Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Gerai, – atsiduso jis nusileisdamas. – Prie šito klausimo mums dar teks grįžti. Trevisas – tavo geriausias draugas; šitą aš suprantu. Tik nenoriu, kad tai kaip nors pakenktų mūsų draugystei, aišku?

– Aišku, – atsakiau ir linktelėjau.

Jis atidarė man duris ir mostelėjo ranka eiti į vidų. Atsisveikindamas pabučiavo į skruostą ir tarė:

– Susitinkam trečiadienį šeštą?

– Šeštą, – pamojau jam ir užbėgau laiptais.

Sukdama iš už kampo susitikau iš dušo išeinančią Ameriką. Mane pažinusi ji visa net nušvito.

– Labas, brangute! Kaip sekėsi?

– Normaliai, – gan vangiai atsakiau jai.

– O-o.

– Tik nieko nesakyk Trevisui, gerai?

Amerika truputį įsižeidė.

– Gerai. Tai kas atsitiko?

– Parkeris pakvietė mane į porų vakarėlį.

Amerika tvirčiau susisiautė rankšluosčiu.

– Tu juk neketini nuspirti Trevio, tiesa?

– Ne. O Parkeris dėl to siunta.

– Suprantama, – atsakė ji linksėdama galva. – Labai gaila.

Amerika subraukė šlapius ilgus plaukus ant vieno peties, per krūtinę nuo jų galiukų nuriedėjo keli vandens lašai. Amerika – tikras prieštaravimų kratinys. Įstojo į Rytų universitetą dėl to, kad abi kartu galėtume ištrūkti iš namų; ji man buvo visur mane sekiojanti sąžinė, pasirengusi sugriebti už rankos kiekvienąkart, jei pastebės, kad jau bandau kelti sparnus ir išklysti iš doros kelio. Tačiau ji elgėsi visiškai priešingai: anksčiau mudvi buvom kalbėjusios, kad man nedera susidėti su Trevisu, o dabar ji tapo perdėm aistringa jo gerbėja.

Atsirėmusi į sieną paklausiau:

– Ar labai supyktum, jeigu aš apskritai ten neičiau?

– Ne. Aš tiesiog neįsivaizduojamai ir nepataisomai pasiusčiau. Čia kvepia dviejų kačių pjautynėmis, Ebe.

– Tuomet teks eiti, – nusileidau. Įkišau į duris raktą. Suskambo mano mobilusis ir ekranėlyje nušvito juokingai besimaivančio Treviso veidas.

– Klausau.

– Jau namie?

– Taip. Parvežė prieš penkias minutes.

– Būsiu pas tave irgi po penkių.

– Trevisai, palauk! – sušukau, bet jis jau buvo išjungęs telefoną.

Amerika nusijuokė.

– Grįžai nusiminusi po pasimatymo su Parkeriu ir visa nušvitai, kai Trevisas tau paskambino. Ar tau tikrai netrūksta vieno šulo?

– Nieko aš nenušvitau, – bandžiau gintis. – Jis lekia čia. Gal gali palaukti jo prie durų ir pasakyti, kad aš nuėjau miegoti?

– Nušvitai nušvitai. O šiaip – eik ir pati jam pasakyk.

– Na jau, Mare. Eisiu jam pasakyti, kad atsiguliau miegoti? Labai logiška.

Amerika nusisuko nuo manęs ir nuėjo į savo kambarį. Skėstelėjusi aukštyn rankas sušukau jai pavymui:

– Mare! Labai prašau!

– Gero vakaro, Ebe, – šyptelėjo ji ir pradingo už durų.

Nusileidau laiptais ir prie bendrabučio durų pamačiau Trevisą ant savo motociklo. Jis vilkėjo vienais baltais medvilniniais marškinėliais su kažkokiu juodu piešiniu ant krūtinės. Ant plikų rankų margavo tatuiruotės.

– Tau nešalta? – paklausiau apsisiausdama striukę.

– Gražiai atrodai. Smagiai praleidai laiką?

– Aa… taip. Ačiū, – atsakiau išsiblaškiusi. – Ką čia veiki?

Trevisas suktelėjo rankeną ir variklis užgeso.

– Išlėkiau pasivažinėti, galvą pravėdinti. Noriu ir tave pakviesti.

– Kad šalta, Trevi.

– Gal nubėgt paprašyti Šeplio mašinos?

– Rytoj žaisim kėgliais. Ar negali palaukti iki rytdienos?

– Anksčiau mačiau tave nuo ryto iki vakaro, o dabar džiaugiuosi proga matyti tave nors dešimt minučių.

Nusišypsojau ir pakraipiau į šonus galvą.

– Prabėgo tik dvi dienos, Trevi.

– Pasiilgau. Sėsk neplepėjus ir lekiam.

