Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Šunsnukis prakeiktas, – sudejavo Krisas ir atsisėdęs ant kėdės užsidengė ranka veidą. Pažvelgęs į mane tarė:

– Atleisk man, Ebe. Norėjau pajuokauti.

Neturėjau ką jam pasakyti. Nei jis, nei aš negalėjome paaiškinti, kas ką tik atsitiko.

– Jinai nemiegojo nė su vienu iš jų, – garsiai pareiškė Amerika.

– Tu niekada nežinai, kada geriau patylėti, Dženksai, – bjaurėdamasis juo tarė Brazilas.

Amerika timptelėjo man už rankos.

– Eime.

Negaišdama nė minutės nusitempė mane prie mašinos. Jau įjungus pavarą aš sugriebiau jai už riešo ir tariau:

– Palauk. Kur važiuosim?

– Pas Šepą. Nenoriu, kad jis su Trevisu liktų vieni du. Matei, kaip jis atrodo? Vaikinas įsiutęs kaip laukinis eržilas.

– Žinai, aš irgi nenoriu artintis prie jo!

Amerika išpūtusi akis pažvelgė į mane.

– Jam iš tiesų kažkas negerai. Ar nenorėtum išsiaiškinti kas?

– Šįkart mano savisaugos instinktas stipresnis už smalsumą, Mare.

– Jį sustabdė tik tavo balsas, Ebe. Jis klauso tik tavęs vienos. Tau būtina su juo pasikalbėti.

Atsidususi paleidau jos ranką ir bejėgiškai atsilošiau į sėdynę.

– Gerai. Važiuojam.

Įvažiavusi į aikštelę, Amerika sustojo tarp Šeplio dodžo ir Treviso harlio. Užlipusi laiptais įsisprendė rankomis į šonus ir, nutaisiusi dramatišką veidą, pašaukė:

– Eikš, Ebe.

Ranka pakvietė sekti paskui ją.

Nenoriai išlipau iš automobilio ir pamačiau laiptais atbėgant Šeplį. Jis sustojo ir kažką tyliai pakuždėjo Amerikai į ausį. Paskui pažvelgė į mane, palingavo galva ir vėl kažką jai sušnibždėjo.

– Kas yra? – paklausiau.

– Šepas mano… – Amerika dvejojo. – Šepas mano, kad dabar mums geriau nesirodyti. Trevisas velniškai piktas.

– Nori pasakyti, kad geriau aš neičiau į vidų? – paklausiau. Amerika gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į Šeplį.

Šeplis palietė man petį ir tarė:

– Tu nieko bloga nepadarei, Ebe. Jis tiesiog… jis tiesiog nenori dabar tavęs matyti.

– Jeigu aš nieko bloga nepadariau, tai kodėl jis nenori manęs matyti?

– Nežinau. Jis man nesako. Man atrodo, jam gėda, kad tavo akivaizdoje nesusivaldė ir pratrūko.

– Jis nesusivaldė ir pratrūko visos valgyklos akivaizdoje! Kuo aš čia dėta?

– Daugiau, nei gali įsivaizduoti, – įrėmęs į mane žvilgsnį atsakė Šeplis.

Kurį laiką žiūrėjau į juos, paskui apėjau šonu ir nuskubėjau laiptais į viršų. Įpuoliau pro duris, bet svetainėje buvo tuščia. Treviso kambario durys buvo uždarytos, todėl priėjau ir pasibeldžiau.

– Trevisai? Čia aš, atidaryk.

– Eik sau, Balandėle, – atsiliepė jis kitapus durų.

Pravėrusi duris dirstelėjau vidun ir pamačiau jį sėdint ant lovos krašto, nusisukusį į langą. Toto baksnojo letenėlėmis jam į nugarą, nepatenkintas, kad nesulaukia dėmesio.

– Kas tau yra, Trevi? – paklausiau.

Jis man neatsakė, todėl stovėjau sukryžiavusi ant krūtinės rankas ir laukiau. Sukrutėjo jo žandikaulis, bet dabar jis nebeatrodė toks bauginantis kaip valgykloj. Netgi nusiminęs. Giliai širdyje, beviltiškai.

– Nenori su manim pasikalbėti?

Laukiau, bet jis vis tiek tylėjo. Pasisukau į duris eiti ir jis galiausiai atsiduso.

– Pameni, kai anąsyk Brazilas man kažką leptelėjo, o tu puolei manęs ginti? Na… tada ir prasidėjo. Per daug užsidegiau.

– Tu jau pykai Krisui dar net neprasižiojus, – sugrįžau ir atsisėdau ant lovos šalia jo.

Jis neatplėšė akių nuo lango.

– Tada tau sakiau labai nuoširdžiai. Tu privalai mane palikti, Balandėle. Dievas mato, aš pirmas to nepadarysiu.

Paliečiau jam ranką.

– Tu juk nenori, kad aš išeičiau.

