Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Praloš.

– Ne, nepraloš, – papurtė galvą Amerika. – Giliai kvėpuok, Ebe.

Užsimerkiau ir smarkiai įtraukiau į plaučius oro, tada paėmiau paskutinę taurelę.

– Dievulėliau tu šventas, Ebe! Gausi galą apsinuodijusi alkoholiu! – suriko Šeplis.

– Ir šitą įveiks, – patikino jį Amerika.

Užverčiau galvą ir susipyliau tekilą į burną. Jau po aštuntos taurelės mano liežuvis ir lūpos buvo kaip nesavos, ir aštuoniasdešimt laipsnių manęs jau nebebaugino. Svečiai pratrūko garsiai šaukti ir švilpti, o Brazilas įteikė man pinigus.

– Ačiū, – išdidžiai padėkojau jam ir susikišau pinigus už liemenėlės.

– Dabar tu nerealiai patraukli, – pakuždėjo Trevisas man į ausį, lydėdamas į svetainę.

Mes šokome iki ryto, kol gyslomis tekanti tekila mane visai pribaigė.

Aštuntas skyrius

Gandai

Kai pagaliau pavyko praplėšti akis, pamačiau, kad man po galva kažkieno džinsuotos kojos. Trevisas sėdėjo atsirėmęs nugara į vonios kraštą, galvą – į sieną, taip pat girtas kaip lapas. O ir atrodė klaikiai. Nusimečiau apklotą ir atsistojau. Pažvelgusi į save veidrodyje virš praustuvo net aiktelėjau.

Atrodžiau kaip mirtis.

Akių tušas nubėgęs, ant skruostų juodi ašarų upeliai, burna ištepliota lūpdažiu, o plaukai iš abiejų pusių kaip du varnų lizdai.

Šalia Treviso gulėjo paklodės, rankšluosčiai ir kažkokie skudurai. Iš jų jis man buvo padaręs laikiną gultą, kol aš išvėmiau į klozetą tas penkiolika vakar išmauktų taurelių tekilos. Trevisas sėdėjo su manim kiaurą naktį ir laikė suėmęs mano plaukus virš unitazo.

Atsukau čiaupą ir laikiau pakišusi po srove ranką tol, kol pradėjo bėgti reikiamos temperatūros vanduo. Besiprausdama išgirdau ant grindų dejuojant Trevisą. Jis sukrutėjo, pasitrynė akis, pasirąžė, tada pažvelgė žemyn ir išsigandęs krūptelėjo.

– Aš čia, – nuraminau. – Gal eik į lovą? Numik dar bent kiek.

– Kaip tu? – paklausė jis tebetrindamas akis.

– Gerai. Na, kiek šiuo metu galiu jaustis gerai. Kai palįsiu po dušu, bus dar geriau.

Trevisas atsistojo.

– Žinai, tu vakar atėmei iš manęs mano garbingąjį titulą. Nežinau, kaip tau tai pavyko, bet geriau jau daugiau taip nebedaryk.

– Aš tokioj aplinkoj užaugau, Trevi. Man tai nė motais.

Jis suėmė man už smakro ir abiem nykščiais nuvalė likusius po akimis dažus.

– O man tai buvo didelis smūgis.

– Gerai, daugiau taip nedarysiu. Patenkintas?

– Taip. Bet turiu tau kai ką pasakyti, jeigu pažadėsi, kad smarkiai neišsigąsi.

– O varge, ką aš pridirbau?

– Nieko. Bet tau reikia paskambinti Amerikai.

– Kur ji?

– Bendrabuty. Vakar ji susivaidijo su Šepu.

Paskubomis apsiprausiau po dušu ir apsirengiau drabužiais, kuriuos man ant praustuvo buvo padėjęs Trevisas. Išėjusi iš vonios radau Šeplį su Trevisu sėdinčius svetainėje.

– Ką tu jai iškrėtei? – piktai paklausiau Šeplio.

Jo veidas apsiniaukė.

– Ji žiauriai ant manęs pyksta.

– Kas atsitiko?

– Aš ant jos supykau, kam ji ragino tave gerti. Pabijojau, kad paskui nereiktų vežti tavęs į ligoninę. Žodis po žodžio ir mes pradėjom vienas ant kito garsiai šaukti. Abu buvome girti, Ebe. Prikalbėjau jai tokių dalykų, kad ji man niekada nedovanos. – Nudelbęs akis į grindis Šeplis palingavo galva.

– Kokių? – paklausiau.

– Išvadinau ją tokiais žodžiais, kad dabar man gėda, o paskui dar ir išvariau.

– Tu išvijai ją iš čia girtą? Gal tau visai protelis suskystėjo? – išrėžiau ir pasigriebiau rankinę.

– Nereikia, Balandėle, jam ir taip jau labai blogai, – tarė Trevisas.

Išsitraukiau iš rankinės mobilųjį ir suradau Amerikos numerį.

– Alio, – atsiliepė ji. Balsas buvo tragiškas.

