Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Parkeris atsisėdo prie vairo ir pasilenkęs prie manęs pakštelėjo savo šiltomis putliomis lūpomis man į abu skruostus.

– Dieve, kaip pasiilgau tavo lūpyčių, – pasakė.

Iš jo burnos kvepėjo šaltmėte, nosį kuteno neįtikėtinai malonus losjono kvapas, jo rankos buvo švelnios ir šiltos. Su džinsais ir žaliais marškiniais jis atrodė fantastiškai, bet mane kankino jausmas, kad kažko trūksta. Akivaizdžiai trūko to pirminio džiaugsmingo jaudulio ir aš mintyse pakeiksnojau Trevisą, kad jis atėmė iš manęs tą jausmą.

Vos išspaudžiau šypseną.

– Priimsiu tai kaip komplimentą.

Jo butas buvo toks, kokį ir įsivaizdavau: nepriekaištingai tvarkingas, kiekvienam kampe koks nors itin brangus elektroninis prietaisas, viskas veikiausiai parinkta jo motinos.

– Na? Kaip tau? – paklausė jis nuoširdžiai šypsodamasis lyg vaikas, rodydamas savo naują žaislą.

– Nuostabu, – linktelėjau.

Žaismingumą jo veide pakeitė intymi nuotaika. Prisitraukė mane, apkabino ir ėmė bučiuoti kaklą. Mano kūnas įsitempė kaip styga. Troškau būti bet kur, tik ne šitam kambary.

Suskambo mano telefonas ir aš atsiprašydama jam šyptelėjau.

– Kaip pasimatymas, Balandėle?

Atsukusi Parkeriui nugarą sušnibždėjau į mobilųjį:

– Ko nori, Trevisai?

Norėjau kalbėti piktai, bet, išgirdus jo balsą, mano pyktis išgaravo.

– Rytoj eisiu žaisti kėgliais, man reikia partnerio.

– Kėgliais? Ar negalėjai paskambinti vėliau?

Jaučiausi tikra veidmainė klausinėdama jo, nors pati puikiai žinojau, kad šitaip ieškau dingsties pabėgti nuo Parkerio bučinių.

– O kaip man žinoti, kada jūs ten baigsit? Oi… negražiai pasakiau, – ir jis nutilo, veikiausiai patenkintas savo sąmoju.

– Rytoj tau paskambinsiu ir pasitarsime, gerai?

– Ne, negerai. Sakei, kad nori likti draugais. Ar jau negaliu tavęs kur nors pakviesti?

Užverčiau akis į lubas, o Trevisas atsiduso:

– Nevartyk akių, geriau sakyk, eisi ar ne?

– Iš kur žinai, kad varčiau akis? Gal slapčia mane seki? – paklausiau, dirsteldama į užtrauktas užuolaidas.

– Tu visada vartai akis. Tai taip ar ne? Gaišini savo brangų pasimatymo laiką.

Jis pažįsta mane kaip nuluptą. Baisiai knietėjo paprašyti, kad atvažiuotų manęs pasiimti iš čia. Net šyptelėjau iš tokios užmačios.

– Taip! – stengdamasi nesusijuokti tyliai pasakiau į ragelį. – Eisiu.

– Atvažiuosiu pasiimti septintą.

Atsisukau į Parkerį šypsodamasi kaip Češyro katinas.

– Trevisas? – supratęs paklausė Parkeris.

– Taip, – susiraukiau netikėtai užklupta.

– Jūs vis dar draugai?

– Vis dar draugai, – linktelėjau.

Susėdome prie stalo valgyti į namus užsakyto kinų maisto. Po kiek laiko apsipratau su Parkeriu ir netrukus vėl prisiminiau, koks jis man buvo žavus. Jaučiausi žvaliai, juokavau – smarkus pokytis po vakarykščios. Nors ir kaip stengiausi neigti, kad nuotaika pakilo dėl būsimo susitikimo su Trevisu, man nesisekė savęs apgauti.

Po vakarienės susėdome ant sofos žiūrėti filmo, bet, nespėjus prabėgti pirmiesiems titrams, Parkeris parsivertė mane ant nugaros. Apsidžiaugiau užsimovusi džinsus. Su suknele man būtų buvę gerokai sunkiau jo atsiginti. Jo lūpos lietė man raktikaulį, ranka stabtelėjo prie diržo sagties. Jis ilgai krapštė, kol pagaliau atsegė, bet kai jam tai pavyko, aš išsprūdau iš po jo.

– Gana! Manau, šįvakar tau geriau likti vienam, – tariau jam ir užsisegiau diržą.

– Ką?

– Pirmas žingsnis… antras žingsnis? Tiek to. Jau vėlu. Man metas.

Jis atsisėdo ir sugriebė man už kojų.

– Neišeik, Ebse. Nenoriu, kad pagalvotum, jog tik tam tave čia pasikviečiau.

– O ar ne tam?

