Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Daiktus buvau susikrovusi dieną ir dabar net susigūžiau pagalvojusi, koks nemalonus rytas laukia manęs. Anksčiau man atrodė, kad permiegojus su manimi Treviso smalsumas išblės, tačiau dabar pamačiau, kad jis galvoja apie tolimą ateitį. Užsimerkiau prisiminusi jo veido išraišką, kai jis suvokė, kad tai, ką mudu padarėme, buvo ne mūsų draugystės pradžia, o pabaiga. Aš negaliu pasukti ankstesniu keliu, o jeigu prisipažinsiu, jis ims manęs nekęsti.

Išsilaisvinau iš jo rankų, apsirengiau ir pasiėmusi batus nuėjau koridoriumi iki Šeplio kambario. Amerika sėdėjo ant lovos, o Šeplis, atsistojęs prie spintos, vilkosi marškinėlius.

– Viskas gerai, Ebe? – paklausė jis.

– Mare, – pamojau jai pirštu ir pakviečiau išeiti į koridorių.

Ji linktelėjo ir smalsiai nužvelgė mane.

– Kas atsitiko?

– Noriu, kad nuvežtum mane į bendrabutį. Negaliu laukti ryto.

Viena puse lūpų ji supratingai šyptelėjo.

– Tu niekada nemėgai atsisveikinti.

Šeplis su Amerika padėjo man susikrauti į bagažinę lagaminus ir aš visą kelią iki bendrabučio žiūrėjau į gatvę pro automobilio langą. Kai sunešėme paskutinius daiktus, Amerika sugriebė man už rankos ir tarė:

– Dabar jų bute viskas bus absoliučiai kitaip.

– Ačiū, kad parvežei. Po kelių valandų pradės aušti. Tu verčiau važiuok namo.

Amerika išėjo iš mano kambario neatsigręždama. Aš stovėjau ir nervingai kramčiau lūpą žinodama, kad ji baisiai supyks, kai paaiškės, ką padariau.

Nusivelkant marškinėlius audinys sutraškėjo nuo statinės iškrovos. Artėjant žiemai jie traškėdavo vis dažniau. Sutrikusi palindau po šilta antklode, susiriečiau į kamuoliuką ir giliai įkvėpiau pro nosį. Mano kūnas buvo prisigėręs Treviso kvapo.

Lova buvo šalta ir svetima, visiška priešingybė šiltam Treviso guoliui. Visą mėnesį pragyvenau vienam bute su skandalingiausiu ir liūdniausiai pagarsėjusiu Rytų universiteto pasileidėliu, tačiau net ir po daugybės barnių ir naktinių jo siautėjimų su merginomis dabar norėjau grįžti tik tenai.

Telefono skambučiai pasipylė lygiai aštuntą ir nesiliovė visą valandą kas penkias minutes.

– Ebe! Pakelk tą prakeiktą telefoną, – suniurzgė pro miegus Kara.

Paėmiau telefoną ir išjungiau garsą. Išgirdusi smarkų beldimą į duris supratau, kad mano svajonei praleisti dieną lovoje po antklode nebus lemta išsipildyti.

Kara atlapojo duris.

– Kas yra?

Amerika įlėkė į kambarį ir sustojo prie mano lovos.

– Kas čia, po perkūnais, dedasi? – užriko ji.

Jos akys buvo raudonos ir užverktos, ji atlėkė su pižama.

Atsisėdau lovoje.

– Kas yra, Mare?

– Trevisas kaip žemes pardavęs! Su mumis nekalba, nusiaubė visą butą. Sviedė į sieną stereogrotuvą. Šepas nieko negali jam padaryti!

Sulenktu riešu pasitryniau akis, sumirksėjau ir tariau:

– Ką aš žinau.

– Neskiesk! Tuojau pat man pasakyk, kas, po paraliais, dedasi! Ir kuo greičiau, tuo geriau!

Kara pasičiupo dušo krepšelį ir išlėkė iš kambario. Garsiai užtrenkė paskui save duris. Susiraukiau išsigandusi, kad nepasiskųstų bendrabučio pirmininkui ar dar blogiau – dekanatui.

– Tyliau, Amerika. Jergau šventas, – sukuždėjau.

Amerika sugriežė dantimis.

– Ką pridirbai?

Įtariau, kad jis supyks, bet tikrai nenumaniau, kad šitaip nirš.

– Ne…nežinau, – nurijau seiles.

– Jis skėlė Šepui antausį, kai sužinojo, kad mes tave parvežėm. Ebe! Prašau man pasakyti! – maldavo ji ašarų pilnomis akimis. – Man baisu!

Baimė jos akyse atskleidė tik dalį tiesos.

– Negalėjau ramiai su juo atsisveikinti. Juk žinai, kaip man tai sunku.