– Ką tik sužinojau, – atsidusau. – Kaip jautiesi?

Piktai dėbtelėjusi į Šeplį, išėjau į koridorių, kad jie manęs negirdėtų.

– Normaliai. O jis tikras šiknius, – ji kalbėjo trumpai, bet jos balse išgirdau nuoskaudą. Amerika puikiai mokėjo slėpti emocijas, ir jai tai sekėsi su kitais, bet ne su manimi.

– Atleisk, kad negalėjau važiuoti kartu.

– Tu čia niekuo dėta, Ebe, – atlaidžiai tarė ji.

– Atvažiuok pasiimti manęs, ką? Pasikalbėsime.

Ji giliai atsiduso į ragelį ir tarė:

– Nežinau. Kol kas nenoriu jo matyti.

– Liepsiu jam sėdėt kambary ir neiškišti nosies.

Po kiek laiko išgirdau skimbtelint automobilio raktelius.

– Gerai. Tuoj būsiu pas tave.

Sugrįžau į svetainę ir užsimečiau ant peties rankinę. Trevisas su Šepliu sužiuro į mane. Atidariau duris ir sustojusi laukiau Amerikos. Šeplis pasilenkė nuo sofos.

– Ji atvažiuoja čia?

– Ji nenori tavęs matyti, Šepai. Pasakiau, kad tu būsi kambary.

Šeplis liūdnai atsiduso ir atsilošė į pagalvėles.

– Ji manęs nekenčia.

– Pasikalbėsiu su ja. O tu verčiau pagalvok, kaip įtikimiau jos atsiprašyti.

Po dešimties minučių lauke dukart supypsėjo automobilio signalas, ir aš išėjusi uždariau duris. Nespėjus man nulipti laiptais, Šeplis pralėkė pro mane ir nudūmė prie raudonos Amerikos hondos. Pasilenkė pro langą prie jos. Sustojau kaip įbesta, nes pamačiau, kad Amerika jį ignoruoja ir nekreipdama dėmesio žiūri į kelią priešais save. Paskui ji nuleido langą ir netrukus jie pradėjo bartis. Apsisukau ir patraukiau į vidų, palikdama juos aiškintis vienus.

– Balandėle! – nuo laiptų pribėgo prie manęs Trevisas.

– Nieko gero.

– Tegu jie sau aiškinasi. Eime vidun, – tarė jis ir įsivedė pro duris.

– Ar tikrai taip blogai? – paklausiau jo.

Jis linktelėjo.

– Nepavydėtinai. Panašu, kad medaus mėnuo baigėsi. Bet, manau, jie susitaikys.

– Kaip niekada nedraugavęs su mergina, gan gerai išmanai meilės reikalus.

– Aš turiu keturis brolius ir daugybę draugų, – šypsodamasis į ūsą atsakė Trevisas.

Šeplis parlėkė namo ir trinktelėjęs durimis užsidarė savo kambary.

– Su ja neįmanoma! – sušuko praeidamas.

Pakštelėjau Trevisui į skruostą ir tariau:

– Dabar mano eilė.

– Sėkmės, – palinkėjo Trevisas.

Kai atsisėdau šalia Amerikos, ji piktai atsiduso ir tarė:

– Su juo tiesiog neįmanoma!

Aš prunkštelėjau ir ji sužaibavo į mane akimis.

– Atsiprašau, – tariau jai ir pamėginau paslėpti šypseną.

Mes pradėjome važiuoti ir Amerika visą kelią šaukė, rėkė, barėsi. Kartais ji taip įsijausdavo ir imdavo koneveikti Šeplį, kad atrodė, jog šalia jos sėdžiu ne aš, o jis. Tylėjau, nepratariau nė žodžio, leisdama jai išsirėkti, kaip ji tik viena ir moka.

– Jis išvadino mane neatsakinga! Mane! Tarsi aš tavęs nepažinočiau! Tarsi nebūčiau mačiusi, kaip tu išgerdavai dvigubai daugiau už savo tėvą ir išlupdavai iš jo visus pinigus! Jis nežino, su kuo turi reikalą! Jis nežino, koks buvo tavo gyvenimas! Jis nežino to, ką žinau aš, ir elgiasi su manim taip, tarsi būčiau jam sesuo, o ne jo mergina!

Uždėjau delną ant jos rankos, bet ji ją patraukė.

– Jis manė, kad dėl tavęs mūsų santykiai pašlis, bet išėjo atvirkščiai. Jis pats viską sugadino. Beje, jei jau kalbam apie tave, tai kas, po perkūnais, ten vakar buvo su Parkeriu?

Toks staigus temos posūkis man buvo netikėtas.

– Ką turi galvoje?

– Trevisas surengė tau vakarėlį, Ebe, o tu glamonėjaisi su Parkeriu. Ir dar paskui stebiesi, kodėl visi tave skalbia liežuviais!

– Pala pala! Aš Parkeriui nieko neleidau. O kas čia bloga, kad Trevisas surengė man vakarėlį? Jis ne mano vaikinas!