– Aišku, ne, – atsakė jis ir pasisodino ant kelių. – Dvi savaites galvojau tik apie tave. Atsiprašau, jei buvau nekantrus.

Jis pabučiavo man į skruostą ir aš prigludau prie jo, ėmiau šypsotis, kai jo kvapas pakuteno man kaklą. Atsisukau ir prigludau lūpomis prie jo burnos. Iš visų jėgų stengiausi ką nors pajusti – ir nieko. Atsitraukusi atsidusau.

Parkeris suraukė kaktą.

– Aš gi tavęs atsiprašiau.

– Jau vėlu.

Parkeris parvežė mane į bendrabutį ir atsisveikindamas pabučiavo, paskui spustelėjo man ranką.

– Pabandom dar kartą? Rytoj Biasečio restorane?

Suraukiau lūpas. Paskui tariau:

– Rytoj vakare einu su Trevisu žaisti kėgliais.

– Tada trečiadienį.

– Galim trečiadienį, – atsakiau ir santūriai šyptelėjau.

Parkeris pasimuistė. Rengėsi kažką man pasakyti.

– Ebe, po poros savaičių studentų klube bus porų vakarėlis…

Aš net susigūžiau pagalvojusi, koks nemalonus pokalbis neišvengiamai mūsų laukia.

– Kas yra? – paklausė jis nervingai juokdamasis.

– Negaliu eiti su tavim, – atsakiau ir išlipau iš automobilio.

Jis irgi išlipo ir pasivijo mane prie bendrabučio durų.

– Turi kokių planų?

Susigūžiau.

– Trevisas jau mane pakvietė.

– Kur tave Trevisas pakvietė?

– Į porų vakarėlį, – mažumėlę suirzusi paaiškinau.

Parkeris nukaito kaip žarija ir ėmė mindžikuoti nuo kojos ant kojos.

– Eisi į porų vakarėlį su Trevisu? Jis į tokius vakarėlius nevaikšto. Be to, jūs tik draugai. Nėra prasmės tau su juo ten eiti.

– Jeigu neisiu, tai ir Amerika su Šepliu neis.

Parkeris kiek nusiramino.

– Tada tu eik su manim, – pasakė jis ir sunėrė vienos rankos pirštus su manaisiais.

Jo pasiūlymas mane prajuokino.

– Negaliu atsakyti Trevisui ir eiti su tavim.

– Nematau čia nieko bloga, – gūžtelėjo pečiais. – Tu palaikysi draugiją Amerikai ir Trevisui nereikės ten trenktis. Jis jau seniai visiems aiškina, kad porų vakarėliai turi būti panaikinti. Anot jo, vakarėliai suteikia merginoms teisę paskui iš mūsų reikalauti draugystės.

– Čia aš nenorėjau eiti, jis mane prikalbino.

– Dabar turėsi pasiteisinimą, – truktelėjo pečiais. Jis buvo aklai įsitikinęs, kad aš imsiu ir apsigalvosiu.

– Aš apskritai nenorėjau eiti.

Parkeriui trūko kantrybė.

– Imam ir išsiaiškinam. Tu nenori eiti į porų vakarėlį. Trevisas nori, todėl pakvietė tave, tu nenori atsakyti jam ir eiti su manim, nes apskritai iš pradžių nenorėjai eiti į vakarėlį?

Man sunku buvo pakelti į jį akis.

– Atleisk, Parkeri, aš negaliu su juo taip.

– Ar bent supranti, kas yra porų vakarėlis? Į juos merginos eina su savo vaikinais.

Jo tonas išsklaidė kad ir menką, bet dar rusenusį mano norą jį atjausti.

– Matai, aš neturiu vaikino, tad man ten geriau apskritai neiti.

– Tikėjausi pabandyti iš naujo. Maniau, tarp mūsų šis tas yra likę.

– Aš irgi taip maniau.

– Ko tu iš manęs tikiesi? Kad aš sėdėsiu vienas namie, kol tu linksminsiesi mano studentų draugijos surengtame porų vakarėly su kažkuo kitu? Gal man pasikviesti kitą merginą?

– Elkis kaip išmanai, – atšoviau jam suirzusi, kad man grasina.

Parkeris pakėlė akis ir palingavo galva.

– Aš nenoriu kviesti kitos merginos.

– O aš nenoriu, kad nenueitum į savo rengiamą vakarėlį. Susitiksime tenai.

– Tu tikrai leidi man pasikviesti kitą? O tu pati eisi su Trevisu. Tau neatrodo visa tai absurdiška?

Sukryžiavau ant krūtinės rankas pasirengusi kautis iki galo.

– Aš jam pažadėjau, kai mes dar nė nebuvom pradėję susitikinėti, Parkeri. Negaliu jo nuvilti.

– Ar negali, ar nenori?

– Koks skirtumas? Gaila, kad tu manęs nesupranti.

Pravėriau bendrabučio duris, Parkeris uždėjo ranką ant manosios.