Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Prie valgyklos durų Trevisas išpūtė paskutinį dūmą ir žvilgtelėjo į mane. Aš stabtelėjau; Amerika su Šepliu jau buvo viduje, o Finčas prisidegė kitą cigaretę, praleisdamas mane su Trevisu pro duris. Buvau tikra: kai prieš istorijos paskaitą Trevisas pabučiavo mane visų studentų akivaizdoje, kalbos jau bus pasiekusios naują lygį, todėl buvo truputį nedrąsu žengti į vidų visai valgyklai matant.

– Kas yra, Balandėle? – paklausė jis ir truktelėjo mane už rankos.

– Visi į mus žiūri.

Jis pakėlė mano ranką ir pabučiavo pirštų galiukus.

– Niekis, pripras. Čia tik pirminis šokas. Pameni, kaip buvo, kai pradėjom susitikinėti? Netrukus jų smalsumas išblėso ir visi įprato matyti mus kartu. Eime, – bandė nuraminti ir stumtelėjo mane pro duris.

Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Rytų universitetą, buvo ta, kad studentai čia buvo santūrūs, tačiau perdėtas domėjimasis mūsų sukeltu skandalu velnioniškai vargino. Mes buvom tarsi vaikščiojantis anekdotas; visi žinojo, kad tas apkalbų malūnas beprasmiškai kvailas, bet vis tiek visi begėdiškai jame dalyvavo.

Pasiėmę padėklus su valgiu susėdome įprastose vietose. Amerika supratingai man šypsojosi. Bendravo su manimi lyg niekur nieko, bet vaikinai iš futbolo komandos spoksojo į mane taip, tarsi man būtų degę plaukai.

Trevisas pabaksnojo šakute per mano obuolį.

– Valgysi, Balandėle?

– Ne, gali valgyt tu, mielasis.

Amerika kilstelėjo į mane galvą ir mano ausis nuplikė karštis.

– Netyčia išsprūdo, – kryptelėjusi galvą pasakiau jai. Dirstelėjau į Trevisą, jo veide švietė nuostaba ir susižavėjimas.

Šįryt net kelis kartus apsikeitėme šiais maloniais žodeliais, bet tik dabar jį ištarusi supratau, kaip keistai turėjo nuskambėti jį išgirdusiems.

– Judu pasiekėte maloniai erzinantį lygį, – nusimaivė Amerika.

Šeplis patapšnojo man per petį.

– Šįvakar pasiliksi pas mus? – paklausė pilna burna kramtydamas duoną. – Pažadu, daugiau nebelįsiu iš savo kambario ir nebesiplūsiu.

– Tu gynei mano garbę, Šepai. Aš tau atleidžiu.

Trevisas kramtė obuolį toks patenkintas ir laimingas, kokio dar nebuvau regėjusi. Jo akyse vėl švietė ramybė, ir nors visi įdėmiai sekė žvilgsniais kiekvieną mūsų judesį, viskas atrodė taip… kaip ir turi būti.

Susimąsčiau apie tai, kaip smarkiai klydau manydama, jog būdama su Trevisu darau sau žalą, ir kiek daug laiko iššvaisčiau veltui. Žvelgdama per stalą į jo šiltas rudas akis ir duobutę, judančią skruoste kramtant, negalėjau suvokti, kodėl taip jo bijojau.

– Jis pasiutiškai laimingas. Gal tu pagaliau jam nusileidai, Ebe? – paklausė Krisas, niuktelėdamas komandos draugui į šoną.

– Tavo juokeliai nelabai čia tinka, Dženksai, – susiraukė Trevisas.

Man akimirksniu užkaito skruostai ir aš slapčia žvilgtelėjau į Trevisą. Jo akyse pamačiau mirtiną įtūžį. Mano gėda, palyginti su Treviso pykčiu, atrodė tik menka smulkmena, todėl pakraipiau galvą ir ramiai jam tariau:

– Nekreipk į jį dėmesio.

Nugalėjus didžiulę įtampą jo pečiai suglebo, jis linktelėjo man ir giliai atsiduso. Paskui pamerkė man akį.

Ištiesiau per stalą ranką ir mūsų pirštai susipynė.

– Vakar tu juk man kalbėjai nuoširdžiai, tiesa?

Jis norėjo man kažką pasakyti, bet Kriso juokas nuaidėjo per visą valgyklą.

– Jergau šventas! Trevisas Medoksas suraitytas!

– Ar tu tikrai nenori, kad aš pasikeisčiau? – paklausė jis ir spustelėjo man pirštus.

Pažvelgiau į besišaipantį Krisą ir jo sėbrus, atsisukau į Trevisą ir tariau:

– Tikrai. Pamokyk tą šunsnukį padoraus elgesio.

Jo veide šmėstelėjo klastinga šypsenėlė, ir jis nuėjo prie stalo galo, kur sėdėjo Krisas. Valgykloje stojo mirtina tyla. Krisas liovėsi juokęsis.

– Ei, aš tik norėjau tave paerzinti, Trevisai, – pakeldamas galvą tarė jis.

