Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Nusisukau negalėdama matyti jos veido, kuriame atsispindėjo toks pat maldavimas kaip ir balse.

– Aš noriu laimingos pabaigos, juk dėl jos mes čia ir atsibeldėm.

– Nereikėjo tau šitaip. Galėjai pasistengti.

– Kol visai liksiu be nieko?

Amerika skėstelėjo aukštyn rankomis, paskui nuleido jas ant kelių.

– Jėzau, Ebe, tik jau nebepradėk, gerai? Mes jau šimtus kartų apie tai esam kalbėjusios.

Suskambo mano telefonas, ir aš pažvelgiau į ekranėlį.

– Parkeris.

Amerika papurtė galvą.

– Mes dar nebaigėme.

– Alio! – atsiliepiau nusisukdama nuo pikto Amerikos žvilgsnio.

– Ebse! Sveika ištrūkusi į laisvę! Koks jausmas? – paklausė jis.

– Nagi… laisvės, – atsakiau jam be jokio džiugesio balse.

– Vakarieniaujam rytoj? Labai tavęs pasiilgau.

– Gerai, – nusišluosčiau nosį į rankovę. – Tada iki rytojaus.

Išjungiau telefoną. Amerika susiraukė.

– Kai grįšiu, jis ims mane klausinėti. Prašys papasakoti, apie ką mudvi kalbėjome. Ir ką aš jam atsakysiu?

– Pasakyk, kad aš savo pažadą tesėsiu. Rytoj tokiu laiku jis manęs nebesiilgės.

Dešimtas skyrius

Bejausmis veidas

Du stalai prieky ir vienas užpakaly. Iš ten, kur sėdėjau, Amerikos su Šepliu beveik nesimatė. Pasilenkusi stebėjau, kaip Trevisas pažiūrėjo į tuščią kėdę, ant kurios paprastai sėdėdavau aš, ir atsisėdo stalo gale. Kvailai jaučiausi slapstydamasi, bet dar nebuvau pasirengusi visą valandą sėdėti prieš jį. Pavalgiusi priėjau prie Treviso. Jis baigė rūkyti cigaretę.

Visą naktį pragulėjau mąstydama, kaip sugrįžti į tą tašką, nuo ko viskas prasidėjo. Jeigu žiūrėčiau į vakarykštį įvykį taip, kaip jis žiūri į intymų suartėjimą, tai mano šansai būtų geresni. Pagal mano planą aš vis tiek turėsiu jo netekti, tad vyliausi, kad jo nepasotinamas vyriškasis ego jau kitą dieną bus aprimęs.

– Labas, – tariau.

Jis kreivai šyptelėjo.

– Labas. Tikėjausi, kad ateisi pietų.

– Užkandau kone stačiom. Noriu pasimokyti.

Gūžtelėjau pečiais ir kaip įmanydama stengiausi vaidinti ramią.

– Reikia pagalbos?

– Tai matematika. Man ji sekasi.

– Dėl moralinės paramos galiu palaikyti kompaniją, – nusišypsojo jis ir įsikišo vieną ranką į kišenę. Tvirti žasto raumenys sutrūkčiojo ir aš nejučia itin aiškiai prisiminiau, kaip jie trūkčiojo, kai jis skverbėsi į mane.

– A… ką sakei? – suklusau staiga išsiblaškiusi nuo erotinių minčių, žaibiškai šmėstelėjusių mano galvoje.

– Ar mes būtinai turime apsimesti, kad vakar nieko nenutiko?

– Ne. Kodėl? – nudaviau sutrikusi, ir jis atsiduso, nusivylęs tokiu mano elgesiu.

– Nežinau… Juk aš atėmiau tau nekaltybę, – kimiu, vos girdimu balsu ištarė jis, palinkęs į priekį.

Užverčiau akis ir atkirtau:

– Tikiuosi, čia tau ne pirmas kartas, kai atimi merginai nekaltybę, Trevi.

Bijojau, kad mano abejingas elgesys jo nesupykdytų, bet taip ir atsitiko.

– Jeigu atvirai, tai pirmas.

– Liaukis… Juk prašiau, kad tarp mūsų neliktų jokių nesusipratimų.

Trevisas užtraukė paskutinį cigaretės dūmą ir numetė nuorūką ant žemės.

– Na, per pastarąsias kelias dienas sužinojau vieną dalyką: ne visada gali gauti tai, ko trokšti.

– Labas, Ebse, – pasisveikino Parkeris ir pakštelėjo man į skruostą.

Trevisas nužvelgė Parkerį žudančiu žvilgsniu.

– Atlėksiu paimti apie šešias, gerai?

Linktelėjau.

– Apie šešias.

– Iki greito, – pasakė jis ir nuskubėjo į paskaitą.

Nulydėjau jį akimis, stengdamasi nutolinti nemalonias pastarųjų dešimties sekundžių pasekmes.

– Šįvakar eisi su juo į pasimatymą? – sunkiai tvardydamas pyktį paklausė Trevisas.

