Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Nesusilaikiau ir ėmiau šypsotis.

– Jeigu norėčiau paguldyti Finčą ant menčių, tai užtektų pasakyti, kad Prada jau nebemadinga, ir jis griūtų aukštielninkas.

Trevisas ėmė juoktis. Atidaręs duris pakvietė:

– Eime! Be reikalo gaištam laiką.

Abu drauge susėdome prie stalo. Valgydami nuolat kumščiavomės ir niuksėjom vienas kitam į pašonę. Treviso nuotaika buvo tokia pakili, kaip ir tą vakarą, kai pralošiau lažybas. Visi tą pastebėjo ir kai pradėjome mėtytis maisto gabaliukais, į mus sužiuro net ir tie, kurie sėdėjo gerokai toliau nuo mūsų stalo.

Užvertusi akis į lubas tariau:

– Jaučiuosi kaip zoologijos sode.

Trevisas pažiūrėjo į mane, apmetė akimis spoksančius į mus, tada pakilo nuo stalo ir garsiai suriko:

– Negaliu!

Išsigandusi pakėliau akis ir pamačiau, kad visų valgykloje sėdinčių galvos iš nuostabos grįžtelėjo į jį. Trevisas kelis kartus kinktelėjo galva į ritmą, skambantį jo galvoje.

Šeplis užsimerkė ir lėtai sudejavo:

– O, ne…

Trevisas šyptelėjo ir užtraukė:

– Pasi… tenkin… ti.

Visi spoksojo išvertę akis į Trevisą, o tas užlipo ant stalo ir toliau bėrė dainos žodžius.

Bedė pirštu į futbolo komandos žaidėjus stalo gale ir šie taip pat šypsodamiesi užtraukė kartu su juo. Visa valgykla ėmė ploti jiems ritmą.

Trevisas dainavo sau į kumštį ir šoko aplink mane.

Visi studentai vieningai traukė žinomą priedainį.

Trevisas staigiai krustelėjo klubais, keli vaikinai pritariamai jam sušvilpė, merginos ėmė garsiai klykti, ir visa valgykla pratrūko šėlti. Trevisas žingsniavo aplink mane ir atsisukęs į studentus garsiai traukė priedainį, o futbolo komanda jam pritarė.

Ištiesę rankas į plojančiųjų būrį, keletas pašoko nuo kėdžių ir ėmė šokti kartu su juo, bet dauguma liko sėdėti ir linksmai stebėti, kas vyksta.

Trevisas užšoko ant gretimo staliuko, Amerika garsiai suspiegė ir bakstelėjo man į pašonę. Pakraipiau galvą. Jaučiausi taip, lyg būčiau numirusi ir prisikėlusi „Vidurinės mokyklos miuzikle“.

Futbolo komanda pritarė pagrindinei melodijai:

– Na, na, na! Na, na, nanana!

Trevisas iškėlė kumštį-mikrofoną ir nušoko nuo stalo, palinko prie manęs ir toliau traukė žiūrėdamas man į veidą.

Visa valgykla plojo Trevisui į ritmą, o pabaigęs ir nutęsęs paskutinę natą, jis dar kurį laiką stovėjo ir gaudydamas kvapą šypsojosi man.

Pasigirdo kurtinantys plojimai, keletas vaikinų garsiai sušvilpė. Trevisas pabučiavo man į kaktą, aš pakraipiau galvą ir atsistojusi nusilenkiau. Grįžęs į savo vietą atsisėdo priešais mane ir kikendamas paklausė:

– Tikiuosi, dabar jie į tave nežiūri, ką?

– Ačiū. Tikrai to nereikėjo, – padėkojau.

– Ebe!

Pakėliau galvą ir stalo gale išvydau Parkerį. Dabar vėl visų akys susmigo į mane.

– Mums reikia pasikalbėti, – tarė jis akivaizdžiai suirzęs. Pažvelgiau į Ameriką, Trevisą, paskui vėl į Parkerį. – Labai prašau, – paragino jis ir susibruko rankas į kišenes.

Linktelėjau ir išėjau su juo iš valgyklos. Jis nuėjo už kampo, toliau nuo langų, kad niekas nematytų.

– Nenorėjau, kad vėl visi į tave spoksotų. Žinau, tau tai labai nepatinka.

– Tada, jeigu norėjai pasikalbėti, reikėjo paskambinti, – atšoviau.

Nudelbęs akis į žemę Parkeris linktelėjo.

– Visai nenorėjau užtikti tavęs valgykloje. Pamačiau kažkokį sujudimą, įėjau, o ten išvydau tave ir… Atsiprašau.

Laukiau. Jis kalbėjo toliau:

– Nežinau, kas įvyko tarp tavęs ir Treviso, tai ne mano reikalas… Mudu buvom susitikę vos keletą kartų, ir aš iš pradžių labai pykau, bet paskui supratau: nepykčiau, jeigu būčiau tau neabejingas.

– Aš su juo nemiegojau, Parkeri. Jis laikė suėmęs mano plaukus, kai aš lupau ožius jo tualete po viso butelio Patron tekilos. Štai ir visa romantika.

