

Paskubomis apsirengiau ir abi su Amerika, palikusios Trevisą su Šepliu namie, išskubėjome į miestą. Pakeliui ji krizeno iš savo naktinės seksepopėjos su Šepliu, o aš klausiausi jos ir reikiamoj vietoj pritariamai linkčiojau galvą. Man buvo sunku susikaupti ir sekti, ką ji kalba, nes ant rankos tviskanti deimantų apyrankė atsispindėjo ant automobilio salono lubų linksmais saulės zuikučiais, vis primindama dilemą, su kuria staiga susidūriau. Trevisas nekantravo atsakymo, o aš neišmaniau, ką jam pasakyti.

– Sakyk, Ebe, kas yra? Tu visą kelią tyli.

– Mano santykiai su Trevisu… kažkaip susijaukė.

– Kodėl? – nustebo ji ir taip suraukė nosį, kad net akiniai šoktelėjo aukštyn.

– Jis manęs paklausė, ką mes darom.

– Ir ką tu? Liksi su Parkeriu ar kaip?

– Man jis patinka, bet aš jį pažįstu tik savaitę. Mūsų draugystė dar nerimta.