Jis tvirtai sukando dantis, ir aš mačiau, kaip po oda trūkčioja žandikaulio raumenys.

– Aš tau sakiau, kad jis nori pakviesti mane vakarienės, kai sugrįšiu į bendrabutį. Vakar jis man paskambino.

– Man regis, po to pokalbio daug kas smarkiai pasikeitė, ne?

– Kodėl?

Jis paėjo kelis žingsnius į šalį. Aš likau stovėti ir iš visų jėgų tramdžiau ašaras, kad nepravirkčiau. Trevisas stabtelėjo, apsisuko, sugrįžo ir pasilenkęs man prie veido tarė:

– Ogi todėl, kad pati sakei, jog nuo šiandien mums nebereikės vienam kito ilgėtis! Žinojai, kad aš išsiaiškinsiu apie tave ir Parkerį, ir pagalvojai, kad aš… kaip? Imsiu tave ir užmiršiu? Ar tu manim nepasitiki, ar aš tau per prastas? Po galais, atsakyk tiesiai! Pasakyk, ką bloga tau padariau, kad tu šitaip su manim elgiesi?

Suėmiau save į rankas ir žvelgdama jam tiesiai į akis tariau:

– Nieko bloga tu man nepadarei. Nuo kada seksas tau tapo toks gyvybiškai svarbus?

– Nuo tada, kai jį patyriau su tavim!

Apsidairiau ir pamačiau, kad į mus žiūri. Studentai ėjo pro mus sulėtinę žingsnį, tarpusavy kuždėdamiesi. Pajutau, kaip ėmė kaisti ausys, išraudo skruostai, o akyse susitvenkė ašaros.

Trevisas užsimerkė, pabandė susitvardyti, paskui prabilo:

– Taip manai? Tau atrodo, kad man tai buvo eilinis kartas?

– Tu juk Trevisas Medoksas.

Baisėdamasis jis palingavo galva ir atkirto:

– Jeigu geriau tavęs nepažinočiau, tai pamanyčiau, kad prikiši man praeitį.

– Nemanau, kad tavo praeitis – tik keturios prabėgusios savaitės.

Jo veidas skausmingai persikreipė ir aš nusijuokiau.

– Pajuokavau! Viskas gerai, Trevisai. Aš nepykstu, tu irgi. Nėra reikalo daryti iš to tragedijos.

Staiga įtampa iš jo veido dingo ir jis giliai iškvėpė pro nosį.

– Nujaučiu, ką tu čia man rezgi, – ūmai jo žvilgsnis apsiblausė, jis susimąstė. – Ką gi, tuomet aš tau įrodysiu, – ir prisimerkęs įdėmiai, lyg stotų į kovą su sunkiu priešininku, pažvelgė man į veidą. – Jeigu manai, kad aš vėl imsiu dulkinti, kas pakliuvo, tai labai klysti. Man nieko nereikia. Nori likti draugais? Gerai, būsime draugai. Tik mudu abu puikiai žinome, kad tai, kas tarp mūsų įvyko, nebuvo tik seksas.

Ir piktas nuėjo šalin. Aš užsimerkiau, išpūčiau orą, kurį laikiau plaučiuose visą tą laiką, kol jis kalbėjo. Trevisas grįžtelėjo į mane, paskui nusisuko ir nuskubėjo į paskaitą. Skruostu man nuriedėjo nesulaikyta ašara ir aš skubiai nusibraukiau ją ranka. Einant į paskaitą nugarą svilino smalsūs mano kurso draugų žvilgsniai.

Parkeris sėdėjo antroje eilėje ir aš įsmukau į suolą šalia jo.

Jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Laukiu nesulaukiu šio vakaro.

Atsidususi nusišypsojau jam ir pasistengiau „perjungti mygtukus“ po pokalbio su Trevisu.

– Koks planas?

– Na, aš jau įsikūriau naujajame bute. Norėčiau pavakarieniauti tenai.

– Aš irgi laukiu šio vakaro, – pasakiau jam, stengdamasi tuo įtikinti ir save.

Amerika atsisakė man padėti, o Kara nerodė jokio noro pagelbėti man renkantis suknelę pasimatymui su Parkeriu. Užsivilkusi vieną, greitai vėl nusivilkau ir užsitempiau džinsus. Visą popietę svarsčius, kuo apsirengsiu, mano planas galutinai žlugo ir aš visai nenorėjau puoštis. Turėdama omeny šaltą orą, užsivilkau rudą palaidinukę be rankovių, o ant jos užsimečiau ploną dramblio kaulo spalvos moherio megztuką ir išėjau laukti prie durų. Kai prie bendrabučio laiptų sustojo žvilgantis Parkerio poršė, išlėkiau pro duris ir nubėgau prie jo, kad jam nereikėtų lipti manęs pasitikti.

– Norėjau eiti tavęs atsivesti, – nusiminęs ištarė jis ir atidarė man dureles.

– Išgelbėjau tave nuo nereikalingo darbo, – atšoviau jam segdamasi saugos diržą.