Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Atšlijau nuo jo. Net pati nustebau, kad jo prisilietimas prie lūpų lyg ugnis nudilgė visą kūną – nuo burnos iki pat kojų pirštų galiukų.

– Tu išties moki sugadinti tokį nuostabų vakarą, tiesa?

– Tau atrodo, kad jis buvo nuostabus? Ar tai reiškia, kad tau buvo gera?

– Su tavim man visada gera.

Jis nudelbė akis į žemę ir suraukęs antakius pakartojo klausimą:

– Ar jis tave bučiavo?

– Taip, – atsakiau suirzusi.

Jis kietai užmerkė akis.

– Daugiau nieko?

– Ne tavo reikalas! – sušukau ir atidariau duris.

Trevisas užtrenkė jas ir užkirto man kelią. Atsiprašančiu balsu tarė:

– Man rūpi žinoti.

– Nieko tau nerūpi! Pasitrauk, Trevisai!

– Balandėle…

– Manai, kad praradusi nekaltybę imsiu duotis su kiekvienu pasitaikiusiu? Labai ačiū – atšoviau jam ir pastūmiau į šalį.

– Po galais, argi aš taip sakiau? Ar negalima paklausti, kad širdyje būtų ramiau?

– Kodėl tau būtų ramiau, jeigu žinotum, miegojau aš su Parkeriu ar ne?

– Kaip tu nesupranti? Visiems aišku, tik tau vienai ne! – sušuko jis.

– Tada aš turbūt visiška idiotė. Tau šįvakar pasisekė, Trevi, – pasakiau ir ištiesiau ranką į duris.

Jis suėmė man už pečių.

– Tai, ką aš tau jaučiu… yra beprotiška.

– Teisingai pasakei – beprotiška, – atšoviau jam ir pamėginau nusimesti jo rankas.

– Visą laiką, kol važinėjomės, dėliojau mintyse žodžius, tad dabar būk gera, išklausyk, – paprašė jis.

– Trevisai…

– Suprantu, kad mes susivėlėm. Esu impulsyvus ir karštakošis. O tu kaip niekas kitas mane perpranti. Vieną akimirką tu manęs nekenti, o kitą jau aš tau reikalingas. Aš niekada nesielgiu taip, kaip reikia, ir aš nesu tavęs vertas… bet aš beprotiškai tave myliu, Ebe. Niekada dar nieko savo gyvenime nesu taip karštai mylėjęs. Kai tu su manim, man nereikia nei alkoholio, nei pinigų, nei kautis, nei vienos nakties nuotykių… man reikia tik tavęs. Aš galvoju tik apie tave. Sapnuoju tave naktimis. Tu esi viskas, ko trokšta mano širdis.

Mano noras suvaidinti abejingą gėdingai žlugo. Negalėjau apsimesti nepaveikiama, kai jis išliejo man visą savo širdį. Susipažinę mes kažkaip iš esmės pasikeitėme. Kad ir kas tai būtų, mes vienas be kito nebegalėjome gyventi. Pati nežinau, kodėl tapau jam išimtimi, o jis, kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, – manąja.

Trevisas suėmė delnais mano veidą ir žvelgdamas man į akis paklausė:

– Ar tu su juo miegojai?

Karštos ašaros pasipylė man iš akių. Pakračiau galvą, atsakydama „ne“. Jis įsisiurbė man į lūpas ir kitą akimirką jo liežuvis nedvejodamas įsiskverbė į mano burną. Nesuvaldydama jausmų, sugriebiau jį abiem rankomis už marškinėlių ir prisitraukiau. Giliu žemu balsu jis kažką suniurzgė ir taip tvirtai mane apkabinęs prispaudė prie savęs, kad aš vos begalėjau kvėpuoti.

Paskui uždusęs atsitraukė ir tarė:

– Skambink Parkeriui. Pasakyk, kad nenori daugiau su juo susitikinėti. Pasakyk, kad lieki su manim.

Užsimerkiau ir nenoriai ištariau:

– Aš negaliu likti su tavim, Trevisai.

– Kodėl gi ne? – nustebo jis ir paleido mane iš rankų.

Pakraipiau galvą būgštaudama sulaukti jo reakcijos, jei pasakysiu tiesą.

Trevisas karčiai nusijuokė.

– Neįtikėtina. Kai aš noriu merginos, ji nuo manęs bėga.

Nurijusi seiles supratau, kad teks jam atskleisti daugiau tiesos, nei noriu.

– Mudvi su Amerika važiavome čia turėdamos tikslą tam tikra prasme pakeisti mano gyvenimą. Ar bent jau neleisti jam tekėti ankstesniąja vaga. Be muštynių, azartinių lošimų, gėrimo… Visa tai aš palikau tenai. Kai aš su tavim… vėl viskas lyg ant lėkštutės. Šimtus kilometrų važiavau ne tam, kad vėl pulčiau į tą pačią balą.

Jis kilstelėjo mano smakrą, atsuko veidą į save.

