Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Veikiai pats suprasi, kokia rakštis aš tau buvau subinėj, ir liausiesi manęs ilgėtis, – sukuždėjau jam į ausį.

Glostydamas man nugarą jis liūdnai atsiduso.

– Pažadi?

Atsilošiau ir pažvelgiau jam į akis. Delnais suėmiau jo veidą. Nykščiu glosčiau jam skruostą. Jo liūdesys gniaužė man kvapą. Užsimerkiau ir pasilenkusi norėjau pabučiuoti į lūpų kamputį, bet jis tuo metu suktelėjo galvą ir aš pataikiau tiesiai į lūpas.

Nors bučinys mane gerokai nustebino, nesiskubinau trauktis.

Trevisas rymojo prigludęs lūpomis prie manųjų, bet toliau nežengė nė žingsnio.

Galiausiai aš atsitraukiau ir pamėginau nuleisti tai juokais.

– Rytoj man sunki diena. Sutvarkysiu virtuvę ir eisiu gulti.

– Aš tau padėsiu, – pasisiūlė jis.

Tylėdami suplovėme ir sušluostėme indus, Toto snūduriavo mums prie kojų. Trevisas iššluostė paskutinę lėkštę, padėjo į spintelę ir tvirtai suėmęs už rankos palydėjo mane koridoriumi į kambarį. Įprastas kelias nuo durų iki jo kambario gerokai prailgo. Abu puikiai žinojom, kad po kelių valandų teks atsisveikinti.

Šįkart jis nė nesistengė apsimesti nežiūrįs, kaip aš rengiuosi jo marškinėliais nakčiai. Nusivilkęs iki apatinių jis palindo po antklode ir laukė, kada atsigulsiu prie jo.

Kai išsitiesiau lovoj, Trevisas išjungė šviesą ir nei klausęs, nei atsiprašęs prisitraukė mane prie savęs. Apkabino ir atsiduso, o aš įsikniaubiau jam į kaklą. Užsimerkiau džiaugdamasi mane užplūdusiu jausmu. Žinojau, kad visą gyvenimą kasdien ilgėsiuosi šios akimirkos, tad stengiausi kuo stipriau ją išgyventi.

Trevisas žiūrėjo pro langą. Ant jo veido krito šešėliai nuo medžių šakų. Jis smarkiai užsimerkė ir man skaudžiai dilgtelėjo širdį. Sunku buvo regėti jo kančią, žinant, kad aš ne tik ją sukėliau, bet ir esu vienintelė, galinti ją pašalinti.

– Trevi, kaip jautiesi? – paklausiau.

Ilgai tylėjęs jis pagaliau atsakė:

– Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip puikiai.

Prispaudžiau kaktą prie jo kaklo. Jis dar tvirčiau mane apkabino.

– Kažkokia kvailystė, – tariau. – Juk mes kasdien matysimės.

– Gerai žinai, kad taip nebus.

Mus abu slegiantis liūdesys buvo tiesiog nepakeliamas, ir aš panorau žūtbūt mums abiem padėti. Kilstelėjau galvą, bet truputį suabejoju; tai, ką norėjau padaryti, iš esmės viską pakeis. Maniau, kad intymumas Trevisui tėra viso labo tik malonus laiko leidimas, bet aš užsimerkiau ir pamėginau nuvyti šalin savo baimes. Turėjau ko nors griebtis, kad negulėtume abu kiaurą naktį nesudėję akių, skaičiuodami minutes iki aušros.

Širdis ėmė smarkiai daužytis krūtinėje, kai lūpomis paliečiau jo kaklą ir ėmiau švelniais bučiniais glamonėti odą. Jis pažvelgė į mane nustebęs, paskui jo žvilgsnis sušvelnėjo ir jis suprato, ko aš noriu.

Jis pasilenkė ir nepaprastai švelniai prisiglaudė lūpomis prie manųjų. Nuo jo lūpų padvelkusi šiluma nuvilnijo mano kūnu iki pat kojų pirštų galiukų. Prisitraukiau jį arčiau savęs. Žengusi pirmą žingsnį, nebenorėjau sustoti.

Pravėriau jo lūpas ir leidau Trevisui liežuviu susirasti kelią prie manojo.

– Noriu tavęs, – sukuždėjau.

Staiga jis stabtelėjo, bučinys sustingo, pamėgino atsiplėšti, bet aš, tvirtai nusprendusi užbaigti tai, ką pradėjau, ėmiau ryžtingiau darbuotis lūpomis. Trevisas pasidavė ir slinko vis žemyn, kol netrukus klūpojo prie manęs ant kelių. Prigludau prie jo neatplėšdama lūpų nuo jo burnos.

Jis sugriebė man už pečių ir sulaikė.

– Pala, – tarė jis žaviai šypsodamasis ir sunkiai alsuodamas. – Nebūtina to daryti, Balandėle. Šis vakaras skirtas ne tam.

Jis bandė tvardytis, bet iš jo akių mačiau, kad ta savitvarda labai trapi.