Parkeris nusijuokė.

– Bijau, kad mūsų ateitis labai miglota, kai tu… gyveni pas Trevisą. Esmė ta, Ebe, kad tu man patinki. Nežinau, kas man yra, bet aš nesiliauju apie tave galvojęs.

Šyptelėjau. Jis paėmė mano ranką ir paglostė nykščiu apyrankę.

– Tikriausiai labai tave išgąsdinau įteikdamas šitą kvailą dovaną. Matai, niekada nebuvau atsidūręs tokioj situacijoj. Atrodo, lyg nuolat rungčiausi su Trevisu dėl tavo dėmesio.

– Tavo apyrankė manęs nė kiek neišgąsdino.

Parkeris kietai sučiaupė lūpas, paskui tarė:

– Kai po dviejų savaičių baigsis tavo lažybos su Trevisu, norėčiau pakviesti tave vakarienės. Gal tada galėsime geriau pažinti vienas kitą be pašalinių trukdymo.

– Sutinku.

Parkeris palinko prie manęs ir užsimerkė. Lūpomis palietė manąsias.

– Paskambinsiu.

Pamojau jam atsisveikindama ir grįžau į valgyklą. Praeinant pro Trevisą, jis sugriebė man už rankos ir pasisodino ant kelių.

– Sunku nutraukti draugystę, tiesa?

– Jis nori pamėginti iš naujo, kai grįšiu į bendrabutį.

– Velnias. Teks sugalvoti naujas lažybas, – tarė jis ir pritraukė artyn mano lėkštę.

Prabėgo likusios dvi savaitės. Išskyrus paskaitas, visą laiką leidau su Trevisu, ir dažniausiai vienu du. Jis vedėsi mane vakarienės, išgerti ir pašokti į klubą, žaisti kėgliais. Du kartus buvo pakviestas susikauti. Jeigu nekvailiodavom, tai juokais galynėdavomės ar, susiraitę ant sofos, susiglaudę ir pasiėmę į vidurį Toto, žiūrėdavom televizorių. Jis demonstratyviai vijo šalin visas merginas, kurios išdrįsdavo bent mirktelėti jo pusėn, ir visi stebėjosi pasikeitusiu Trevisu.

Paskutinį mano vakarą Treviso bute Amerika su Šepliu buvo kažkur paslaptingai dingę, ir Trevisas labai stengėsi suruošti įspūdingą atsisveikinimo vakarienę. Parnešė vyno, išdėliojo servetėles, net tai progai nupirko naujus stalo įrankius. Padėjo lėkštes ant pusryčių baro, savo kėdę perkėlė į kitą pusę, kad sėdėtų priešais mane. Pirmą kartą aiškiai pajutau, tarsi būčiau pakviesta į pasimatymą.

– Tiesiog nuostabu, Trevisai. Tu nesiliauji mane stebinęs, – pagyriau kramsnodama jo paruoštus makaronus su vištiena.

Trevisas šiaip ne taip nusišypsojo, ir aš pamačiau, kad jam sunkiai sekasi palaikyti pokalbį.

– Jeigu būčiau taip pasiruošęs anksčiau, būtum tikėjusis šito iš manęs kiekvieną vakarą.

Šypsena jo veide pranyko ir jis nudūrė akis į stalą.

Stumdžiau makaronus šakute po lėkštę.

– Aš irgi tavęs pasiilgsiu, Trevi.

– Bet vis tiek kartais čia užsuksi, tiesa?

– Aišku, kad užsuksiu. O tu vis ateisi į bendrabutį ir padėsi man ruoštis paskaitoms kaip anksčiau.

– Bet taip jau niekada nebebus, – atsiduso jis. – Tu draugausi su Parkeriu, nebeturėsi man laiko. Patrauksime skirtingais keliais.

– Na, taip smarkiai viskas tikrai nepasikeis.

Trevisas nenoriai nusijuokė.

– Kas galėjo pagalvoti, kai susitikom, kad sėdėsime prie šito stalo? Niekas man nebūtų drįsęs prieš tris mėnesius pasakyti, kad toks liūdnas bus mano atsisveikinimas su mergina.

Man suspaudė širdį.

– Aš nenoriu, kad tu liūdėtum.

– Tada neišeik, – atsakė jis. Jo veidą niaukė tokia neviltis, kad jaučiausi labai kalta, net žodžio negalėjau pratarti.

– Negaliu visąlaik gyventi čia, Trevisai. Tai beprotybė.

– Kas sakė? Pastarosios dvi savaitės buvo nuostabiausios mano gyvenime.

– Man irgi.

– Kodėl tada atrodo, lyg mes daugiau nebesusitiksime?

Neturėjau ką jam atsakyti. Jo žandikauliai įsitempė, bet jis nepyko. Man vis labiau norėjosi prieiti prie jo, todėl atsistojau ir nuėjusi atsisėdau jam ant kelių. Jis į mane nežiūrėjo, todėl apsikabinau jo kaklą ir prisiglaudžiau skruostu prie veido.