Treviso žandikaulis vėl sukrutėjo. Jis apkabino mano pečius. Kiek luktelėjo, paskui pasilenkė ir pabučiavo man į kaktą ir prisiglaudė skruostu prie smilkinio.

– Nors ir kaip stipriai stengiuosi. Jei viską papasakosiu, tu imsi manęs nekęsti.

Apsikabinau jį abiem rankomis.

– Mes turime likti draugai. Neigiamas atsakymas manęs netenkina, – pakartojau jo žodžius.

Suraukęs kaktą jis tvirtai mane apkabino, prisiglaudė, bet vis tiek tebežiūrėjo pro langą.

– Aš dažnai stebiu tave miegančią. Nuo tavęs sklinda tokia ramybė. Man jos labai trūksta. Mano krūtinėje kunkuliuoja pyktis ir neapykanta, bet kai žiūriu į tave miegančią – ne. Šitaip buvo ir tada, kai į kambarį įėjo Parkeris, – ėmė pasakoti Trevisas. – Aš nemiegojau, jis įėjo ir sustojo tarpdury. Veide – nenusakoma nuostaba. Supratau, ką jis galvoja, bet nepuoliau aiškinti. Dabar visas universitetas mano, kad tu tą naktį praleidai su mumis abiem.

Toto įsitaisė man ant kelių ir aš ėmiau kasyti jam paausį. Trevisas paglostė šunį ir, uždėjęs delną man ant rankos, tarė:

– Atleisk man.

Aš truktelėjau pečiais ir atsakiau jam:

– Jeigu jis tiki gandais, tai jo bėda.

– Jam sunku tuo netikėti, kai matė mus abu gulinčius vienoj lovoj.

– Jis gi žino, kad aš gyvenu pas tave. Be to, buvau su drabužiais, dėl Dievo meilės.

Trevisas atsiduso.

– Jis turbūt to nepastebėjo, nes buvo labai supykęs. Žinau, kad jis tau patinka, Balandėle. Turėjau jam paaiškinti. Esu tau skolingas.

– Niekis.

– Tu nepyksti ant manęs? – nustebęs paklausė jis.

– Ar dėl to taip nusiminei? Pagalvojai, kad supyksiu, jei papasakosi man visą teisybę?

– O juk turėtum. Jeigu kas nors taip lengvabūdiškai sudirbtų mano reputaciją, aš tikrai nedovanočiau.

– Tau juk geras vardas nė motais. Kur dingo tas Trevisas, kuriam vienodai, kas ir ką apie jį kalba ar galvoja? – paerzinau jį ir niuktelėjau į šoną.

– Taip buvo tol, kol nepamačiau tavo veido išgirdus, ką visi apie tave kalba. Nenoriu, kad dėl manęs kentėtum.

– Tu niekada nepasielgsi taip, kad aš kentėčiau.

– Greičiau jau ranką nusikirsčiau, – atsiduso jis.

Atsirėmė skruostu man į viršugalvį. Nieko jam neatsakiau. Trevisas, regis, išklojo viską, kas gulėjo ant širdies, tad abu sėdėjome ir tylėjome. Kartais Trevisas vis spusteldavo mane ir priglausdavo prie savęs. Įsitvėriau jo marškinėlių, nes neišmaniau, kaip dar jam padėti, kad neliūdėtų.

Saulei leidžiantis išgirdome į duris tyliai beldžiant.

– Ebe! – kitapus durų pasigirdo tylus Amerikos balsas.

– Užeik, Mare, – atsiliepė Trevisas.

Į kambarį įėjo Amerika su Šepliu. Išvydusi mus vienas kito glėbyje, nusišypsojo ir tarė:

– Mes norim eiti kur nors pavakarieniauti. Ar nenorit palėkti į Pei Wei kavinę?

– A… ir vėl azijietiška virtuvė, Mare? – nelabai patenkintas paklausė Trevisas.

Nusišypsojau. Jis ir vėl buvo toks kaip visada.

Amerika irgi tą pastebėjo.

– Taip. Tai einat, neinat?

– Aš alkana, – tariau.

– Kur čia nebūsi alkana, juk likai be pietų, – suraukdamas kaktą tarė Trevisas. Atsistojo ir paėmė man už rankos. – Eime. Reikia tau pavalgyti.

Trevisas apkabino mane ir nepaleido, kol atsisėdom prie staliuko Pei Wei kavinėje.

Kai Trevisas nuėjo į tualetą, Amerika pasilenkė prie manęs ir paklausė:

– Na? Ką jis tau pasakojo?

– Nieko, – gūžtelėjau.

Amerika kilstelėjo iš nuostabos antakį.

– Nieko nesakė?

– Kai smarkiai pyksta, jis paprastai mažai kalba, – įsiterpė Šeplis.

– Vis tiek turėjo ką nors pasakyti, – bandė išpešti Amerika.

– Prisipažino per daug įsijautęs manim besirūpindamas ir atsiprašė, kad nepasakė Parkeriui teisybės. Štai ir viskas, – paaiškinau stumdydama druskinę su pipirine.