– Atsiprašyk Balandėlės, – svilindamas piktu žvilgsniu paliepė jam Trevisas.

Krisas grįžtelėjo į mane ir nervingai nusišypsojo.

– Aš… aš pajuokavau, Ebe. Atsiprašau.

Dėbtelėjau į jį ir jis atsisuko į Trevisą laukdamas pritarimo. Kai Trevisas nuėjo, Krisas pašaipiai prunkštelėjo ir pasilenkęs prie Brazilo kažką jam pašnibždėjo. Širdis suspurdėjo krūtinėje pamačius, kaip Trevisas staiga sustojo ir kietai sugniaužęs kumščius prispaudė sau prie šonų.

Brazilas palingavo galva ir liūdnai atsidusęs tarė:

– Krisai, kai atsipeikėsi, nepamiršk, kad… pats prisiprašei.

Trevisas griebė nuo stalo Finčo padėklą su maistu ir sviedė Krisui į veidą. Tas nuvirto nuo kėdės aukštielninkas, bandė slėptis po kėde, bet Trevisas ištraukė jį už kojų ir ėmė vanoti kumščiais.

Krisas susirietė į kamuoliuką, Trevisas spyrė jam į nugarą. Krisas išsirietė, išskėtė rankas į šonus, o Trevisas tuo metu kelis kartus smogė jam į veidą. Pasipylė kraujas ir Trevisas uždusęs atsitiesė.

– Jei tu, mulki, darsyk bent į ją žvilgtelėsi, išmalsiu tau marmūzę! – piktai suriko Trevisas. Krūptelėjau, kai jis paskutinį kartą spyrė jam į blauzdą.

Pasibaisėjusios tuo, kas vyksta, atbėgo valgyklos darbuotojos ir sužiuro į kruvinas grindis.

– Atsiprašau, – ištarė joms Trevisas ir nusišluostė nuo skruosto Kriso kraują.

Keli studentai pašoko iš vietų, kad geriau matytų, kiti sėdėjo ir ramiai stebėjo kovą. Futbolo komandos draugai abejingai žiūrėjo į suknebusį Kriso kūną ir kraipė galvas.

Trevisas atsisuko į mus, Šeplis pašoko nuo kėdės, čiupo mus su Amerika už rankų ir išsitempė pro duris paskui pusbrolį. Nuėjom trumpiausiu keliu į bendrabutį, mudvi su Amerika susėdom ant jo laiptų ir žiūrėjom, kaip Trevisas nervingai žingsniuoja prieš mus pirmyn ir atgal.

– Kaip jautiesi, Trevi? – paklausė Šeplis.

– Pala… leisk man… – tarė jis, susidėjo rankas ant klubų ir toliau mynė pirmyn atgal.

Šeplis susibruko rankas į kišenes ir tarė:

– Stebiuosi, kaip tu susilaikei.

– Balandėlė liepė jį tik pamokyti gražaus elgesio, Šepai, o ne užmušti. Man prireikė daug valios pastangų, kad laiku sustočiau.

Amerika užsidėjo savo didelius stačiakampius akinius nuo saulės ir pakėlė galvą į Trevisą.

– Ką Krisas pasakė tokio, kas tave taip užgavo? – paklausė ji.

– Daugiau jis to nebesakys, – piktai atšovė Trevisas.

Amerika žvilgtelėjo į Šeplį, bet šis patraukė pečiais ir atsakė:

– Aš nieko negirdėjau.

Trevisas vėl sugniaužė kumščius.

– Einu dar į valgyklą.

Šeplis palietė jam petį.

– Tavo mergina čia. Nebeik ten.

Stengdamasis susitvardyti, Trevisas pažiūrėjo į mane.

– Jis sakė… visi galvoja, kad Balandėlė… Dieve, man liežuvis neapsiverčia.

– Sakyk, kad jau pradėjai, – knebinėdama nagus tyliai ištarė Amerika.

Sujaudintas to, kas įvyko, prie Treviso priėjo Finčas ir išbėrė:

– Visi universiteto vaikinai trokšta su ja permiegoti, kad suprastų, kuo ji pakerėjo nepalenkiamąjį Medoksą. Bent jau dabar visi tenai taip kalba.

Trevisas pastūmė petimi Finčą ir patraukė į valgyklą. Šeplis puolė jam įkandin, sugriebė už rankos. Aš užsidengiau rankomis burną, nes Trevisas smogė Šepliui, bet šis pasilenkė ir išvengė smūgio. Pažvelgiau į Ameriką. Ji sėdėjo rami, nes buvo įpratusi prie tokio pusbrolių bendravimo.

Jam sulaikyti žinojau tik vieną būdą. Pašokau nuo laiptų, nulėkiau prie jo ir užkirtau jam kelią. Tada šastelėjau ant jo, apsivijau kojomis liemenį, jis suėmė man už šlaunų, o aš, sugriebusi delnais jo veidą, įsisiurbiau į lūpas karštu ir ilgu bučiniu. Bučiuodama jaučiau, kaip palengva atlėgsta jo pyktis, o kai atsitraukiau, supratau laimėjusi.