Palinkau artyn ir jis sulenkė rankas tiek, kad aš lūpomis vėl galėčiau prie jo prisiliesti. Tvirtai apsisprendusi pažvelgiau į jį pro surauktus antakius. Ir ištariau žodžius, dėl kurių nė kiek nesigailėjau.

– Būk geras… neversk manęs maldauti, – sukuždėjau jam į lūpas.

Po šių žodžių jo dvejonės išgaravo kaip dūmas. Jis ėmė bučiuoti mane karštai ir aistringai. Mano pirštai nuslinko jo nugara žemyn ir palindo po apatinių gumele. Nervingai perbraukiau pirštais po surauktu audiniu. Treviso lūpos iš nekantrumo sutrūkčiojo ir aš griuvau aukštielninka ant lovos. Jis užvirto ant manęs. Jo liežuvis vėl surado kelią prie manojo, ir kai aš įsidrąsinusi užkišau rankas po jo trumpikėmis, jis skaudžiai suvaitojo.

Trevisas nutraukė man per galvą marškinėlius, tada viena ranka braukdamas man per šoną sugriebė pirštais kelnaičių kraštą ir nusmaukė žemyn nuo šlaunų. Jo burna vėl prigludo prie mano lūpų, o ranka ėmė glostyti tarp šlaunų. Aš giliai ir trūkčiojamai ėmiau gaudyti orą, kai jo ranka palietė tą vietą, kur dar nė vienas vyras nebuvo manęs lietęs. Su kiekvienu jo rankos krustelėjimu mano keliai linko ir tiesėsi, ir kai aš įsikirtau pirštais jam į nugarą, jis atsigulė ant manęs.

– Balandėle, – sunkiai alsuodamas prabilo jis, – nebūtina to daryti šiąnakt. Lauksiu, kol tu būsi pasirengusi.

Ištiesiau ranką ir atidariau spintelės prie lovos stalčiuką. Pajutusi tarp pirštų plastikinį paketėlį, sukandau dantimis jo kraštą ir praplėšiau. Laisva ranka jis nusimovė trumpikes ir nuspyrė nuo kojų, tarsi negalėdamas pakęsti tarp mūsų įsivėlusio audinio.

Paketėlis sutraškėjo jo rankose, ir po kelių akimirkų pajutau jį tarp savo šlaunų. Užsimerkiau.

– Žiūrėk į mane, Balandėle.

Vos pramerkusi akis pažvelgiau į jį. Trevisas šiltai ir kartu įdėmiai žiūrėjo į mane. Kilstelėjo galvą ir švelniai mane pabučiavo. Paskui jo kūnas įsitempė, ir jis lėtais atsargiais judesiais įėjo į mane. Kai ištraukė, aš iš skausmo sukandau lūpą, o kai vėl įėjo į mane, užsimerkiau, nes nudiegė darsyk. Šlaunimis suspaudžiau jo klubus ir jis vėl mane pabučiavo.

– Žiūrėk į mane, – sušnibždėjo jis.

Kai atsimerkiau, jis vėl stipriai įėjo į mane ir aš garsiai suklikau nuo maloniai deginančio pojūčio. Kai atsipalaidavau, jo judesiai mano kūne pasidarė ritmingesni ir švelnesni. Jaudulys, kurį jaučiau pirma, atlėgo, ir Trevisas stipriai mane apkabino, tarsi niekaip negalėdamas pasisotinti. Stipriai traukiau jį į save, ir nebegalėdamas daugiau tverti jis garsiai suvaitojo.

– Dieve, kaip ilgai tavęs troškau, Ebe. Nieko daugiau nenoriu, tik tavęs, – sunkiai alsuodamas man į veidą prisipažino jis.

Viena ranka suėmė mano šlaunį, kita pasirėmė ant alkūnės ir palinko šalia manęs. Mūsų kūnus išpylė smulkūs prakaito lašeliai, aš išriečiau nugarą, jis slinko lūpomis mano skruostu, sėjo bučiniais kaklą.

– Trevisai, – atsidusau.

Išgirdęs savo vardą, jis prisiglaudė skruostu prie mano veido ir jo judesiai tapo energingesni. Iš krūtinės veržėsi vis duslesni garsai, galiausiai jis paskutinį kartą stumtelėjo į mane, suvaitojo ir suvirpėjęs sukniubo.

Po kelių akimirkų sujudėjo ir ėmė ramiau kvėpuoti.

– Koks nuostabus pirmasis bučinys, – pavargusi, bet patenkinta ištariau aš.

Jis įdėmiai nužvelgė mano veidą ir nusišypsojo.

– Pirmas ir paskutinis bučinys.

Sukrėsta negalėjau jam nieko atsakyti.

Trevisas nuvirto ant pilvo šalia manęs, viena ranka apkabino mano liemenį ir priglaudė kaktą prie skruosto. Aš ilgai glosčiau jo pliką nugarą, kol galiausiai išgirdau lėtą ir ramų alsavimą.

Kelias valandas gulėjau negalėdama užmigti ir klausydamasi Treviso kvėpavimo bei medžių ošimo už lango. Sugrįžę Amerika su Šepliu tyliai įėjo pro duris, girdėjau juos tipenant į savo kambarį ir tyliai kažką murmant tarpusavy.