– Čia kažkas kita, Ebe. Jis kaip išprotėjęs! Išgirdau jį šaukiant tavo vardą, paskui jis ėmė blaškytis po butą, visur tavęs ieškoti. Įsiveržė į Šepo kambarį, ėmė kvosti, kur tu. Tada puolė tau skambinti. Varė ir varė nesustodamas, – atsiduso. – Jo veidas… Dieve, Ebe, aš dar nebuvau jo tokio mačiusi. Nutraukė nuo lovos patalus, suplėšė paklodes ir išmėtė pro langą pagalves, kumščiu sudaužė veidrodį, suspardė duris… nuvertė nuo vyrių! Nieko baisesnio dar nesu regėjusi!

Užsimerkiau, bandžiau sulaikyti staiga pratrūkusius ašarų upelius.

Amerika atkišo man savo telefoną.

– Privalai jam paskambinti. Turi jam bent pasakyti, kad tau viskas gerai.

– Gerai, paskambinsiu.

Amerika darsyk kyštelėjo man telefoną.

– Skambink tuojau pat.

Paėmiau jos telefoną ir sumaigiau numerį. Galvojau, ką jam pasakyti. Amerika ištraukė man iš rankų telefoną, pati surinko numerį ir vėl įbruko man. Pridėjau telefoną prie ausies ir giliai atsikvėpiau.

– Mare, čia tu? – atsiliepė susirūpinęs Trevisas.

– Čia aš.

Kelias akimirkas ragelyje buvo visiška tyla, paskui jis prabilo:

– Kas tau šiąnakt šovė galvon? Rytą atsibundu, o tavęs nėra… Išėjai nė neatsisveikinusi. Kodėl?

– Atleisk. Aš…

– Atleisti? Aš iš proto dėl tavęs kraustausi! Neatsiliepi į skambučius, išsliūkini kaip šešėlis… Kodėl? O aš maniau, kad mes pagaliau apsisprendėme!

– Man reikia laiko pagalvoti.

– Apie ką? – jis nutilo. – Ar… ar aš tave kaip nors įskaudinau?

– Ne! Nieko panašaus! Aš iš tiesų labai tavęs atsiprašau. Amerika turbūt tau jau sakė. Aš nemoku atsisveikinti.

– Mes turime pasimatyti, – nevilties kupinu balsu tarė jis.

Atsidusau.

– Šiandien turiu daug reikalų, Trevi. Reikia išsikrauti daiktus, o ir skalbinių visas kalnas.

– Tu gailiesi, – balsas suvirpėjo ir jis nutilo.

– Viskas yra ne taip, kaip tau atrodo. Mes esame draugai. Ir tai niekada nesikeis.

– Draugai? Tai kas tada naktį buvo? – paklausė jis pykčio pritvinkusiu balsu.

Užsimerkiau.

– Žinau, ko tau reikia. Bet dabar… to padaryti negaliu.

– Sakai, tau reikia laiko, taip? – jau kiek ramesniu balsu paklausė jis. – Juk galėjai man pasakyti, o ne išlėkti paslapčia.

– Man pasirodė, kad taip bus lengviau.

– Kam lengviau?

– Negalėjau užmigti. Vis galvojau, kaip reikės iš ryto krauti lagaminus į Marės automobilį… aš tiesiog negalėjau kitaip, Trevi.

– Blogai, kad daugiau čia niekada nebeateisi, o dar blogiau, kad aš negaliu išbraukti tavęs iš savo gyvenimo.

Šiaip ne taip nusišypsojau.

– Rytoj pasimatysime. Nenoriu, kad tarp mūsų liktų neaiškumų, supranti? Man tiesiog reikia sutvarkyti keletą reikalų. Ir tiek.

– Gerai, – atsakė jis. – Pakentėsiu.

Išjungiau telefoną, Amerika perliejo mane piktu žvilgsniu.

– Tu su juo mylėjaisi? Ak, tu begėde! Ir nieko man nesakei?

Pabaltakiavau į ją ir atvirtau ant pagalvės.

– Čia ne tavo reikalas, Mare. Viskas taip sušiktai susisuko.

– Ir kas čia tokio sudėtingo? Judu turėtumėte lakioti devintam danguje, o ne laužyti duris ir slapstytis bendrabutyje!

– Aš negaliu būti su juo, – tyliai ištariau, įbedusi akis į lubas.

Ji uždėjo delną man ant rankos ir švelniai tarė:

– Prie Treviso reikia priprasti. Patikėk, suprantu visus tavo nuogąstavimus dėl jo, bet pažvelk, kaip jis dėl tavęs pasikeitė. Pagalvok apie pastarąsias dvi savaites, Ebe. Jis tikrai ne kaip Mikas.

– Aš pati kaip Mikas. Susidėjau su Trevisu ir visa, dėl ko mudvi taip stengėmės – pšt! – spragtelėjau pirštais. – Išlėkė į orą.

– Trevisas šito niekada neleistų.

– Juk ne jam spręsti, tiesa?

– Tu sudaužysi jam širdį, Ebe. Tu sudaužysi žmogui širdį! Jis įsileido į širdį vienintelę merginą, ir tu ketini prikalti jį prie sienos!