Negalėjau priešintis. Aš irgi buvau jo pasiilgusi. Ir taip, kad net negalėjau jam prisipažinti. Užsisegiau striukės užtrauktuką ir atsisėdusi pirštais įsitvėriau į jo džinsų kilpas. Jis suėmė mane už riešų, priglaudė prie krūtinės, paskui uždėjo vieną ranką ant kitos. Įsitikinęs, kad laikau jį tvirtai apkabinusi, užvedė motociklą ir išvažiavo į kelią.

Priglaudžiau skruostą jam prie nugaros ir užsimerkiau. Giliai traukiau į save jo kūno kvapą. Man jis priminė jo butą, jo patalus ir kaip jis vaikščiodavo po kambarį apsisiautęs klubus rankšluosčiu. Pro šalį skriejantys namai mirgėjo akyse, bet man visai nerūpėjo, kokiu greičiu jis lekia ir kad žvarbus vėjas žnaibo man odą. Man net nerūpėjo sužinoti, kur lekiam ar kur esam. Visas mano dėmesys buvo sutelktas čia: į mudviejų susiglaudusius kūnus. Mūsų neribojo nei galutinis kelio tikslas, nei laikas, mes važinėjome gatvėmis ilgai, kol jose nieko nebeliko, tik mudu.

Trevisas atvažiavo į degalinę ir sustojo.

– Ko nors norėsi? – paklausė.

Papurčiau galvą ir nulipusi nuo motociklo ėmiau mankštinti kojas. Jis stovėjo, žiūrėjo, kaip aš pirštais bandau šukuoti vėjo sutaršytus plaukus, ir šypsojosi.

– Liaukis. Ir taip velniškai graži.

– Nelygink manęs su devinto dešimtmečio roko žvaigžde, – atšoviau.

Jis nusijuokė, tada nusižiovavo ir nuvaikė įkyriai aplink zujantį naktinį vabzdį. Klaktelėjo degalų žarnos snapelis, jo garsas nakties tyloje nuaidėjo garsiau nei dieną. Atrodė, šioje žemėje mes likome gyvi tik vieni du.

Išsitraukiau mobilųjį pažiūrėti, kiek valandų.

– O Dieve, Trevisai. Jau trečia nakties.

– Nori grįžti? – paklausė jis. Veidas apniuko iš nusivylimo.

Suraukiau lūpas.

– Reikėtų.

– Šįvakar vis tiek eisime žaisti kėgliais, tiesa?

– Juk sakiau, kad eisiu.

– O po poros savaičių eisi su manim į Sig Tau porų vakarėlį, tiesa?

– Nori pasakyti, kad aš nesilaikau duoto žodžio? Mane tai truputį žeidžia.

Trevisas ištraukė iš bakelio antgalį ir pakabino ant kolonėlės.

– Aš jau nebežinau, ko iš tavęs laukti.

Jis apžergė motociklą ir padėjo man užsėsti. Įsitvėriau į džinsų kilpas, paskui apsigalvojau ir apkabinau jį per liemenį.

Jis atsiduso ir kilstelėjo motociklą priekiniu ratu aukštyn. Nenorėjo pajudėti iš vietos. Suspaudė pirštais rankenas taip, kad net krumpliai pabalo. Atsikvėpė, norėjo kažką pasakyti, bet tik pakraipė galvą.

– Žinai, tu man labai brangus, – pasakiau aš ir apkabinusi stipriai suspaudžiau.

– Aš nesuprantu tavęs, Balandėle. Maniausi gerai pažįstąs moteris, bet tu tokia nenuspėjama, kad aš kartais visai pametu galvą.

– Tavęs aš irgi nesuprantu. Esi Rytų universiteto studenčių numylėtinis, o aš negaliu pasidžiaugti visais pirmakursiams siūlomais malonumais, – paerzinau.

– Na, man tai irgi naujiena. Man dar niekada nėra tekę miegoti su mergina, o paskui likti vienam, jai tyliai išėjus, – atsakė jis kalbėdamas per petį.

– Viskas buvo ne taip, Trevisai, – pamelavau susigėdusi, kad nieko nežinodamas jis atspėjo mano ketinimus.

Pakraipęs galvą užvedė motociklą ir išvažiavo į gatvę. Važiavo visai jam nebūdingai lėtai, sustodamas prie kiekvienos geltonos šviesoforo šviesos, pasirinkdamas ilgiausią maršrutą į bendrabutį.

Sustojus prie bendrabučio laiptų, mane apėmė toks pat liūdesys kaip ir tą vakarą, kai turėjau išeiti iš jo buto. Kvaila taip pasiduoti jausmams, bet kaskart sugalvojusi jį atstumti išsigąsdavau, kad iš tiesų tai gali pavykti.

Trevisas palydėjo mane iki durų. Vengdama jo žvilgsnio išsitraukiau raktus, sukiojau juos tarp pirštų. Staiga jo ranka pakilo, suėmė man už smakro ir ėmė nykščiu glostyti lūpas.

– Ar jis tave bučiavo? – paklausė.