– Suprantu, kad esi verta geresnio už mane. Manai, aš šito nematau? Tačiau jeigu pasauly yra man skirta moteris, tai ta moteris esi tu. Padarysiu viską, ką tik liepsi, Balandėle. Girdi? Aš pasirengęs viskam.

Nusisukau nuo jo susigėdusi, kad neišdrįsau pasakyti visos tiesos. Kaip tik aš buvau jam per prasta. Tai aš esu ta, kuri gali viską sugadinti, sugriauti jam gyvenimą. Vieną gražią dieną jis ims manęs nekęsti, ir aš negalėsiu pažvelgti jam į akis, kai jis pagaliau tą supras.

Trevisas ir toliau laikė prispaudęs duris ranka.

– Kai tik baigsiu universitetą, iš karto mesiu kautynes. Neimsiu daugiau alkoholio nė lašo. Sukursiu tau laimingiausią gyvenimą, Balandėle. Jeigu tu manim tikėsi, aš viską dėl tavęs padarysiu.

– Nenoriu, kad dėl manęs pasikeistum.

– Tada sakyk, ko nori. Tik tark žodį, ir aš viską padarysiu, – maldavo jis.

Bet kokios mintys likti su Parkeriu buvo seniai išgaravusios, ir aš supratau – dėl mano jausmų Trevisui. Susimąsčiau, kokiu keliu nuo šios akimirkos galėtų pasukti mano gyvenimas: pasitikėti Treviso duotu žodžiu ir pulti į nežinią ar atstumti jį žinant, ko galiu iš savęs tikėtis, gyvendama be jo. Ir viena, ir kita mane baugino.

– Ar gali man duoti telefoną? – paprašiau.

Trevisas susiraukė ir sutrikęs tarė:

– Žinoma.

Ištraukęs iš kišenės mobilųjį, padavė man.

Sumaigiau numerį ir užsimerkusi laukiau, kada atsilieps.

– Trevisai? Kokio velnio man skambini? Ar žinai, kuri dabar valanda?

Atsiliepė Parkeris. Jis kalbėjo kimiu, trūkčiojančiu balsu ir man suspurdėjo krūtinėje širdis. Nebuvau pagalvojusi, kad jis nesupras, jog aš galiu skambinti iš Treviso telefono.

Nesuprantu kaip, bet virpančiomis lūpomis vargais negalais ištariau:

– Dovanok, kad skambinu taip vėlai, tiesiog negalėjau ilgiau laukti. Aš… aš negalėsiu trečiadienį eiti su tavim vakarieniauti.

– Dar tik keturios ryto, Ebe. Kas atsitiko?

– Jeigu atvirai, tai mums geriau nebesusitikinėti.

– Ebse…

– Aš… pagaliau supratau ir esu tikra, kad myliu Trevisą, – išrėžiau ir laukiau jo atsakymo.

Po kelių sekundžių mirtinos tylos jis numetė ragelį.

Nepakeldama akių nuo žemės, padaviau Trevisui telefoną ir nedrąsiai dirstelėjau į jo veidą. Jo veidas buvo sutrikęs, atsirado nuostaba ir susižavėjimas.

– Numetė ragelį, – kreivai šyptelėjau.

Jis įdėmiai pažvelgė man į veidą, akyse pamačiau kupiną vilties žvilgsnį.

– Tu mane myli?

– Tatuiruotės kaltos, – gūžtelėjau pečiais.

Jo veidą nušvietė plati nuoširdi šypsena. Skruoste atsirado duobutė.

– Sugrįžk pas mane, – paprašė jis ir suspaudė glėbyje.

Kilstelėjau iš nuostabos antakius.

– Kalbėjai taip tam, kad įsiviliotum mane į lovą? Turbūt padariau neblogą įspūdį.

– Dabar aš svajoju visą naktį laikyti tave savo glėbyje.

– Važiuojam, – pasakiau.

Nors greitis buvo kosminis, o maršrutas – trumpiausias, kelias į jo butą prailgo iki begalybės. Kai pagaliau atvažiavom, Trevisas užnešė mane laiptais į namus. Aš krykščiau įsisiurbusi jam į lūpas, kol jis atrakino duris. Pastatęs mane ant žemės ir uždaręs mums už nugarų duris, giliai su palengvėjimu atsiduso.

– Mano namai nebe tie, kai tu išėjai, – ir pabučiavo man į lūpas.

Vizgindamas savo trumpą uodegytę koridoriumi atbėgo Toto ir ėmė šokinėti man apie kojas. Pakėlusi nuo grindų, meiliai jį pakalbinau.

Sugirgždėjo Šeplio lova ir pasigirdo jo basų kojų šlepsėjimas. Atidaręs duris ir markstydamasis nuo šviesos jis suriko:

– Gana, Trevi. Užteks šitų nesąmonių! Tu myli E… – staiga jo žvilgsnis sustingo ir jis susigriebė leptelėjęs per daug.